Naujausios
Iš emigrantės dienoraščio
(Tęsinys. Pradžia „Šiaulių kraštas“ 2012-05-23)
Darbas – per dvi savaites
Vakarė KLUPŠAITĖ
redakcija@skrastas.lt
Sausio 27 diena.
Pasiskolinu iš kaimynės oficialią išvaizdą sukuriantį juodą kostiumėlį ir aukštakulnius batus. Už poros valandų jau sėdžiu kabinete, kuris po truputį prisipildo įvairaus amžiaus ir tautybių žmonių.
Virš odinės sofkutės kabo plačiaekranis televizorius, kuris ryškiausiomis spalvomis transliuoja Lady Gaga, Rihanna ir kitas pop žvaigždes. Sekretorė panelė airė, užėjusi į kabinetą, stengiasi įjungti visus į bendrą pokalbį. Jai nesunkiai sekasi prakalbinti žmones apie televizoriuje besistaipančias pop garsenybes. Šia tema neturiu ką pasakyti.
Paskui kalba pasisuka apie keliones. Dvidešimtmetė rumunė prabyla, jog jau nusipirko bilietą į Ispanijos kurortą, nes gyvenimas Dubline kiek pabodo: „Shopping, nightlife, shopping, nightlife...“. Tuštybė... Tuomet nenutyliu ir imu dalyti patarimus, kaip šaunu būtų vykti į Lietuvą. Imu piešti vaizdelius apie smėlėtus paplūdimius, mistiškus miškus, miestų architektūrą. Atsakymų nesulaukiu. Nutyliu apie meilę autostopui, nes jaučiu, kad liksiu nesuprasta.
Vos spėju gaudyti temas. Visi turi ką pasakyti apie tatuiruotes, apie neseniai įvykusią kruizinio laivo katastrofą, apie kreivus dantis. Visi mėgina įtikti panelei sekretorei, nes tikisi, kad gaus papildomą pliusą prie „menedžerio“ sprendimo, ką priimti į darbą. Pasisako šmaikštus šešiasdešimtmetis airis, kiek jaunesnis už jį rimtas indas, tamsiaplaukė mergaitė iš Italijos, rumunė su kabėmis ant dantų. Reiškiasi ir 20-ojo gimtadienio šiandien sulaukęs airis, primenantis žiurkiuką, kuris pasiryžęs nugraužti varžovams ausis, kad tik būtų geriausias. Dar nepradėjome dirbti, o jau jaučiuosi išsekusi vien nuo tuščių kalbų.
***
Po trijų valandų čiauškėjimo man paskiria jauną darbuotoją airį, kuris parodys, kaip reikia parduoti.
Vos išėjus pro duris kiaurai permerkia lietus. Aukštakulnius prakeikiu iš karto, kai suprantu, ką reikės daryti. O daryti reikia taip: aš su savo partneriu ateinu prie kokios nors šeimos durų, paspaudžiu skambutį, kažkas atidaro, aš šypsausi, o kolega kaip žirnius ima berti savo tekstą apie namų signalizacijas. Tuomet žmogus kuo mandagiau mus išprašo, einame prie kito namo, vėl šypsausi, o jis beria... Ir taip iki sutemų.
Jeigu pavyktų nors vieną signalizaciją prakišti, tai 150 eurų jau kišenėje. Nesijaučiu pardavėja, labiau – šnipe. Tyrinėju airiškų šeimų gyvenimus pro durų plyšius. Žmonės atsako – „Thank you“, jūs labai malonus, bet dabar krizė, nepirksime, ačiū, nereikia, tegu vagia, ką tik nori, ačiū.
Man su lietuvišku mentalitetu labai keista, kad kolegai leidžia viską išberti iki galo ir tik tuomet mus maloniai išprašo iš kiemo.
Jau nuo pat pradžių žinau, kad to darbo nedirbsiu, bet šnipės vaidmuo vienai dienai man tinka.
Sausio 29 diena.
Suskaičiuoju apie pusšimtį gyvai išnešiotų savo CV, dar koks dvidešimt išsiuntinėta internetu pagal skelbimus iš FAS (mokymo ir įdarbinimo agentūra). Elektroniniu būdu siūliausi ieškantiems pardavėjų, padavėjų, valytojų, automobilių plovėjų, auklių. Už šiuos darbus moka minimalų valandinį atlyginimą (8,65 euro) ir dažniausiai reikalauja darbo patirties Airijoje.
Įdarbinimo agentūroje patarė anketos kamputyje užrašyti žodį „warehouse“ (sandėlis) ir pažadėjo paskambinti, bet mano anketa atsidūrė ant sprindžio aukščio lapų krūvos – vienos dienos bedarbių anketų. Meškerės užmestos kur tik įmanoma, nors vilties maža.
Anketų dalijimas prekybos centruose suveikia! Lekiu į pokalbį dėl darbo nėščiųjų ir vaikų prekių parduotuvėje.
„Menedžerė“ klausia apie mano darbo patirtį, apie mano savybes, o aš drąsiai žiūrėdama jai į akis ir su šypsena pasakoju, ką veikiau Lietuvoje. Įsijaučiu – kartais net tenka mane nutraukti, kad istorijos neužimtų per daug brangaus laiko. Viena vertus, matau, kad ją sužavėjau, kita vertus, suprantu, kad sužavėjau net pati save. Pagalvoju – ką čia veikiu? Kodėl čia?
Sausio 31 diena.
Esu priimta – iš dvylikos kandidatų būtent aš. Į pokalbį net nebūčiau kviesta, jeigu ne gyvenimo aprašyme nurodytas aukštasis išsilavinimas ir darbo patirtis Airijoje. Tas mažas melas, kad dirbau pas sesers viršininką kavinėje, mane ir išgelbėja.
„Menedžerė“ pati jam paskambina ir klausinėja apie mane, o jis kaip geras draugas airis giria mane iš visų jėgų. Padeda ir tai, kad naujoji mano bosė – rumunė. Šiokia tokia atjauta emigrantams iš jos pusės.
Padedu keletą parašų – trijų mėnesių kontraktas kaip pusės etato „sales advisor“ už minimalų atlyginimą. Yra kuo didžiuotis. Kaipmat tampu legenda tarp visų sesers pažįstamų ir bendradarbių. Juk radau darbą per dvi savaites krizės metu, kai net patys airiai sėdi dyki.
(tęsinys – kitą trečiadienį)
EPA-ELTA nuotr.