Naujausios
Su bandonija nesiskiria beveik pusę amžiaus
Vakar vakare XV Lietuvos kaimo muzikantų ir kapelijų festivalyje „Ant rubežiaus“ siekta naujo jo rekordo – grojo jungtinis Lietuvos bandonininkų orkestras. Tarp jų – šiaulietis Vilius Šlapelis, kuris beveik 50 metų nesiskiria su bandonija.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Klajojančio muzikanto bandonija
Sode vasarojantis muzikantas ir čia buvo atsivežęs bandoniją. „Vakar kaip tik buvau pakviestas groti viename renginyje“, – pasakoja muzikantas, nešdamas savadarbę stačiakampę medinę dėžę, saugančią instrumentą nuo mechaninių pažeidimų. „Dėžė turbūt sunkesnė už bandoniją“, – juokiasi Vilius Šlapelis, iš jos traukdamas širdžiai mielą instrumentą, pagamintą Vokietijoje apie 1932-uosius. Šiuos užrašytus metus šiaulietis rado, kai išoriškai atnaujino iki tol buvusią juodą, dabar – ryškiaspalvę bandoniją.
Kaip ši pateko į jo rankas? „Buvau penkerių. Gyvenome mano gimtinėje – Kupiškio rajone, prie Skapiškio. Mus kartais aplankydavo klajojantis mūsų krašto muzikantas Žekevičius. Neturėdamas nuolatinės gyvenamosios vietos užeidavo ir iki išnaktų su mano tėvu šnekučiuodavosi, grodavo bandonija. Jo besiklausydamas, imdavau knapsoti, užmigęs net nuvirsdavau nuo kėdės“, – šypsosi prisimindamas 52-ejų V. Šlapelis.
Bandonija taip pakerėjo berniuką, kad šis įkalbėjo tėvą ją iš klajojančio muzikanto nupirkti. „Suderėjo už 25 rublius“, – kaip šiandien mena.
Vietoj „hokėjaus“ – bandonijos pamokos
Atsiradus instrumentui, reikėjo mokytojo. Taip Vilius ėmė lankyti kupiškėno bandonininko Kazimiero Varkalio pamokas. „Draugai savaitgaliais skubėdavo ant ledo „hokėjaus“ žaisti, o aš tuo metu mažiausiai 2–3 valandas mokiausi bandonija groti. Žinoma, vėliau bent trumpam prie draugų ant ledo prisidėdavau“, – mirkteli plačiai šypsodamasis V. Šlapelis.
Mokytojo pamokos nenuėjo perniek. Būdamas 10–12 metų kartu su juo Vilius bandonija grodavo per vestuves. „Pypliukas dar buvau, vos tą bandoniją nulaikydavau“, – juokiasi muzikantas.
Su bandonija jis nesiskyrė ir studijų metais, vėliau savarankiškai išmoko groti gitara ir triūba. Paskutiniąją pūtė ir tarnaudamas armijoje – grojo divizijos orkestre, ir tuometinio Šiaulių „Elnio“ fabriko, kuriame 12 metų dirbo dailininku, orkestre. „Tačiau bandonija lydėjo mane visą gyvenimą, nors muzikavimas taip ir netapo pragyvenimo šaltiniu, – sako pašnekovas. – Velnių nuo žmonos giminių gaudavau, jei atvažiavęs į jų susitikimą Panevėžyje bandoniją pamiršdavau.“
Pasekėjas – sūnėnas
V. Šlapelis neslepia, kad bandonija – sunkiai valdomas instrumentas. „Nes skirtingai nuo daugelio akordeonų, bandonija yra diatonis instrumentas: tas pats mygtukas gali sukurti du visiškai skirtingus garsus. Vieną – kai dumplės traukiamos, kitą – kai jos suspaudžiamos, – aiškino muzikantas. – Tikrai ypatingas instrumentas.“
Toks pat ypatingas šis pasirodė ir jo sūnėnui, dabar jau dešimtokui Mindaugui. „Būdamas mažas, jis man priminė mane. Jis taip pat lyg užburtas klausydavosi, kaip groju bandonija. Net taip pat nuo kėdės nuvirsdavo, jei užmigdavo besiklausydamas“, – šypsosi muzikantas.
Mindaugo susižavėjimas instrumentu, peraugo į rimtesnį mokslą. Grojimo bandonija patirties jis sėmėsi ne tik iš dėdės, muzikos mokykloje mokėsi groti armonika ir akordeonu. „Jau mane gerokai lenkia“, – sūnėną giria dėdė, džiaugdamasis pasėkėjo tobulėjimu ir bendru jųdviejų pasirodymu festivalyje Šiauliuose.
Jono TAMULIO nuotr.
REKORDININKAS: Vilius Šlapelis daugiausiai vienoje vietoje grojančių bandonininkų Lietuvoje rekordo išvakarėse tikėjosi, kad šį pavyks užfiksuoti: „Žmona, šokanti linijinius šokius, jau tapo rekordininke. Ji buvo viena iš Estijoje, Pernu apylinkėse 2008 metais pagerinto ilgiausios šokančios linijos pasaulio Gineso rekordo siekėjų. Estijoje šokančią liniją nusitęsė keliu daugiau kaip 4 kilometrus. Noriu ir aš būti rekordininkas.“
GAMINTOJAS: Užrašas ant bandonijos byloja, kad ji pagaminta žymiosios vokiečių firmos „Alfred Arnold“.
SVORIS: Dėžė, kurioje laikoma ir transportuojama Viliaus bandonija – sunki, medinė, tačiau puikiai apsaugo instrumentą. Per beveik 50 metų šeimininkui nė karto neteko jos taisyti, tik išorę atnaujino.