Naujausios
Sklandytuvo konstruktorius grįžta amžinojo poilsio
Pernai Anglijoje mirusio Lietuvos aeroklubo garbės nario Prano Požerskio (1927 metų gimimo) palaikai kitą savaitę bus laidojami Viekšniuose.
Į šį Žemaitijos miestelį grįžta aviacijos entuziastas, kuris išgarsėjo Antrojo pasaulinio karo laiku, kai būdamas šešiolikmetis sugebėjo pasidaryti sklandytuvą, subūrė sklandytojų būrelį.
Simboliška, kad tuose pačiuose Viekšniuose amžinojo poilsio yra atgulęs Lietuvos ir Lenkijos aviacijos pradininkas Aleksandras Griškevičius.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Svajonė skraidyti
Šiandien sunku įsivaizduoti, kad paauglys sugebėtų pasidaryti sklandytuvą ir juo paskraidytų. Būtent tokio amžiaus Pranas Požerskis tvirtai apsisprendė.
Ryžosi, beveik dešimt metų svajojęs. Taip stipriai, kad naktimis sapnuodavo, kaip pats pakyla į orą ir skrenda skrenda... Nuo tada, kai šešiametis berniukas Viekšniuose pamatė į aviacijos šventę atskridusius lėktuvus.
Kaip daryti sklandytuvą nebuvo iš ko mokytis, tad suvokė pats, kelerius metus darydamas lėktuvų modelius. Vėliau sakė, kad bene svarbiausia buvo suvokti, kaip lėktuvuose veikia vairai.
Darydamas modelius, tapo kruopštus, tikslus – nes kitaip neįmanoma sukurti veikiantį ir patikimą bet kokį skraidymo aparatą.
Tad sklandytuvo ėmėsi, būdamas penkiolikmetis. Šiek tiek pagelbėdavo vienas kitas bendraamžis.
Dar svarbu, kad tėvai nedraudė, sudarė darbui sąlygas. Jo tėvas Viekšniuose turėjo lentpjūvę, tad buvo galima pasirinkti reikiamos medienos. Ir dar gavo leidimą naudotis senu klebonijos pastatu, jį pavertė aviacijos dirbtuvėmis.
„Užsidegęs sumanymu dirbdavau iki išnaktų. Pamenu, kad klijuoti, šlifuoti baigdavau tik pirmą, antrą valandą nakties. Kad nereikėtų grįžti namo – dirbtuvėje ir miegodavau“, – autobiografijoje prisimena Pranas Požerskis.
Teko paieškoti
Vien iš medienos nebuvo įmanoma padaryti sklandytuvo. Reikėjo surasti ir kitokių medžiagų.
Akmenės aeroklubo vadovas, Viekšniuose esančio A. Griškevičiaus muziejaus iniciatorius Klemas Inta mena, kaip P. Požerskis džiaugėsi, galėjęs sklandytuvo sparnus aptraukti plonai išdirbta odele. Ji buvo su žydiškais rašmenimis, kuriuos konstruktorius nusuko į nematomąją pusę.
Kelis tokius odos ritinėlius berniukai buvo radę žydų šiulėje, kuri karo laikais tapo tuščia.
Guminį trosą, reikalingą sklandytuvui pakelti į orą, P. Požerskis parsivežė iš Mažeikių. Surado vokiečių sandėliuose, išprašė.
Sklandytuvo strykinėjimai į orą
Po metų sklandytuvas buvo baigtas. Suteiktas pavadinimas „PP – 1 „Viekšnietis“. Pirmosios raidės – autoriaus vardo ir pavardės inicialai.
Norinčių juo skristi netrūko, susidarė beveik 20 žmonių būrelis. Dauguma – jaunimas. Mokėsi sklandyti, nekildami į orą. O kai pabandė – dažniau vis nesėkmingai.
Bandyta sklandytuvą pakelti, traukiant gaisrininkų automobiliu. Pavyko paskristi gal dvidešimt centimetrų.
„Tas iš Mažeikių parsivežta guma nedaug tegalėjo padėti, – svarsto sklandymo specialistas K. Inta. – Guma veikė vaikų naudojamos guminės timpos prinicipu: prie atramos įtvirtinta guma pririšama prie sklandytuvo ir jį tempia būrys pagalbininkų tiek, kiek pajėgia įtempti gumą. Galiausiai paleidžia sklandytuvą, o tada buvusi įtempta guma jį šauna į priekį, kad kiltum į orą. Bet juk vaikai jėgos neturėjo daug, o ir turėjo saugotis, kad jų pačių nesužalotų įtempiama guma.“
Pats P. Požerskis tokius pakilimus vėliau vadindavo strykinėjimais nuo žemės.
Netrūko ir netikėtumų: vienas dviratininkas atsitrenkė į sparną, tad teko „Viekšnietį“ tempti atgal į dirbtuves.
Padėjo šiauliečiai
Karo metais Šiauliuose veikė sklandymo būrelis. Jo vadovas Vladas Drupas, sužinojęs apie Viekšniuose pasidarytą sklandytuvą, atvažiavo jį apžiūrėti. Ir nuliūdino entuziastus, patardamas pasidarytu sklandytuvu geriau nekilti.
Tačiau viekšniškiai ne iškart susitaikė su tokiu įvertinimu. Jie bandė tobulinti kūrinį, todėl nuėmė kabiną.
Tokios permainos klaidina tyrinėtojus, mačiusius fotografijas, kuriose P. Požerskis matyti Viekšniuose prie skirtingai atrodančių lėktuvų: vienas – su kabina, o kitas – be jos. Atrodytų, kad padaryti du sklandytuvai.
„Iš tikrųjų tebuvo vienintelis „Viekšnietis“, tik perdarinėtas“, – garantavo su sklandytuvo gamintoju ne kartą bendravęs K. Inta.
Šiauliečio apsilankymas tapo naudingas P. Požerskiui – jis ir dar porą jo draugų gavo kvietimą mokytis sklandyti Kulautuvoje.
Ten nuo šlaito kildavo lenkišku sklandytuvu „Wrona“. Pasitaikė pavojų. Antai, trūko buvęs senas guminis amortizatorius, kuris išmesdavo sklandytuvą į orą, ir trenkė galu P. Požerskiui į galvą.
Tą 1944 – jų vasarą jis ore iššilaikydavo iki pusę minutės, todėl gavo A kategorijos sklandytojo piloto ženkliuką.
Šiauliečiai savo mokomąjį sklandytuvą bei amortizatorių davė viekšniškiams, jie šį turtą atsigabeno į Viekšnius. Susirado skrydžiams tinkamą vietą maždaug nuo 20 metrų aukščio Ventos upės skardžio ir nusileisdavo pievoje. Paskraidė visi būrelio nariai. Suskaičiuota apie 400 skrydžių.
Per dešimtmečius tie laikai vis labiau užsimiršta, bet senieji viekšniškiai vis pasakoja apie stebinusius skraidymus. Teisybės dėlei dera pabrėžti, kad buvo įsidėmėti skraidymai su šiauliečių sklandytuvu, nes „Viekšnietis“ nuo skardžio neskraidė, o tik pievose pastrykinėjo į orą.
Pomėgis netapo profesija
Artėjant rusų frontui 1944 – ųjų rudenį P. Požerskis pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje baigė gimnaziją. Norėjo studijuoti aeronautiką, tačiau universitete tokios specialybės nebuvo. Tik laisvalaikiu konstravo skraidančius modelius, dalyvavo aviamodelių varžybose.
1947 metais lietuvis persikėlė į Angliją. Čia buvo samdomas dirbti žemės ūkyje, o papildomai užsidirbdavo už išdrožinėtus propelerius modeliams. Paskui juos pats konstravo. Svajojo tapti Karališkųjų oro pajėgų pilotu, tačiau turėjo išgyventi iš žemiškesnių profesijos.
P. Požerskis norėjo savo sklandytuvo. Todėl sugalvojo pelningą biznį – ėmė kirsti malkas ir jomis prekiauti. Iš uždarbio pasistatė lentpjūvę. Dar po kelerių metų įkūrė medinių padėklų firmą, kuri per 40 metų tapo trečia pagal dydį tokio pobūdžio įmone Anglijoje.
Įsteigė ir drenažo paslaugų įmonę, kuri tapo labai naudinga.
Pakeitė beveik 10 sklandytuvų
Sėkmė versle su kaupu leido P. Požerskiui svajonę paversti laisvalaikio pomėgiu. Įsigijo sklandytuvą. O per 60 metų trukusius sklandymus juos vis keitė ir turėjo arti dešimties.
Skraidymams nusipirko ir lėktuvą „Dimona“.
Turėjo net malūnsparnį, kurį pats sukonstravo. Malūnsparnį demonstruodavo aviacijos šventėse ir taip dar papildomai užsidirbdavo.
P. Požerskis suskaičiavo ore praleidęs daugiau kaip 4,5 tūkstančio valandų, dalyvavo apie 100 varžybų. Jis pelnė auksinį C sklandytojo ženklelį su 3 deimantais.
Nuotraukos iš Bronislovo KERIO ir Klemo INTOS archyvų
SUGRĮŽIMAS: Pernai Anglijoje miręs Lietuvos aeroklubo garbės narys Pranas Požerskis (gimęs 1927 metais) pageidavo amžinojo poilsio sugrįžti į gimtinę, ir kitą savaitę bus surengta atsisveikinimo ceremonija Viekšniuose.
SKLANDYTUVAS: Pranas Požerskis (priekyje) prie padaryto sklandytuvo.
UŽRAŠAS: Išlikęs užrašas antroje nuotraukos pusėje.