Naujausios
„Lėlių namai“ ir jų šeimininkė
Į Žagarę (Joniškio rajonas) atvykę žmonės nuo šiol galės susipažinti ne tik su vietos gyventojais, bet ir su lėlėmis. Mieste duris atvėrė „Lėlių namai“ – tautodailininkės Aušros Petrauskienės kūrybos buveinė.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Istorinės lėlės
Pravažiavus Žagarės centrą, pro rekonstruojamą aikštę, tereikia suktelėti į dešinę Latvijos pusėn ir už kelių namų į tave pro langelius jau žvelgia šviesių, pastelinių spalvų, žaismingų, geraširdiškų veidų lėlytės.
Duris svetingai atveria joniškietė lėlininkė Aušra Petrauskienė, baltame kambarėlyje įkurdinusi mažne šimtą, o gal net kelis angelų, teatrinių, istorinių, tautinių lėlių.
Vienoje lentynoje išdidžiai žingsniuoja Joniškio miesto burmistras su burmistroviene, vyskupas, didikai, žiemgalių žynys... Šias figūras, vilkinčias XIII–XVII amžių rūbais, tautodailininkė sukūrė praėjusiais metais specialiai Joniškio miesto šventei, kurią vainikavo istoriniai jubiliejai – 475 metai nuo pirmojo Joniškio miesto vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose, 395 metai miesto savivaldai.
Reikės atpažinti tautines lėles
Toliau kampe susispaudęs gausus būrys įvairių šalių tautiniais rūbais vilkinčių lėlių. Kai kurias šeimininkė pirko turguje, kitos – dovanotos. „Lėlių namų“ atidarymui baltarusišką lėlytę atvežė Savivaldybės Kultūros ir viešųjų ryšių skyriaus vyriausioji specialistė Liucija Bertulienė, mongoliškais rūbais vilkinčią atidavė žagarietė Genovaitė Ramutienė. Taip pat ji įteikė ispanišką lėlę, gautą prieš penkerius metus, ir maždaug prieš 30 metų dukrai Aurelijai dovanotą lėlytę.
Aušra Petrauskienė sako turėsianti daug darbo – atpažinti visų šalių lėles, atsidūrusias jos kolekcijoje.
Užtat tarp skirtingų Lietuvos regionų – Žemaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos, Klaipėdos krašto lėlių pasimesti neteks, nes jas sukūrė, rūbus siuvo pati lėlininkė. O už aukščiau kitų stovinčią žagarietiškais liaudiškais rūbais vilkinčią lėlę, kurią atkūrė su miestelio gyventoja Adele Koveriene, A. Petrauskienė gavo lėlininkės sertifikatą, liudijantį apie tautinio paveldo gaminį.
Be vyšnių akcento neapsieisi
Sukant per kambarėlį ratu toliau prieš akis kojomis sutavaruoja ilgakojės ant kopėtėlių sutupdytos lėlytės, iš rėmelio džiovintų žolių puokštele moja angelas. O visas angelų, lyg strazdų, pulkas, apgulė pačios meistrės rankomis sukurtą vyšnios medelį.
Lėlininkė – Žagarės Vyšnių festivalio kaliausių idėjos autorė. Jau kelerius metus miestas per didžiausią metų renginį pasipuoša kaliausėmis, kurios neatsiejamos nuo žagarvyšnių. Kitaip paukščiai uogas sulestų. Kaliausės šventės metu rikiuojasi daugelyje gatvių, praeiviui kyšteli galvą ar koją per tvorą, nuo namo stogo ar moja iš kiemo gilumos.
Aušra Petrauskienė kaliausėmis papuošia ne tik sodybą Švėtės pakrantėje, kur įkūrė savitą kaliausių fabrikėlį, bet ir Žagarės regioninio parko iniciatyva įvairių organizacijų, įstaigų, šeimų pasodintą vyšnių sodą.
Pasigaminsite „bubolį“
Dar „Lėlių namuose“ yra teatrinių lėlių, ankstesnių metų kaliausių atvirukų. Ši galerija šiemet plėsis. Jei norėsite išvysti save, galėsite žvigtelėti į veidrodėlius, vyšnių uogomis puoštais rėmeliais.
Galima ir pasimokyti patiems sukurti lėlę, kurią seni vietos gyventojai vadina „buboliu“. Tai – paprastas ant pagaliuko iš medžiagos susuktas bumbulas, kuris atstoja galvą, aprišamas trikampe skiaute – skarute. Tokią lėlę tautodailininkė išmoko gaminti iš žagarietės 90-metės Anės Korsakienės. Menininkė planuoja toliau fiksuoti vietos močiučių pasakojimus ir praktines pamokėles apie jų vaikystėje pačių gamintus žaislus.
Pradžia
Joniškietė Aušra Petrauskienė didžiąją dalį savo gyvenimo praleido tarp lėlių. Pradžia sutapo su vaikystės tarpsniu, kuris kiekvienai mergaitei virsta namų, šeimos žaidimu lėlėmis, rūbelių siuvimu ir geros ateities svajonėmis.
Pasak tautodailininkės giminaitės žagarietės Genovaitės Ramutienės, Aušra nuo mažens labai mėgo piešti. Užsidarydavo kambaryje – ir nėra jos. Mama duris praveria, pažiūri, kad dirba, ir vėl uždaro. Visi manė, jog bus dailininkė.
Vėliau lėlėmis Aušra „susirgo“ besilaukdama pirmagimės Daivos. Sako, norėjusi, kad vaikas į rankas paimtų jaukų žaislą.
Mokydamasi dailės pedagogikos taip pat paniro į lėlių gamybą. Tai buvo ne tik savęs atradimas, bet ir vienas iš pragyvenimo šaltinių. Nors dėstytojai Kaune jos nesuprato. Sakė, reikia plačiau žvelgti į pasaulį, o ne viena kryptimi. Netgi neleido ruošti diplominio darbo, susijusio su lėlėmis.
Jos lėliukai po dukros gimimo buvo „variacijos su galvomis ir kojomis“. Ypač kojų variacijos teikė peno vaizduotei. Skirtingo ilgio ir storio jas buvo galima surišti kaip kaspinėlį, sukelti virš galvos, suraityti kaip spiralę, ir taip be galo.
Ryšiai plėtėsi
Aušra kurį laiką yra gyvenusi Vilniuje. Ten jautė įkvėpimą ir erdvę realizacijai.
Prekiaudavo Pilies gatvėje savo gaminiais. Buvo priimta į Tautodailininkų sąjungą, ją pakviesdavo į vieną kitą parodą, užsimezgė ryšiai su parduotuvėmis.
Grįžusi į tėviškę, Joniškį, Aušra dažniau ėmė sukti į Rygos pusę. Ten jos kūriniai taip pat rado pirkėją. Lėlės ėmė keliauti į Suomiją, Norvegiją, kitas šalis.
Su bičiule Renata, keramike iš kito Lietuvos krašto, Aušra vyko į Italją. Pirmą kartą dviese automobiliu skubėjo į tarptautinį sporto renginį, kuriame dėmesio skirta ir meno kūrėjams. Abi moterys važiuodamos vos nepasiklydo, bet pagaliau nusigavo į sutartą vietą, gavo patalpas parduotuvytėje ir sulaukė susidomėjimo jų darbais.
Tautodailininkei kurti lėles nepabosta. Pasak jos, visur galima matyti primityvizmą, jei žiūri tiesmukai, be kūrybos.
Autorės nuotr.
ISTORIJA: Praėjusiais metais Joniškio miesto jubiliejui Aušra Petrauskienė sukūrė šias XIII–XVII amžių rūbais vilkinčias lėles.
SVETINGUMAS: Atvykėlius ant durų pasitinka ilgakojė lėlė.
BŪRYS: Plačiomis akimis žvelgia vežimėlyje susodintos lėlės.
REGIONINĖS: Viena prie kitos rikiuojasi skirtingų Lietuvos regionų – Žemaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos, Klaipėdos ir Žagarės (pirma iš dešinės) krašto lėlės.
VYŠNIA: Ant pačios tautodailininkės rankomis sukurto vyšnios medelio nutūpę angeliukai.
TEATRAS: Išraiškingos teatro lėlės.
LAIKAS: Joniškietė Aušra Petrauskienė lėles kuria jau 20 metų.
ANGELAS: Iš rėmelio džiovinta puokštele moja angelas.
LĖLĖ: Lėlių namų lankytojai gali patys pasigaminti lėlę, senolių vadinamą „buboliu“, kuri teturi ant pagaliuko užrištą medžiaginę galvą ir skarytę.