Naujausios
Gyvenimą ošia gimtinės miškai
Kuršėniškis Stasys Skiparis kone pusšimtį metų paskyrė savojo krašto miškams. Sodino ir prižiūrėjo. „Sakydavo, kad miškininkas negali pamatyti savo darbo vaisių. Gali“, – šypsosi S. Skiparis.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Atsisveikino su urėdija
Šiemet Stasys Skiparis tapo pensininku, krašto miškams paskyrė 49-erius metus. Pastaraisiais metais dirbo Kuršėnų miškų urėdo pavaduotoju miškininkystei.
Urėdijos kolektyvas su juo atsisveikino šiltai.
Ponas Stasys jau ne pirmą kartą skaito širdį šildančius jam skirtus žodžius: „Jūsų puoselėti ir prižiūrėti miškai jus visuomet sutiks su džiaugsmu, apglėbs, dėkos“.
Miško šneką Stasys išmoko girdėti dar vaikystėje. Jo tėvas, baigęs eigulių kursus Alytuje, 1935 metais Kuršėnuose pradėjo dirbti eiguliu. Su juo į mišką dažnai patraukdavo ir sūnus.
Tėvą maždaug kas treji metai perkeldavo dirbti į kitą vietą. Matyt, ten, kur prireikdavo sutvarkyti pašlijusius reikalus. Kartu keldavosi ir šeima. Ar tik ne devyniolikoje Šiaurės Lietuvos vietovių teko gyventi.
Gyvenant Šaukėnuose, kur tėvas dirbo girininko pavaduotoju, 1958-aisiais Stasys baigė aštuonias klases. Per vasaros atostogas su draugu nuvyko į Šiaulius. Draugas padavė dokumentus į agrozootechnikumą studijuoti agronomijos, tą pati pasiūlė padaryti ir Stasiui.
„Aš pagalvojau: į miškininkus reikėtų, bet pamėginsiu čia – ant žemės auga ir miškas, ir tie agronomijos augaliukai“, – mena S. Skiparis.
Stasys agrozootechnikumą baigė, o jo draugas iškrito iš pirmo kurso.
Keletą mėnesių padirbėjusį agronomu Akmenės rajono Žemaitės kolūkyje, paėmė į kariuomenę. Grįžęs iš jos po trejų metų, pamatė, kad tvarkos kolūkiuose nepadaugėję. Girtų kompanijų nemėgstantis vaikinas nusprendė – geriau jam bus miške.
Į darbą – pėstute
Tėvas dirbo girininku Pažižmėje (Šiaulių rajonas). Stasys 1963-iaisiais Vanagiškių girininkijoje įsidarbino meistru. Už 60 rublių per mėnesį.
Stasiui kiekvieną rytą iš Pažižmės, kur gyveno tėvai, teko apie šešetą kilometrų keliauti į Vanagiškes, o vakare – namo. Pėstute per mišką, per Gelžės pelkę, lieptais.
Ir darbe – vis pėstute. S. Skiparis mena, kad nedaug ką pakeitė iš girininkijos gautas pirmas valdiškas dviratis. Pėsčiomis geriau buvo galima įvertinti sklypą, planuoti darbus. Taip ir dingdavo visai dienai miške – nesurandamas, neprišaukiamas, nes telefonas – tik girininkijoje.
Dviratį palikdavo pamiškėje.
S. Skipario darbo Miškų ūkyje pradžioje buvo dirbama su paprasčiausiais pjūklais. Stodavo du vyrai prie medžio ir traukdavo pjūklą, kol medis nuvirsdavo.
Pirmuosius grandininius pjūklus „Družba“ medkirčiai sutiko nepatikliai. Valdžiai turėjo ataskaitose parodyti, kad dirbama mechanizuotai, kad šie pjūklai yra naudojami. Vyrai „družbas“ atsiveždavo į mišką, pastatydavo prie medžio, o patys imdavosi darbuotis jiems įprastu dvitraukiu.
Gausybė darbų
Dirbdamas Vanagiškių girininkijoje, S. Skiparis įstojo į Žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą ir jį baigė. Padirbėjęs techniku, buvo paskirtas girininko pavaduotoju. Aštuonerius metus vadovavo girininkijai.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje S. Skiparį pakvietė dirbti inžinieriumi Miškų ūkyje, vėliau tapusiame urėdija.
Dirbdamas girininku S. Skiparis rūpinosi ir medienos ruoša, bet per darbo miškuose dešimtmečius labiausiai jam rūpėjo miško išauginimas, atsodinimas, priežiūra.
Svarbiau ne miškas, bet piniginė
„Sakydavo, kad miškininkas negali pamatyti savo darbo vaisių. Gali“, – šypsosi S. Skiparis. Pirmą savo darbo miškuose pavasarį jis vadovavo miško sodinimo darbams. Sodino eglaites. Prieš keletą metų retinant šį eglyną, jau buvo pagaminta rąstų.
Septyniasdešimties metų eglė laikoma brandžia ir yra kertama, o kai išretinami tankiai augantys 40 – 45 metų medžiai, likusieji gali augti erdviau, daugiau gauti maisto medžiagų ir saulės. O brandos sulaukęs medis nebestorėja, net pradeda gesti.
S. Skiparis tartum primena, tartum įspėja, jog vietoje nukirstų medžių būtina pasodinti naujus, kad jų turėtų ir ateinančios kartos. Jis apgailestauja, kad dabar neretai galvojama tik apie pinigus.
Dabar, išmokomis padedant Europos Sąjungai, stengiamasi užsodinti nenaudingas žemes. Ir skubama sodinti medelius nekreipiant dėmesio į tai, kad gal jie grūdami į netinkamą dirvą, bus pasmerkti skursti ar nunykti.
Dabar reikalavimai sodintojams jau sugriežtinti – dirvožemis turi atitikti augalui reikalingas sąlygas.
Netikėti susitikimai
„Man – šventė, kai turiu galimybę nueiti į mišką. Miškas žmogui teikia tokį poilsį, kokio turbūt niekur kitur nepatirsi“, – sako S. Skiparis.
Įeini į mišką – ir lieki vienas su jo medžiais. Su jo paukščiais ir žvėrimis, kartais sutinkamais ir labai netikėtai. Ne kartą yra buvę, kad vos neužlipo ant įmigusio stirniuko. Šis išsigandęs kad suriko, kad šoko, ir pats miškininkas iš išgąsčio vos nevirto aukštielninkas.
Kartą abiems su eiguliu nuo briedžio teko bėgti. Yra pasitaikę įžingsniuoti tiesiai į šerniukų būrį.
„Miške aš jaučiuosi savoje aplinkoje. Sugebu ir su medžiu pasikalbėti, ir pamedituoti prie jo. Ir pagailėti, kad išvertė vėjas“, – sako ponas Stasys. Jis stengiasi ir dabar bent vienądu kartus per savaitę apsilankyti miške.
Pasigrožėti medžiais galima ir savoje sodyboje.
Štai – lietuviški kadagiai. Krašto miškuose jų beveik nebelikę. Išnaikino rūgštūs lietūs ir melioracija.
Ponas Stasys gatvės kaimynus buvo užkrėtęs noru auginti dygiąsias, kitaip vadinamas sidabrinėmis, egles.
Dar sodyboje – kelių rūšių veigelos, kukmedis, krūminis bijūnas, karužinis migdolas, kininė šizandra, krūminė jonažolė... Du augaliukus, kurių ir pavadinimo nežino, užsiaugino parsivežęs iš Turkijos. Ir čia galima pajusti daugelį metų jį supusio miško dvelksmą.
Jo parneša ir bitės, į sodybą grįždamos iš maždaug už poros kilometrų ošiančio miško.
Autoriaus nuotr.
PAMOKA: Miško sodinimo talkose Stasys Skiparis pamoko, paaiškina, padeda.
PLANTACIJA: Eglės sodinukai netrukus bus perkelti į mišką.
DARBŠTUOLĖS: Miškininko Stasio Skipario dėmesį patraukė miškelio puošmena – skruzdėlynas.
ĮSTAIGA: Kuršėnų miškų urėdo pavaduotojui Stasiui Skipariui buvo gerai pažįstami urėdijos miškai ir miškeliai.
KRŪMAS: Kadagiai tapo Skiparių sodybos puošmena.
MIŠKININKAS: „Turbūt reikia būti „dunduku“, kad per tiek metų neišmoktum pažinti gamtos, neišmoktum pažinti miško, jausti ją širdyje“, – sako daug metų miškininkystei paskyręs Stasys Skiparis.
Stasio SKIPARIO nuotr.
MIŠKAS: 1967 metai. Audrai išvertus labai daug medžių, miškų ūkio darbininkai tvarko išvartas. Eigulys pozuoja, kad per pertraukėlę jiems skaito laikraštį, nes buvo reikalaujama žmones informuoti, kaip vykdomi partijos nutarimai.