Naujausios
Akistata su vasaros sniegu ir jūrų leopardais
„Šiaulių kraštas“ tęsia šiauliečio keliautojo Audriaus Daunio pasakojimą apie kelionę į Ugnies žemę. Čia vasaros mėnesiais sninga ir pusto. Mažai civilizacijos lytėtas žemės pakraštys ir jo gyventojai tapo keliautojo gyvenimo dalimi. Jis ten praleido daugiau negu metus.
Laimutė ZIMKIENĖ
redakcija@skrastas.lt
Pasaulyje netyrinėtos vietos
Audrius Daunys pasakoja, kad Ugnies žemė, kurią jis dažniau vadina Patagonija, – tai tūkstančiai salų ir salelių, įlankų ir įlankėlių, kanalų ir kanaliukų, fiordų. Į žemėlapius pasižiūri ir matai užrašą: ta vieta arba ta dar netyrinėta.
Kai pernai pavasarį pasiekė Ugnies žemę, ten jau rudenėjo. Šioje pietų pusrutulio dalyje kovo ir balandžio mėnesiai yra kaip rugsėjis ir spalis Lietuvoje. „Patagonijoje tokiu metu – pats grožis. Medžiai gelsta, nuo viršukalnių žemyn į slėnius pradeda leistis sniegas, – tolimą kraštą atsimena keliautojas. – Vieną dieną atsikėlęs kasi sniegą nuo laivo denio, ir širdis džiaugiasi.“
Daugiausia sniego nuo denio Audrius nukasė birželio ir liepos mėnesiais. Pavasaris ateina spalį, lapkritį. Patagonijoje pasirodo saulė ir truputį atšyla. A. Daunys šiame pasaulio pakraštyje gyveno daugiau nei metus, o suskaičiavo tik septynias saulėtas vasaros dienas.
Vasara šiose vietose labai reliatyvi. Prasideda prieš Naujosius metus, gruodį, ir tęsiasi iki kovo mėnesio.
Patagonija – atšiauri vieta, turistai atvyksta vasaros mėnesiais. „Bet žiemą čia tūkstantį kartų gražiau, – A. Daunys dar nepasisotinęs kraštovaizdžiu. – Kalnai apsidengę sniegu, iš skaisčiai mėlynų kanalų šokinėja blizgantys banginiai.“
Saugodavosi tik laukinių šunų
A. Dauniui teko susitikti žmonių, kurie pasakojo, kad Ugnies žemėje gražu kaip Aliaskoje. Ir nereikia saugotis meškų.
Eidamas žvejoti keliautojas saugodavosi tik laukinių šunų. Žiemą jie randa mažiau maisto, todėl yra alkani ir agresyvūs, nebijo žmonių ir ugnies. Stepes primenančiose dykynėse sutikdavo ir kitų sulaukėjusių naminių padarų: arklių, karvių, jaučių. Lietuviui su vietos gaučais (piemenimis) teko medžioti laukinius jaučius.
Stebino ir sutikti neįprastai dideli žvėrys: vilkšunio dydžio Patagonijos lapės, didelio šuns dydžio triušiai, tik mažesnėmis ausimis nei jų gentainiai Lietuvoje, keisti trumpaausiai mutantai.
Kartais į savo mėgstamas žūklės vietas A. Daunys klampodavo tris ar keturias dienas, per pelkes, miškus, kalnus. Tokiose vietose susilaužysi koją – nieko neprisišauksi į pagalbą.
Labiausiai keliautojas mėgdavo plaukti Ugnies žemės kanalais ir upėmis. Jose tirštai veisiasi upėtakiai, lašišos, krabai, kiekvienas žvejas gali jų pasigauti. Krabų žvejyba – įprastas vietinis verslas. Į pasaulio pakraštį atkeliavęs lietuvis taip pat žvejojo su čiliečiais žvejais – reikėjo užsidirbti pragyvenimui.
Už bebro uodegą – 15 dolerių
„Labai džiaugiausi, kad šiose vietose visiškai nebuvo uodų, musių ir kitų įkyrių vabzdžių. Matyt, štormai juos balažin už kiek jūrmylių nunešė“, – šypsodamasis prisimena Audrius Daunys.
Nuostabą keliautojui kėlė bebrų gausybė. Kažkada į Ugnies žemę atvežė kanadietiškų bebrų. Dėl kokių priežasčių atvežė – niekas neprisimena: gal medžioti, gal turistams rodyti? Iki tol šiose žemėse bebrai negyveno, tad naujose vietose neradę priešų, greitai išplito.
Kai buvo nugraužta ir ėmė džiūti šimtai tūkstančių medžių, pridaryta tūkstančiai užtvankų, upeliai masiškai ėmė virsti pelkėmis, Argentinos vyriausybė susigriebė ir paskelbė mokėsianti po 15 JAV dolerių už nušauto bebro uodegą. Tik per vėlai susigriebė. Gražūs simpatiški žvėreliai jau buvo tapę Ugnies žemės „maru“.
„Atrodo, nerealus uždarbis! Ir už bebro uodegą moka, ir brangus kailis medžiotojui atitenka. Varyk į Ugnies žemę ir šaudyk iš eilės visus bebrus. Tik niekas nenori tapti bebrų medžiotojais! – sako keliautojas. – Esu sutikęs bebrų atvirose vietose, žmonių jie nematę – už trijų metrų nuo tavęs stovi dantukus atkišę, į akis kaip kačiukai žiūri. Nė už ką nenušausi tokio žvėriuko, kad ir kiek sumokėtų!“
„Rąstas“ buvo gyvas
Patagonijos gyvūnai vilioja pasaulio turistus. Jie vežami pasižiūrėti į banginių, jūrų liūtų, delfinų kolonijas, tūkstančių pingvinų nutūptas salas.
„Mačiau pingvinų keliaudamas Ugnies žemės kanalais. Kai kurios salos dėl šių paukščių gausos vadinamos pingvinariumais, – neslepia susižavėjimo Audrius Daunys. – Gailiuosi nepadaręs daugiau nuotraukų, kurios šiandien būtų įdomios. Kai matai pingvinus kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, šis nuostabus paukštis tampa kasdieniškas, kaip žvirblis Lietuvoje. O kas fotografuoja žvirblius?“
Keliautoją nustebino jūrų leopardai – iki 5 metrų ilgio užaugantys plėšrūnai, puolantys pingvinus ir kitus vandens paukščius, jūrų liūtus ir žmones. Tose vietose buvo užregistruoti trys oficialūs atvejai, kai jūrų leopardai užpuolė ir mirtinai sudraskė žmones.
Su jūrų leopardu akis į akį buvo susitikęs ir A. Daunys. Kartą naktį valtimi atsiyręs prie kranto jis vos neužlipo ant šio plėšrūno. „Pamaniau, kad tyso kažkoks ilgas rąstas. Kai sujudėjo, supratau, kad „rąstas“ yra gyvas padaras, greičiausiai sergantis jūrų liūtas. Kai pražiojo nasrus – širdis į kulnis nuėjo, – išgyventas akimirkas prisimena keliautojas. – Tai tų vietų ryklys, tiktai lieknesnis ir turintis daugiau smegenų grobuonis.“
Dideli gyvūnai – rimti gyvūnai
A. Dauniui apie jūrų leopardus nemažai pasakojo jo bičiulis, prancūzų jachta vežiojęs „National geographic“ mokslininkus, fotografuojančius ir aprašančius šiuos gyvūnus.
Jūrų leopardai geba susidraugauti su žmonėmis. Vienas plėšrūnas jį stebėjusiam mokslininkui, atsidėkodamas už abipusę draugystę, atnešė dovanų savo laimikį – sudraskytą pingviną. Mokslininkas „dovanos“ neišmetė, nes jei išmesi – jūrų leopardas supyks, o tai gali liūdnai baigtis.
Ugnies žemėje džiaugiamasi, kad plėšrūnai grįžta į savo žemes.
Audrius nesvarsto, ar legenda, ar tiesa, bet žino tai, ką reikia žinoti: visi dideli gyvūnai – rimti gyvūnai, su jais reikia protingai elgtis.
Jūrų leopardas nenutunka, jam reikia persekioti ir medžioti kitus. Lyginant su juo, riebus nepaslankus, jūrų liūtas atrodo draugiškas, taikus, nepavojingas padaras. Tiktai A. Daunio neapgausi: „Dažnai reikėdavo persiirti kanalu per įlanką, parsivežti vandens iš šaltinio ar malkų. Ir štai trys jūrų liūtai tave pamato, o tie jūrų liūtai – po du metrus ilgio – žaidžia aplink tave, demonstruoja kaip aukštai geba iššokti, smalsiai kaišioja nosis, jiems smagu. Man – nelabai. Pustrečio metro fanerine valtele iriuosi į krantą labai greitai. Jaučiuosi lyg kiaušinio lukšte. Aplink mane šokinėja tikros jūrų karvės ir trijų laipsnių temperatūros vandeniu taško... Jei taip žaisdamos mane iš valties išverstų, sustingčiau vandenyje nepasiekęs kranto.“
Gyvena pirmykštį gyvenimą
Tikrieji Ugnies žemės gyventojai – indėnai. Audrius Daunys sutiko jų Puerto Viljamso uoste ir prie Čilės kanalų. Indėnų nedaug, kelios etninės grupės belikę.
„Puerto Viljamse neseniai mirė močiutė Abuela, paskutinė jamana genties indėnė. Ji buvo vienintelė grynakraujė indėnė tose vietose, – pasakoja A. Daunys, vaikystėje skaitęs knygas apie raudonodžius. – Kitose vietose, kylant į šiaurę Čilės kanalais, gyvena kelios kavieška indėnų genties šeimos, visiškai atstūmusios civilizacijos išradimus.“
Keliautojas apie šiuos indėnus girdėjo, bet jų nesutiko. Pietų Čilės laivyno jūreiviai slaptąsias gyvenvietes žino, bet saugo. Nenori, jog taptų turistų lankomais „etniniais gyventojais“.
Indėnų gentys nyksta
Minimi indėnai save vadina kavieška, o kavieška jų kalba reiškia žmonės. Ežerą jie vadina Fangano (vandeniu). Kaip indėnų klausė, taip pastarieji atsakė, o klausiantieji užsirašė. Tik vėliau išsiaiškino, kad genties pavadinimas reiškia žmones, o ežero pavadinimas – vandenį.
Yra ir indėnų gentis alakaluf, jų indėnai pamatę laivus su baltaisiais žmonėmis šaukdavo: „Alakaluf, alakaluf!“ Indėnai prašė jiems ką nors duoti, šaukė: duok man, ir buvo pavadinti alakaluf – "duok man" gentimi.
Čarlzas Darvinas ir Džeimsas Kukas, daug pasaulio matę vyrai, kažkada rašė, kad Patagonijos indėnai buvo primityviausia žmonijos forma. Jie išrado kanojas, kad galėtų keliauti po kanalus. Tuo jų progresas baigiasi.
Dažniausiai Pietų Amerikoje indėnų gentys yra prasigėrusios. Daugelis indėnų mirė nuo plaučių tuberkuliozės ir kitų ligų. Kavieška labiausiai nekenčiami savo gentainių, kurie mano gyvenantys „civilizuotai“, t. y. geria alkoholį, rūko „žolę“.
A. Daunys sako, kad indėnai yra saugomi valstybės, bet vieša paslaptis ir toks požiūris: nėra indėnų genties – nėra problemos.
(Bus daugiau)
PATAGONIJA
Patagonija – regionas Pietų Amerikos pietuose. Išsidėstęs Argentinos ir Čilės teritorijose, į pietus nuo Kolorado ir Negro upių ir šiauriau Magelano sąsiaurio.
Patagonijos kraštovaizdis – sausos stepės ir pusdykumės, drėgnesniuose rajonuose – mišrieji, spygliuočių miškai, gausu ežerų. Pietuose kraštovaizdis pereina į tundrą. Ramiojo vandenyno pakrantė išraižyta tūkstančiais fiordų.
Klimatas keičiasi nuo subtropinio šiaurėje iki subantarktinio pietuose. Vyrauja šalti Antarkties vėjai. Sausio mėnesį temperatūra šiaurės rytuose viršija 25 laipsnius šilumos, pietuose – vietomis vos siekia 10 laipsnių. Liepos mėnesį didžiojoje dalyje temperatūra svyruoja apie nulį, tačiau centriniuose rajonuose nereti speigai.
Patagonija (isp. Pėdų žemė) šį regioną pavadino F. Magelano ekspedicijos jūreiviai. Flotilei sustojus peržiemoti prie šių krantų, jie rado vietos indėnų įspaustą lamų kailiais apvyturiuotos kojos pėdą, kuri pasirodė labai didelė. Tais laikais ispanai ir portugalai buvo neaukšti – apie 165 cm ūgio, o vietos indėnai aukštesni nei 180 cm.
Audriaus DAUNIO nuotr.
Parašai po nuotraukomis
TRAUKA: „Eidamas žvejoti nesutinki žmonių. Tokiose vietose nusilaužtum koją – baigta, niekas neatskubėtų į pagalbą,“ – sako Audrius Daunys.
ŽVEJAI: Į žvejybos vietas tekdavo klampoti po tris ar keturias dienas.
LAIMIKIS: Ugnies žemės kanaluose ir upėse tirštai veisiasi upėtakiai, lašišos.
LAIMĖ: Žvejyba – įprastas vietinis verslas, ir kiekvienas žvejas jaučiasi laimingas galėdamas iš to pragyventi.
APARTAMENTAI: Žvejų „viešbutis“ – labai kuklus.
ŽALA: Kadaise į Ugnies žemę atvežti bebrai yra tapę Ugnies žemės „maru“.
PINGVINAI: Kai matai pingvinus kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, šis nuostabus paukštis tampa kasdieniškas, kaip žvirblis Lietuvoje.
PLĖŠRŪNAS: Tenykščiai jūrų leopardai – įspūdingo dydžio plėšrūnai, puolantys pingvinus ir kitus vandens paukščius, jūrų liūtus ir žmones.
VASARA: Metų laikai Patagonijoje – labai reliatyvūs.
SNIEGAS: Daugiausia sniego ant laivo denio – birželio ir liepos mėnesiais.
RUDUO: Patagonijoje šiuo metų laiku – pats grožis. Medžiai gelsta, nuo viršukalnių žemyn į slėnius pradeda leistis sniegas.
UŠUAJA: Argentinos uostas, Ugnies žemės, Antarktidos ir Pietų Amerikos salų srities centras, didžiausias tų kraštų miestas. Jame gyvena apie 50 tūkstančių gyventojų, o patį miestą gali apeiti per kelias valandas. Ušuaja – turistų ir vietos gyventojų knibždėlynas.
NUORODA: Ušuajoje, Pietų Argentinos uoste. Vidury nedidelės gatvės yra nuoroda, kokia kelio atkarpa skiria šį miestą nuo Paryžiaus, Maskvos, Romos ir kitų pasaulio miestų.
VEDLYS: Audrius Daunys ne kartą samdėsi vežioti jachta atvykusius turistus Ugnies žemės kanalais.
PASIDIDŽIAVIMAS: Horno ragas, pasiektas buriniu laiveliu, – Audriaus Daunio padidžiavimas.
KAPINĖS: Grynakraujų Patagonijos indėnų gentys nesustabdomai nyksta.
PATAGONIJA: Regiono kraštovaizdis ryškus kaip paveikslas.
Audriaus DAUNIO nuotr.