Naujausios
Sumani moteris neturi kada nuobodžiauti
Kuršėniškė Joana Petronienė maždaug prieš penkiolika metų drauge su garsiu šio krašto tautodailininku Adolfu Turausku sukonstravo neįprastas – vertikalias audimo stakles. Dabar ji kiekvieną dieną jomis audžia takus, o kai pabosta – imasi megzti.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Kūrybingų žmonių pažintis
Tautodailininkė Joana Petronienė kiekvieną dieną sėda prie neįprastai atrodančių vertikalių staklių ir audžia takus. Įvairiaspalvius. Iš juostomis sukarpytų nereikalingų medžiagų.
Šias stakles ponia Joana sukonstravo drauge su Kuršėnų krašto šviesuoliu, tautodailininku, auksinių rankų žmogumi Adolfu Turausku.
Jų pažintis prasidėjo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio antrojoje pusėje prie seno sieninio valandas mušančio laikrodžio, kurį Joanos tėvelis parsivežė iš Amerikos. Jis, per karą slėptas malkinėje gimtajame kaime prie Skapiškio (dabar Kupiškio rajonas), buvo sugedęs. Keleto rajonų laikrodininkai jį atsisakė tvarkyti, bet prašė parduoti.
Moteris nuėjo pas A. Turauską. Jis sutiko laikrodį sutaisyti.
Suremontavus užsimezgė pokalbis. Sužinojęs, kad J. Petronienė ir mezga, ir pina, kad kaime su arkline šienapjove bei kertamąja dirbusi, moka arti, akėti, A. Turauskas tarė žinąs, kokio ji darbo nemokanti – austi. Moteris atsakė, kad moka, bet nebeturi staklių. Jas tėviškėje buvo palikusi, o kai ten nuvažiavo, sužinojo, kad staklės jau sukūrentos.
Du konstruktoriai
A. Turauskas pasisiūlė audimo stakles padaryti. J. Petronienė atsakė, kad senoviškos staklės griozdiškos, užima daug vietos. Jeigu taip jas perkonstravus...
A. Turauskas buvo pastebėjęs, kad ponia Joana neblogai gaudosi braižyboje. Jis pasiūlė: sėdam abudu ir perkonstruojame stakles.
Keturias dienas abu sėdėjo sukišę galvas prie popieriaus lapų, kol audimo staklės brėžiniuose tapo jau ne horizontalios, kaip įprasta, bet vertikalios.
Ilgokai A. Turauskas savo namuose pagal šiuos brėžinius darbavosi, kol vienas stakles padarė. Bet atsitiko taip, kad J. Petronienei skirtas stakles pamatė pas jį atvažiavusios dvi šiaulietės, ponios Joanos prisiminimu, viena jų – mokytoja, kita – lyg ir muziejininkė. Jos prie meistro pristojo, kad stakles joms parduotų. Meistras prašymams neatsilaikė.
Kitas stakles padaryti sekėsi greičiau. Jas A. Turauskas atvežė J. Petronienei.
Pirmąjį taką naujosiomis staklėmis J. Petronienė išaudė A. Turauskui.
Mezga, audžia nuo mažens
Joaną dar mažytę mama išmokė pirštines, kojines megzti.
Išmokė ir austi. Mergytė atsisėdusi dar pakojų nepasiekdavo, todėl ausdavo stačia. Bet mama, ausdama drobę ar rankšluosčius, dukters į stakles neleisdavo. Ir austi takus nenorėdavo leisti. Sakydavo, kad sugadinsianti audinį, nesumušianti taip kietai, kaip dera. Bet jeigu būdavo audžiama maišams – leisdavo.
„Didesnės laimės nebūdavo, jei leidžia austi“, – mena J. Petronienė.
Šiaip Joanai visą laiką tekdavo rateliu siūlus vyti į rites. Labai atsibosdavo šis darbas.
Kai mama, paskendusi kituose namų rūpesčiuose, šeimai nebespėdavo megzti, darbo imdavosi Joana.
Vilniaus pedagoginiame institute studijuodama matematiką, laisvalaikiu Joana mezgė. Kaime vilnos netrūkdavo, iš jos nusimegzdavo sau, numegzdavo mamai, broliui, kai paprašydavo – ir kaimynams.
Studijų metais Joana pradėjo atrasti literatūrą, pasakojančią apie mezgimą, ją ėmė kaupti.
Baigusi aukštąją, dirbo Rokiškio centrinėje mokykloje. Mamai susirgus, teko mokytojauti, vadovauti mokyklai kaime.
Pagaliau gyvenimo kelias atvedė į Kuršėnus, kur jau gyveno brolis.
Nuobodulys paskatino megzti
Rankdarbių J. Petronienė vėl ėmėsi iš nuobodulio.
1988-ųjų kovą, vos tik sukako pensinis amžius, Kuršėnų politechnikos mokyklos mokymo dalies vedėja J. Petronienė paliko darbovietę. Savo skubotą apsisprendimą ji dabar juokdamasi paaiškina taip: mokiniai labai nemėgsta senų mokytojų, juos vadina nukvakėliais. Tada ji pagalvojusi: o kodėl vaikai turi mane vadinti nukvakėle?
Moteriai, įpratusiai būti žmonių būryje, šurmulyje, nelengva buvo priprasti prie tos ramybės, kurioje atsidūrė. Buvo taip liūdna, taip nuobodu, kad kartais nesulaikydavo ašarų.
Sužinojusi, kad Kuršėnuose yra mezgėjų, dirbančių Šiaulių dailės kombinate, J. Petronienė su jomis susipažino. Šios prasitarė, kad būtų gerai, jeigu ji joms padėtų vykdyti planus.
Ponia Joana sutiko. Ji mezgė raštuotas pirštines. Visos pirštinės raštą mintinai išmoko, todėl darbas eidavosi greitai. J. Petronienės numegztas pirštines pažįstamos pristatydavo dailės kombinatui, jai už darbą užmokėdavo.
Pravertė pynimo pamoka
Šiam kombinatui J. Petronienė numezgė 550 porų pirštinių. Bet pradėjo brangti siūlai, kartu brango dailės kombinato gaminiai, jų ėmė nebepirkti. Atėjo metas, kai nebereikėjo ir J. Petronienės paslaugų.
Vėl radosi daug laisvalaikio, nešančio nuobodulį.
Kartą ji su viena pynėjų šeima įsišneko apie jų darbą. Pašnekovai pasiūlė talkinti.
Dar studijų laikais draugė, kurios mama pynė iš šiaudų, Joaną nusivežė į tėviškę Prienų rajone. Ten ji pasinaudojo proga ir pora dienų pasimokė pinti.
Kuršėnuose J. Petronienė ėmė talkinti vienai, o paskui ir kitai pynėjų šeimai. Ji susikarpydavo, išmirkydavo jai atvežtus šiaudus, iš jų pindavo gražius dalykėlius.
Pynė tol, kol susipažino su A. Turausku. Sukonstravus, padarius audimo stakles, ji ėmėsi iš nereikalingų medžiagų pinti takus ir kilimėlius.
Medžiagų randa turguje
Dažniausiai moteris įsisuka į turguje suverstas dėvėtų drabužių, kainuojančių po litą, krūvas. Išsirenka reikalingų spalvų ir atspalvių.
Parsinešusi namo išlygina, išardo siūles ir sukarpo juostomis, jas vieną su kita susiuva, susuka ant šeivų ir ima austi.
J. Petronienės takus, kilimėlius perka neblogai. Kas nuperka vieną kilimėlį, dažniausiai džiaugiasi ir perka antrą.
Ji pastebėjo, kad ilgus takus dabar žmonės nepajėgia nupirkti, bei ir mažus parduoda kone savikaina.
Anksčiau moteris pati sėsdavo prie automobilio vairo ir vykdavo į muges. Dabar mamą paveža dukra.
Savo darbo takeliais, kilimėliais, kojinėmis ponia Joana ne tik prisiduria prie pensijos. Ji mielai pasikalba su jos darbais susidomėjusiais žmonėmis. Dažnai pasitaiko pasikalbėti su dailės mokyklas baigusiomis moterimis. Gražiadarbė jų paprašo įvertinti jos gaminius, pasakyti, kas juose negerai, bet nieko blogo neišgirsta.
Paaudusi ponia Joana imasi megzti. Po kurio laiko vėl sėda prie staklių. Pavasarį, vasarą, rudenį gali ir dar labiau paįvairinti dieną – pasidarbuoja darže.
„Darbuojuos. Čia – visa ramybė, visa mano sveikata“, – apie savo darbus ir pomėgius sako J. Petronienė.
Autoriaus nuotr.
AUDĖJA: Joana Petronienė audžia staklėmis, kurias konstruojant dalyvavo pati.
ĮRANKIS: Meistras padarė ir šioms staklėms tinkančią šeivą.
GATVĖ: Pačios nuaustus takus ir numegztas pirštines išsidėliojo mieste surengtoje mugėje.
KŪRYBA: Joanos Petronienės išausti takai – įvairiausių spalvų derinių.
ŠIAUDAI: Tautodailininkė sugeba ir pinti iš šiaudų.
IŠRADIMAS: Kuršėnuose yra padarytos kiek neįprastos – vertikalios audimo staklės.