Naujausios
Vaikai pažino duonos kelią
Šiaulių sanatorinio lopšelio-darželio „Pušelė“ grupės „Saulutė“ auklėtoja Audronė Tamulytė visą savaitę pasakojo vaikams apie sunkią rugio kelionę. Savaitės pabaigoje mažieji, auklėtojai padedant, duonelę kepė darželio virtuvės krosnyje.
Ilona ŠNARIENĖ
redakcija@skrastas.lt
Moters pareiga
A. Tamulytė mažiesiems išaiškino, kokį ilgą ir sunkų kelią turi nukeliauti grūdelis, kol virsta duonos kepaliuku.
„Grupėje turime tik šešias mergaites ir visos susirgo, tad duoną kepti tenka vyrams“, – juokėsi auklėtoja.
Visoje Lietuvoje buvo paprotys duonos kepimą perduoti 15–16 metų dukrai. Pirmąjį duonos kepalą ji kepdavo prižiūrima motinos. Jei mergina moka duoną kepti, ji gali tekėti.
Duoną kepti, kaip ir ją minkyti, buvo moters pareiga. Retais atvejais, jei šeimininkė sirgdavo, tešlą minkydavo tėvas, vaikai ar net kaimynė.
„Lengviau vaiką pagimdyti negu duoną išminkyti“, – sakydavo, ko gero, tos moterys, kurios vaikus lengvai gimdydavo.
Būrys mažų vyriškų rankelių raugintos tešlos duoną užminkė be ypatingo vargo.
Plikytos duonos privalumai
„Raugo atnešiau iš namų – vaikams bus ir taip sunku rytojaus sulaukti, kol duonelė iškils. Plikyta duona yra saldžiarūgščio skonio, tad vaikams ji skanesnė“, – sakė auklėtoja.
Plikytą pradėta kepti tik XX amžiaus pradžioje. Duonkubilyje miltus užpildavo karštu vandeniu ir išmaišydavo specialiu menturiu. Tešla raugta iki trijų dienų.
„Dabar mamos, jeigu kepa duoną, nei kailiniais, nei pagalvėmis tešlos nebedengia, o ir duonkubilį vargu kuriuos namuos rastume, tačiau ir moliniame dubenyje rūgstanti tešla kvepia viliojamai“, – tikino auklėtoja.
Duonkubilyje užmaišyta tešla uždengiama drobės gabalu, o kad greičiau rūgtų, jis pastatomas prie krosnies, uždengiamas kailiniais, pagalve.
Kitą dieną į tešlą vėl pridedama miltų, minkoma ir palaukiama, kol tešla vėl pakyla. Kuo geriau išminkyta, tuo skanesnė duona.
Kitas plikytos duonos privalumas – ji ne taip greitai sensta. Auklėtoja juokėsi, kad jų kepta duonelė pasenti tikrai nespės.
Pedagogė kasmet su mažaisiais kepa duoną. Pačių kepta duonelė prilygsta gardžiausiam pyragui, tad tą pačią dieną burnoje tirpte ištirpsta mažųjų burnelėse.
Su kryžiaus ženklu
Tiek tešlos, kiek reikia vienam kepalui, iš duonkubilio reikia paimti vienu ypu, nes per mažai paėmus, prilipdyti negerai.
Todėl iš pradžių pagal turimą tešlos kiekį šeimininkė suskaičiuodavo, kiek išeis kepalų, ir tešlos paviršiuje pirštu nubrėždavo linijas – į lygias dalis padalydavo.
„Šių dienų šeimininkės pasitenkina vienu kepalėliu duonos, nes ir šeimos ne tokios gausios kaip anksčiau“, – sakė auklėtoja.
Duonos kepalus darydavo ant ližės, vėliau – metalinėse skardose. Iš pradžių paklodavo džiovintų ajerų, kopūstų ar klevo lapų, net šiaudų, užberdavo miltų.
Dažniausiai formuodavo pailgus duonos kepalus, rečiau – apskritus. Kepalo šonuose šeimininkė padarydavo įvairius įbrėžimus, kad kepant netrūkinėtų. Kepalus stengdavosi daryti aukštesnius, storesnius, kad būtų daugiau minkštimo, mažiau plutos. Didelio kepalo duona skanesnė, ji ilgiau išsilaiko, nepasensta.
Ant pirmojo duonos kepalo brėždavo kryžių ir jį suvalgydavo paskutinį. Ištrauktą iš krosnies duoną padėdavo ant suolo, viršų pašlapindavo vandeniu ir apklodavo drobiniu rankšluosčiu, kad pluta būtų minkštesnė. Vaikai uostydavo kylančius garus ir lengviau atsikvėpdavo. Žmonės sakydavo, kad tai vaistas nuo slogos.
„Uostėme nekantraudami – kada gi galėsime jos paragauti. Duonelę skanavome ir karštą ir atvėsusią“, – sakė auklėtoja.
Autorės nuotr.
PROCESAS: Šiaulių sanatorinio lopšelio-darželio „Pušelė“ grupės „Saulutė“ auklėtoja Audronė Tamulytė mažuosius išmokė kepti duoną.