Naujausios
Apie dvarą – dvarininkų lūpomis
Kelmės krašto muziejuje trumpam atgimė senovė – buvusiame dvaro pastate muziejaus direktorė Danutė Žalpienė ir muziejininkas Rimantas Serva tapo dvarą valdžiusiais ponais Gruževskiais, kurie pasakojo apie dvarą ir jo papročius.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Vyrai dėvėjo dvejus marškinius, moterys – po dvi sukneles
„Malonios ponios ir panelės, ponai ir ponaičiai, malonu jus visus matyti Kelmės dvare“, – pasisveikino baroko stiliaus drabužiais pasipuošusi, beveik neatpažįstamai pasikeitusi Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė.
Su muziejininku Rimantu Serva D. Žalpienė trumpam tapo ponų Gruževskių pora ir pakvietė į ekskursiją 200 metų atgal – pasižvalgyti, pasiklausyti, kaip XVII-XVIII amžiuje gyveno ir Kelmės, ir kiti dvarai.
Tuo metu Europos mene, muzikoje, architektūroje, dailėje jau vyravo baroko stilius su jam būdingu puošnumu, prabanga, rafinuotumu.
Barokas atsispindėjo ir madose. Medžiagos pradėtos austi nebe rankomis, o pramoninėmis staklėmis, atsirado įvairesnių, dažniausiai augalinių motyvų raštų.
Vyrai pradėjo vilkėti ilgus liemenuotus švarkus, po dvejus baltinius – viršutiniai buvo puošnūs, su prisegama apykakle. Maždaug XVII amžiuje atsirado ir aukštakulniai batai.
Kilmingos moterys vilkėdavo iš karto po dvi sukneles, tik paprastos miestietės – po vieną. Vyravo didelės iškirptės, paplatinta klubų dalis.
Perukai iš palmių pluošto ir naujagimių plaukų
Labai svarbi aprangos detalė buvo dar senovės Egipte atsiradę perukai. Ir vyrai, ir moterys plikai skusdavosi galvas, kad apsisaugotų nuo parazitų.
Perukus gamindavo iš palmių pluošto ir naujagimių plaukų, kuriuos teikdavo žyniai. Egipte buvo manoma, kad pirmuosius kūdikių plaukus būtina nukirpti ir paaukoti dievams.
Perukai iš žmonių plaukų buvo naudojami ir Romos laikais, valdant labai anksti nuplikusiai karalienei Elžbietai. Tuomet madingi buvo šviesūs perukai, kuriuos taip pat parsiveždavo iš Rytų Europos. Po karalienės mirties paaiškėjo, kad ji turėjo apie 200 perukų.
Europoje perukai paplito Liudviko XIII valdymo laikais. Karalius buvo ilgų plaukų, moteriškų manierų. XVIII amžiaus pabaigos perukus jau galima laikyti meno kūriniais. Būdavo sukuriami net burlaivius vaizduojantys perukai. Perukus darydavo iš jakų vilnos, siūlų, kartais – ir iš žmogaus plaukų, ir iš kitų medžiagų.
Perukų mada ir nešiojimas baigėsi sulig Prancūzijos revoliucija.
Vėduoklė – ir meilei, ir neapykantai
Ponia Gruževskiene tapusi D. Žalpienė pasakojo, jog ne mažiau svarbūs nei drabužiai ar perukai buvo ir priedai prie aprangos: movos, pirštinės, skėčiai, veidrodėliai ir, aišku, vėduoklės.
Atsiradusios Rytuose, į Europą vėduoklės atkeliavo XVI amžiuje. Prie vėduoklių būdavo pridedamos net instrukcijos, kaip su jomis elgtis.
Ponia Gruževskienė su vėduokle pademonstravo teiginius „noriu su jumis šokti“, „neateikite šiandien“, „ateikite, aš būsiu patenkinta“, „aš laukiu“, „jūs mane įskaudinote“, „nešdinkitės šalin, eikite lauk“, „sekite paskui mane“, „aš jus myliu“ ir panašiai.
Baliai – nuo vakaro iki ryto
Pakvietę į kitą menę, Gruževskiai pasakojo apie ponų užsiėmimus.
Pramogų pradžia – vėl Liudviko XIV laikai. Prancūzijoje tuo metu klestėjo prabanga. Karalių vieni nuprausdavo, kiti aprengdavo, treti sušukuodavo ir t.t., todėl jo rytas prasidėdavo gerokai po vidurdienio.
Bet ateidavo vakaras, ir ponams prireikdavo pramogų. Pokyliai vykdavo nuo šeštos valandos vakaro iki aštuntos valandos ryto.
Per tą laiką ponai suspėdavo pažiūrėti baletą, komediją, žaisti stalo žaidimus. Nemažai sugaišdavo ir valgymams bei gėrimams.
Karaliaus dvare, pasak R. Servos, tarnų buvo, ko gero, daugiau negu Kelmėje dabar gyvena žmonių.
Atsirado ir etiketas – taisyklės, kaip tokiam būriui elgtis. Pavyzdžiui, sėdėti tik ant kėdės krašto, kad neplyštų nelabai patogių drabužių siūlės, nespjaudyti į židinį, nešildyti rankų bei kojų virš liepsnos, ypač, jei joje kepama mėsa, nenusirengti kitų akivaizdoje, neišeiti iš kambario pusiau apsirengus, nerodyti artimam nieko, kas galėtų jį išgąsdinti, draugijoje garsiai sau nedainuoti, nemušti takto nei pirštais, nei koja ir panašiai.
„Gyvuosius paveikslus“ kūrė ir moksleiviai
Trečiojoje dvaro menėje ponai Gruževskiai pakvietė susipažinti su „gyvaisiais paveikslais“ ir patiems pabandyti juos sukurti.
„Gyvasis paveikslas“ – tapybos, skulptūros arba kokio nors kūrinio suvaidinimas statiškais vaizdais. Buvo populiaru suvaidinti Biblijos scenas.
Ši pramoga labai išpopuliarėjo Austriją valdant imperatorienei Terezai, kuomet rūmuose Vienoje buvo suteiktos patalpos teatrui. „Gyvųjų paveikslų“ klestėjimas – XVIII ir XIX amžiaus dvarai.
Kelmiškiai moksleiviai, dalyvavę improvizuotoje istorinėje ekskursijoje, sukūrė keletą „gyvųjų paveikslų“. Jauniesiems muziejaus lankytojams buvo pasiūlyta ir kita dvaruose mėgta pramoga – fantos – atlikti įvairias užduotis ir taip „išsipirkti“ žaidimo pradžioje surinktus daiktus.
Į pažinimą ir žinojimą – per žaidimus
„Gruževskiai pasakoja apie dvarą ir jo papročius“ – pati naujausia Kelmės krašto muziejaus parengta edukacinė programa, skirta ir vaikams, ir suaugusiems.
Muziejuje galima pasimokyti piemenėlių užsiėmimų – vaikščioti kojūkais, šaudyti iš lankų, apsilankyti net baudžiaviniame kalėjime ar pabandyti Kalėdų burtus ir panašiai.
Pasak muziejaus direktorės Danutės Žalpienės, į pažinimą ir žinojimą galima eiti ne vien akademiškai, bet ir pasitelkiant išmonę.
Autorės nuotr.
PONAI: Kelmės krašto muziejaus lankytojus pasitiko tarytum atgimę buvę Kelmės dvaro ponai Gruževskiai – muziejaus direktorė Danutė Žalpienė ir muziejininkas Rimantas Serva.
SIUVINĖJIMAS: Dvaro ponai jodinėdavo, fechtuodavosi, o ponios daug laiko praleisdavo siuvinėdamos. Šį užsiėmimą mėgo ir ponia Gruževskienė.
VĖDUOKLĖ: Prie vėduoklių būdavo pridedamos instrukcijos, kaip su jomis elgtis. Vėduokle būdavo galima išreikšti daugybę įvairiausių teiginių.
ŽAIDIMAI: Dvaruose būdavo mėgstami įvairūs žaidimai, tarp jų – ir būrimai kauliukais. Išsiburti bandė ir kelmiškiai moksleiviai bei jų mokytojai.
TEATRAS: Buvusiame Kelmės dvare sukurti trys „gyvieji paveikslai“.