Naujausios
Pamirštas nosinaičių grožis atgimė parodoje
Šaukėnų (Kelmės rajonas) kraštotyros muziejuje veikia nosinaičių ir kaklaraiščių paroda. Pasak parodos organizatorės, muziejininkės Elenos Burdulienės, keičiantis laikams nosinaičių grožis nepelnytai pamirštas. O taisyklingą kaklaraiščio mazgą surišti retas vyriškis moka.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Meno kūriniai
Nėriniuotos, siuvinėtos, baltos ir spalvotos nosinaitės, įvairiaspalviai, margaraščiai kaklaraiščiai sugulė į parodą Šaukėnų kraštotyros muziejuje.
Per parodos atidarymą muziejininkė E. Burdulienė pasakojo nosinaičių atsiradimo ir gyvavimo istoriją.
Senovėje nosinaitės, pasak muziejininkės, buvo tikri meno kūriniai. Nosinaičių paskirtis irgi buvo ne tokia, kaip šiais laikais.
Princesės, dvarų panelės savo nosinaites mesdavo patinkančiam vaikinui po kojomis arba dovanodavo, taip išreikšdamos savo palankumą. Vyriškis pasiimdavo nosinaitę atminimui ir laikydavo kaip didžiausią brangenybę.
Nosinaitės būdavo nuolat kvepinamos. Mažyčius kvepalų buteliukus panelės bei ponios laikydavo vilkimų drabužių klostėse.
Nosinaites ir servetėles siuvinėdavo monogramomis. Raidėmis pažymėtų nosinaičių, kurios tarnavo kaip pietų servetėlės, turėjo ponia Ona Gorskienė.
„Reikia pripažinti, kad nosinės šventėms ir kasdienai mažai skyrėsi. Nebent apmezgimų įmantrumu, siūlų storiu. Visais atvejais nosinaitės turėjo būti gražios“, – sakė muziejininkė.
Istorinių šaltinių teigimu, nosinaitės suklestėjo Renesanso laikais. Jos būdavo gaminamos iš labai brangaus ir madingo audinio – lino batisto, vėliau pradėtos gražinti adata. Ilgą laiką nosinaitės buvo tik moterų aksesuaras. Puošnios, nėriniuotos nosinaitės dažnai būdavo dovanojamos.
Nosinių forma ilgus metus buvo įvairi – nuo ovalios iki apvalios ar pailgos. Tvarką 1685 metais įvedė Liudvikas XIV, nurodęs, kad nosinės ilgis turi būti lygus jos pločiui.
Brangenybių dėžutėse – ir nosinaitės, ir apykaklaitės
„Mes augome karo metais, pokariu. Bet, nepaisant sunkių laikų, grožio troškimas visuomet buvo gyvas. Mamytė sugebėdavo nosinaites iš paprasčiausių skiautelių pasiūti, apmegzti. Siūlais dalindavomės tarpusavyje su draugėmis, taip pat ir raštų pavyzdžiais. Net į sąsiuvinius raštus nusibraižydavome. Taupydavome kiekvieną siūlo galelį. Rodos, toks paprastas dalykėlis, kaip nosinaitė, pirmiausia mokė bendravimo“, – pasakojo muziejininkė.
Tiek nosinaites, tiek megztas apykaklaites merginos, moterys laikydavo brangenybių dėžutėse. Šaukėnų kraštotyros muziejus turi kelias tokias dėžutes iš vytelių, faneros.
„Kad nosinaitės kvepėtų, senovėje moterys į jas dėdavo sudžiovintų gėlių, vadinamų fijolkomis. Dar ir aš pamenu nepakartojamą, labai ilgai išliekantį aromatą“, – sakė E. Burdulienė.
Nosinaitės-fantazijos buvo labai populiarios prieš kelis dešimtmečius, kuomet, ko gero, kiekvienoje palaidinėje būdavo kišenėlė, o joje – būtinai trikampė nosinaitė.
Pasak muziejininkės, negali žinoti, kaip pasisuks mados ratas. Gal ir vėl sugrįš primirštos mados.
Skiautiniams kaklaraiščiai netiko
Visus eksponatus muziejui pasiūlė Laikšėse gyvenanti Rita Merkelienė. Iš kaklaraiščių moteris ketino siūti skiautinius, bet netiko įstrižai kirptas audinys.
„Labai džiaugiuosi, kad R. Merkelienė nebereikalingų kaklaraiščių neišmetė, o man atvežė. Taip pat ir nosinaičių, prikauptų per daugelį metų. Parodoje – apie 40 nosinaičių ir beveik šimtas kaklaraiščių“, – sakė E. Burdulienė.
Parodą jau aplankė ne vienas šaukėniškis, miestelio svečias, buvo užsukusių ir moksleivių. Ypatingą nuostabą parodos lankytojams sukėlė nosinaičių grožis.
Autorės nuotr.
NOSINAITĖS: Nėriniuotos, kitaip išgražintos nosinaitės šiandien – praeitis, kurią galima išvysti muziejuje.
KAKLARAIŠČIAI: Parodoje – įvairių spalvų, raštų, medžiagų kaklaraiščiai.
BRANGENYBĖS: Šaukėnų kraštotyros muziejuje saugomos brangenybių dėžutės, kuriose senovėje merginos bei moterys laikydavo nosinaites, apykaklaites, papuošalus.