Naujausios
Advento vainikas simbolizuoja gyvenimo ciklą
Akmenės gyventoja Vaclava Mišeikienė pataria advento puošmenų ir kalėdinių dovanų neieškoti prekybos centruose, o pasidaryti iš gamtos gėrybių. Ji pati daugiau kaip tris dešimtmečius stebina džiovintų augalų kompozicijomis ir mano, kad būtent tokiais kūriniais pasidžiaugti labai tinka adventiniu laikotarpiu.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Gamtos padovanotas grožis
Floristė V. Mišeikienė adventą vadina susimąstymo, apsivalymo, o galiausiai dvasinio atsigavimo laiku.
Laukdami vienos didžiausių metų švenčių Kalėdų daugelis žmonių įpratę ruošti dovanas, todėl jų reklamą itin bruka prekybos centrai.
Tačiau V. Mišeikienei nepatinka dirbtiniai blizgučiai: „Juk pats didysis grožis yra tai, kas gamtos duota, išauginta žemės. Tai, ką patys savo akyse regėjome: augimą, žydėjimą, brendimą. Dabar bereikia daugybę dalių sugrupuoti taip, kad galėtume mėgautis, džiaugtis“.
Grupuoti tinka visokiausios gamtos gėrybės – nuo surinktų pirmųjų pavasario žiedelių ir išdžiovintų iki dabar ant stalo tebededamų obuolių ar kitų vaisių sėklelių.
Advento kūrinių išskirtinis bruožas – parenkamos pilkokų, tamsokų spalvų medžiagos. Ryškesnės tinka tik pačioms Kalėdoms, kai vyrauja žalia, raudona, balta ir aukso spalvos. Tik tada vainikuose tinka, pavyzdžiui, raudoniu suspindėti šermukšnio, putino uogos. Būtent tokiomis gamtinėmis medžiagomis galima ir papildyti niūrokai atrodančius adventinius vainikus.
Būtent dabar labai dera kankorėžiai, ąžuolo giliukai ar tik vien jų „kepuraitės“, kaštonai.
„Vainikai tinka adventiniu laikotarpiu, nes jie simbolizuoja apsisukantį žmogaus gyvenimo ciklą – nugyventus metus“, – sakė V. Mišeikienė. – Juk tame rate visi sukamės kaip voverės“.
Renka viską
Floristė reikiamų medžiagų daugiausia prisirenka vasarą ir rudenį – kai augalai suspindi gražumu.
„Apskritai tinka visokios gamtinės medžiagos, – pažymi moteris. – Tad renku visur ir visada. Ar nuvažiavusi į pajūrį – čia įdomiausi akmenukai, kriauklytės. Ar numynusi dviračiu į netoli namų esantį Akmenės pušyną – čia randu ir putino uogų“.
Daugybė pasivaikščiojimų, pasivažinėjimų yra tikslingi – į tas vietas, kur žino augant, pavyzdžiui, kraujažolių ar kitų augalų.
Prisiaugina žiedų ir savo sodyboje. Labai tinka rožių žiedlapiai. Jų prineša ir draugės.
Šaltis netrukdo komponuoti
Šiuo metų laiku V. Mišeikienė lipa į ūkinio pastato antrą aukštą, kuriame vien sudžiovinti ir paskleisti augalai.
„Kūriniams nedarau jokių eskizų, nes vaizdinys susiguli mintyse, – sakė floristė. – Neretai bestovint prie žaliavų krūvos keičiasi sumanymas – kai akys užčiuopia kokią gamtos gėrybę“.
Šaltis žaliavai skirtose patalpose netrukdo moteriai kurti kompoziciją po kelias valandas – užsimiršta.
„Užtat, žiūrėkit, kiek megztinių esu susivilkusi, mūviu vatines kelnes, kurias vyras įsigijo medžioklėms, – nesigėdi floristė. – Jis pasiūlo žaliavų prisinešti į šiltą kambarį, bet nesutempsi viso turto, o paskui nespėsi šlavinėti grindų.“
Pradžia – Sibire
Polinkį rankdarbiams Vaclava pajuto Sibire, kur būdama septynerių metukų ištremta kartu su tėveliais.
„Atsimenu, kaip vietiniai žmonės stebėdavosi: iš kur tos lietuvikės viską moka – pridaryti žaisliukų, siuvinėti, – pasakoja V. Mišeikienė. – Manau, kad visa tai iš mūsų tautos ar šeimos genų“.
Pradinukė mergaitė pasijuto lyg mokyklos pažiba – kai reikėdavo piešiniais papuošti koridorių sienas, su vąšeliu primegzti kepuraičių. Pirmiausia to pamokydavo mama, kuri nėrė, mezgė, siuvo, audė staklėmis, sodyboje augino daugybę gėlių.
Į Lietuvą sugrįžusi su šeima, Vaclava įgijo rusų kalbos mokytojos specialybę Vilniaus universitete, nuo 1963-iųjų pradėjo mokytojauti Akmenės vidurinėje mokykloje ir čia iškart panaudojo savo sugebėjimus – ėmė vadovauti darbščiųjų rankų būreliui. Jo užsiėmimuose pamažu įsivyravo floristika. Jai pedagogė ir atsidėjo. Tapusi pensininke, nebemokytojauja, bet amžius netrukdo floristiniams ieškojimams.
Šiuo metu Akmenės rajone yra tik kelios floristika užsiimančios moterys. V. Mišeikienė - kelių personalinių floristikos parodų autorė. Ji pernai išleido ir savo kūrinių knygelę „Vasaros dėlionės“.
Autoriaus nuotr.
KŪRYBA: Vaclava Mišeikienė pomėgį floristikai prilygina ligai. Kai pomėgis užvaldo, viską turi mesti į šalį, o sukurti naują kompoziciją.
ŽVAIGŽDĖ: Pasak Vaclavos Mišeikienės, labai paprasta kiekvienam pasidaryti Kalėdų žvaigždę – supinti iš medžio šakelių.
VEIDRODIS: Vaclava Mišeikienė mėgsta tobulinti kuriamą kompoziciją, vis apžiūrėdama ją veidrodyje.
SIENOS: Vaclavai Mišeikienei maloniausios floristinės kompozicijos lyg paveikslai sukabinti jos namuose ant sienų.