Naujausios
Po akistatos su mirtimi – į kitokį gyvenimą
„Išlaisvėjau“, – vienu žodžiu dabartinį savo gyvenimą apibūdina Pašvitinio miestelyje (Pakruojo rajonas) gyvenanti Laima Černiauskienė. Penktą dešimtį baigianti kaimo moteris, atsigavusi po pavojingos ligos, ėmė rašyti eilėraščius gimtąja tarme, pelnė autoritetų pagyrimų ir tapo pradedančiųjų literatų internetinio portalo „Žalia žolė“ moderatore. Akistata su mirtimi gyvenimą padalijo į dvi dalis.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Kaip diena ir naktis
Laimą Černiauskienę aplankiau vieną rudeniškai saulėtą lapkričio dieną įmonėje, kurioje moteris dirba apželdintoja.
Apie ją, netikėtai pradėjusią rašyti eilėraščius gimtąja Pašvitinio krašto tarme, išgirdau viename literatų susibūrime.
Laima tuomet perskaitė savo eilėraštį „Pašnekesė su babutėl“ ir prisipažino, kad po akistatos su mirtimi senelių šnekta tapo jos kūrybos dalimi.
Duris atvėrusi moteris pakvietė į vidų, tačiau akį traukė jos materialioji kūryba – didžiulė teritorija su mažąja medine parkų architektūra, lauko rieduliais, vandeniu ir augmenija.
Laima čia prisėda įsižiūrėti į lapą, plaukiantį vandeny, ar į lauko riedulį, su milijonų metų paslaptimi.
„Kai mintys ima gulti eilėraščiu, turiu kuo skubiau užsirašyti, – sako ponia Laima. – Tuomet imu telefoną ir bent kelis žodžius užsirašau. O paskui per dieną surankiotos frazės gula fragmentais ar eilėraščiais į kūrybos užrašus“.
Moteris sako, kad jos ankstesnis gyvenimas nuo dabartinio skiriasi kaip diena ir naktis.
„Ta riba – netikėta liga ir sunki kitokio gyvenimo pradžia po jos“, – apie prieš dvejus metus lemtingu tapusį vieną vasario vakarą pasakoti prisėda pašnekovė.
Skrydis pro mirtį
„Buvo vasario 18-osios vakaras, – prisimena moteris. – Baigiau vakarinę namų ruošą, ir – toks gražus tylus vakaras, sninga – galvoju, nukasiu sniegą nuo kiemo. Kelis kastuvus nukasiau ir pajutau tarsi smūgį į galvą, kažkokia šiluma užliejo. Prisimenu, pašaukiau vaikus, paskui viskas dingo. Po to vėl momentas: vaikai kviečia greitąją, nervinasi, kad ilgai reikia laukti. Paskui vėl nieko neprisimenu“, – iš fragmentų lemtingojo vakaro įvykius dėlioja Laima.
„Vieną momentą, kai viskas vėl dingo tamsoje, jutau: pakylu ir skrendu pro kažkokį šviesulį,“ – neišdildomą skrydžio lengvumą prisimena moteris.
Moteris mano, kad tai ir buvo jos akistata su mirtimi. Labiausiai tada norėjosi ramybės.
O po to - gydymas Kauno klinikose ir sunkus grįžimo į aktyvų gyvenimą kelias. Moteriai teko daug ko mokytis iš naujo. Buvo bepradedanti grimzti į neviltį ir liūdesį.
Sūnus parvežė kamuoliukų rankų pirštams masažuoti. „Pamaniau, imsiuosi velti karolius: ir veltinio rutuliukų masažas bus, ir nauda – galėjau karolius dovanoti ir parduoti“.
Sustiprėjusi Laima įniko į knygas. Nemenką namų ūkį valdančiai kaimo moteriai knygoms pristigdavo laiko. Svajodavo, kad kada nors šiam malonumui atsidės.
Šiandien Laima įsitikinusi, knygos jai ir padėjo grįžti į pilnavertį gyvenimą ir suprasti, kokia laimė – gyventi.
Nusimetė stereotipų naštą
„Sunku suprasti, kas įvyko. Į viską ėmiau žiūrėti kitomis akimis. Ir vertybės atsirado kitos, – pasakoja moteris. – Pradedi justi, kas trukdo ir randi drąsos pasakyti, ko nereikia. Sau pasakiau: aš turiu gyventi pirmiausia dėl savęs. Ir visiems patariu: turi rūpėti mūsų pačių vidus“.
Moteris suprato, kad gyvenimas yra labai trapus ir per trumpas, kad jį švaistytume.
„Mažame miestelyje tapau balta varna. Bemaž prieš mėnesį palaidojau mamą, o kai miestelyje vyko renginys, neatsisakiau padėti jį vesti. Suprantu, buvo žmonių, kuriems atrodo, kad tai daryti po mamos mirties nederėtų. Tokie įsitikinimai. Bet aš elgiausi kitaip: parašiau mamai eilėraštį ir su ja atsisveikinau. Juk gyvenimas eina“, – sakė Laima.
„Anksčiau prisitaikydavau: kaip ir kitos kaimo moterys turėjau namų ūkelį, gyvulių, daug laiko ir sveikatos atiduodavau jiems. Dabar tą laiką skiriu kūrybai, literatų veiklai, renginiams. Išlaisvėti ir daryti tai, kas tau teikia džiaugsmą, yra laimė“.
„Kai nesijauti ant žemės“
Laima pirmąjį eilėraštį parašė mokykloje. Jame, pamena, buvo daug mėlynos spalvos gamtos motyvų. O vyresnėse klasėse dažniausiai satyriniai ketureiliai sąsiuvinio paskutiniame lape atsirasdavo pamokų metu.
Jos lietuvių kalbos mokytojas Vytautas Antanaitis moksleivę skatindavo rašyti. Tačiau Laima pasirinko agronomijos studijas.
Dėl to vėliau gailėjosi.
„Kūryba yra tai, kai nesijauti ant žemės. Kažkur... Koks tai nuostabus jausmas“, – sako literatė.
Ją džiugina ir jos kūrybos įvertinimas. „Žalioje žolėje“ kūrybą pristatančių literatų tarmiško eilėraščio konkurse vertinimo komisijoje buvo ir kalbininkas, tarmių žinovas Kazimieras Garšva. Kraštietį kalbininką nustebino pašvitinietės debiutas. To krašto tarme retai pasirodo eilėraščių.
Eilėraštis virto daina
„Ateinantieji metai paskelbti Tarmių metais. Seniai norėjau parašyti eilėraštį savo tarme, bet vis buvo sunku šnekamojoje kalboje įprastą tarmę derinti su poezija. Viskas pasikeitė, kai savyje pajutau išlaisvėjimą. Mano abiejų močiučių šnekta jau nebe trukdė, o šiltai liejosi eilėmis. Taip ir atsirado „Pašnekesė su babutėl“, – šypsosi konkurso laureate tapusi Laima.
Neseniai anykštėnas dainuojamosios poezijos atlikėjas bei kūrėjas Vidmantas Plėta „Pašnekesiams su babutėl“ sukūrė muziką. Laimos eilėraštis tapo melodinga balade.
O prieš kelias savaites ją aplankė dar viena kūrybinė sėkmė. Kražiuose vykusioje literatų šventėje nepaskelbto autoriaus eilėraščio konkurse jos eilėraštis „Seno vienkiemio laikas“ pripažintas geriausiu.
Laima jaučia ir žino suradusi tikrąjį savojo pašaukimo kelią, todėl šiandien yra laiminga.
Autorės nuotr.
TALENTAS: Po ligos supratusi, koks trapus ir trumpas yra gyvenimas, Laima Černiauskienė atsisakė sveikatą alinančio namų ūkelio ir leido skleistis savo talentui.
TARMĖ: Šią vasarą rajono literatų kūrybos skaitymuose gimtąja tarme skambėjo tik Laimos eilėraščiai.