Naujausios
Plaukimo meistrė svajoja apie dviratį
Šiauliuose studijuoja buvusi Kazachstano olimpinės rinktinės narė Taisija Gluchova. Plaukimo sporto meistrė svajoja išmokti važiuoti dviračiu, nes sportuodama turėjo saugoti čiurnas. Mergina nežino, ar grįš gyventi į Kazachstaną, tačiau gailisi, kad iki galo nepažino savo gimtinės.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
alvydas@skrastas.lt
Nuo psichologijos iki plaukimo
22 metų Šiaulių universiteto studentę Taisiją Gluchovą lietuvaičiai vadina Taja. Ji į Šiaulius atvyko iš Kazachstano. Mergina savo gimtinėje studijavo psichologiją, o čia kremta kultūros mokslus. Šiuo metu vienam semestrui išvyko į Švediją. Kai grįš, Šiauliuose studijuos dar metus.
Taja – plaukimo sporto meistrė, buvusi Kazachstano olimpinės rinktinės narė. Dalyvaudama varžybose Taja apkeliavo kone visas NVS šalis.
Mergina svajoja išmokti važiuoti dviračiu. Plaukikams griežtai nerekomenduojamas joks papildomas sportas, kuris suteikia krūvio čiurnoms. Jos turi būti lanksčios lyg balerinų.
Nesumeluosime, jei plaukikes pavadinsime undinėmis, nes jų pėdos labai lanksčios – tarsi be kaulų. Taja, studijuodama psichologiją, giliai domėjosi įvairių tautų pasakomis: „Archajinėse pasakose undinės buvo paprastos merginos – su kojomis. Uodegas joms nupiešė Voltas Disnėjus. Nagrinėjau ir „Eglę – žalčių karalienę“. Tai pasaka, kurioje archajiškas žalčio įvaizdis atskleistas tiksliausiai“.
Taja, vos grįžusi iš Švedijos, planuoja nuvažiuoti prie Baltijos jūros ir pasigrožėti Kuršių nerija. Tikisi labiau pasidomėti lietuvių liaudies kultūra, tradicijomis ir kalba: „Dar beveik visus metus tam turėsiu“.
Neaprėpiama šalis
Vien lėktuvu Kazachstaną perskristi reikia kelių valandų. Šalyje – 22 oro uostai. Pigiausia keliauti traukiniu, tačiau jame gali tekti prasėdėti visą dieną.
Čia yra visko – nuo derlingiausių laukų iki dykumų. Teigiama, kad šioje šalyje išgaunami 99 cheminiai elementai iš visos Mendelejevo lentelės.
Taja gyvena Almaty mieste. Anksčiau jis vadindavosi Alma-Ata ir tai buvo šalies sostinė. Pavadinimas lietuviškai reiškia „obuolių tėvas“. Dabartinis miesto vardas skambėtų „obelis“.
Miestų pavadinimai keitėsi, kai griuvo Sovietų Sąjunga. Taja iš pasakojimų žino, kad Almaty mieste kilo didžiulės riaušės, kai Rusija Kazachstano vadovu norėjo „prastumti“ savo statytinį, kuris net negyvenęs čia.
„Almaty paskendo kraujyje. Nežinau, kas tai sukurstė. Žmonės nurimo, kai šalies vadovu buvo paskirtas Narsultanas Nazarbajevas, kilęs iš vietinio aūlo. Sostinė iš Almaty buvo perkelta arčiau Rusijos sienos – į Astaną“, – pasakoja mergina.
Gruodžio 16 dieną Kazachstanas šventė Nepriklausomybės dieną.
Tautų mišrainė
Lietuvaičiai dažnai prašo Tajos papasakoti apie Kazachstaną. Dažnas patikslina – apie Čingischaną. „Tenka aiškinti, kad tai buvo mongolų vadas, kuris Kazachstano tautą tiesiog išžudė“, – sako mergina.
Kadaise Kazachstanas buvo klajoklių šalis. Nebuvo miestų. Verstis žemdirbyste vyrams būdavo nesolidu, todėl daugiausia versdavosi augindami žirgus ir avinus. Per visą šalį driekėsi prekybinis „Šilko kelias“, todėl čia apsistojo daugybės šalių atstovų. Tajos tėvas – rusas, o mama turi totorių kraujo.
Kai galų gale pradėjo kurtis miestai, vietos valdininkai nusprendė prašyti Rusijos prieglobsčio, nes gintis nuo mongolų užpuolikų patys nepajėgė. Gal dėl tokių ankstyvų ryšių su Rusija daugybė šalies miestų turi rusiškus pavadinimus.
Gausu šalyje ne tik tautų, bet ir religijų. Dvi pagrindinės – stačiatikiai ir musulmonai. „Istoriškai šios religijos nesutaria, tačiau pas mus žmonės stengiasi religijos neiškelti į pirmą vietą. Taip daro ir šalies valdžia. Savo religinių įsitikinimų negalima reikšti viešai“, – pasakoja mergina.
Viena politinė partija bandė laimėti rinkimus, žaisdama musulmonų religiniais jausmais. Tuomet merginos paskaitas demonstratyviai lankydavo parandžomis uždengtu veidu. „Studentai tai pajuto savo kailiu. Įsitikinau, kad supriešinti žmones yra lengva. Tuomet net taksistai man priekaištaudavo, kodėl toks trumpas sijonas, nors aš trumpų sijonų nedėviu. Kodėl nepaslepiu plaukų – juk vyrai žiūri“, – pasakojo Taja.
Provokatoriams nepavyko. Prezidento nurodymu, žmonės negali religinių įpročių iškelti aukščiau valstybinių. Studentės nenešioja parandžos. Darbuotojai negali mesti darbo dėl maldos. Daugiausia dėmesio skiriama valstybinėms, o ne religinėms šventėms.
Tačiau yra ir kompromisų. Stačiatikiai turi laisvą dieną per savo Kalėdas, o musulmonai – per Kurban Ait – vasarą vykstančią aukojimo šventę. Dieną prieš šią šventę musulmonai nieko nevalgo ir negeria. O per šią šventę visi pjauna avinus ir būtinai nuneša mėsos kaimynams. Svečius būtinai sodina už stalo ir sočiai primaitina.
Gamta dovanoja ir atima
Taja atsiverčia kompiuteryje savo nuotraukų albumus ir pati nustemba – teks grįžti į Kazachstaną, nes iš savo gimtinės beveik neturi nuotraukų. Kai stebuklai yra šalia, jie dažnai atrodo savaime suprantami, o kelionėse po svečias šalis stengiamės viską nufotografuoti.
Už akių užkliūva medinė svastika: „Tai Sibiras. Deivės Lados, Dievo motinos, ženklas“, – pasakoja studentė ir nenustemba, sužinojusi, kad ir Lietuvoje toks simbolis nesvetimas. Deivės vardas – taip pat.
Daugelio nuostabių Kazachstano vietų nepavyktų nufotografuoti. Pavyzdžiui, „dainuojančius barchanus“ reikėtų išgirsti: „Smėlis ir vėjas sukelia tokius nįtikėtinus garsus, kad sunku nupasakoti“.
Kelionių mėgėjams vertėtų aplankyti neįtikėtinus vandens telkinius. Čia yra Balchašo ežeras, kurio vienoje pusėje sūrus vanduo, o kitoje – gėlas. Vanduo nesusimaišo.
Kitame ežere pušys auga ir bujoja tiesiog vandenyje – nenudžiūva.
Jums nepavyks čia pamatyti šalies nacionalinio gyvūno – snieginio leopardo. Gyvūnas taip uoliai saugomas, kad į jų gyvenamas teritorijas neįleidžiamas joks žmogus. Populiacija šiek tiek padidėjo per pastaruosius metus. Snieginiai leopardai turi didžiules storas uodegas, į kurias suvynioja savo jauniklius. Taja nustebo ir nuliūdo, kad vienas toks leopardas yra ir Kauno zoologijos sode: „Jai liūdna vienai.“
Didžiulis vietinių gyventojų širdies skausmas – Aralo jūra, kuri pamažu virsta druskos dykuma. Lįsti į Aralo vandenį skausminga, net jei neturi jokių žaizdų, o panerti – neįmanoma.
Kazachstanas turi kalnus, dykumas ir net Čarinskio kanjoną. Jis mažai kuo nusileidžia išreklamuotam Amerikos Didžiajam kanjonui.
Žemės drebėjimų šalyje būna gana daug. Žmonės jau pripratę ir pasirengę – dokumentai ir būtiniausi daiktai būna vienoje vietoje. Taja pamoko – jei žemės drebėjimas labai stiprus, reikėtų slėptis „gyvybės tarpelyje“ – atsigulti šalia lovos ant grindų ar kito tvirtai stovinčio namų daikto. Griūvančios plokštės atsirems į lovą, o žmogaus neprislėgs.
Almaty žmonės labiau baiminasi ne žemės drebėjimų, o nuo kalnų kartais pasileidžiančios vandens griūties. Daugiausiai žalos pridaro tai, ką vanduo nuo kalnų atsineša. Mieste kai kurie griūčių atnešti akmenys tapo savotiškais paminklais.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TRAUKA: Studentė Taisija Gluchova nežino, ar grįš gyventi į savo gimtąjį Kazachstaną, tačiau norėtų savo šalį ir visą pasaulį pažinti kuo giliau.
STICHIJA: Lietuviškos pūgos Tajai nebaisios: „Pas mus dabar šalyje sninga be sustojimo. Kartais būna, kad žmonės kelius prasikasa po sniegu“.
Tajos Gluchovos nuotraukos
GIMTINĖ: Taja norėtų savo gimtąjį kraštą pažinti dar labiau.