Naujausios
Archeologas pasirinko blaivų gyvenimą
Joniškiečiui muziejininkui Gvidui Slach alkoholinių gėrimų draugai nesiūlo. Vaikinas niekada nepatyrė girtumo ir juolab pagirių. Nors tėtis – musulmonas, Gvidas blaivybę pasirinko ne dėl šeimos tradicijų.
Gintarė VALUCKYTĖ
gintare@skrastas.lt
Alkoholis – neskanu
24-erių Gvidą Šiauliuose sutinkame kavinėje. Valandėlė iki autobuso. Iš darbo „Aušros“ muziejuje važiuos į Joniškį, ten gyvena tėvai. Ten ir paties kalvė – žaizdras, priekalas, kiti įrankiai.
Gyvosios archeologijos dienose jis ne kartą mokė apdoroti kaulą, skaldyti titnagą. Vis keliauja į Klaipėdą, čia tęsia archeologijos magistro studijas.
Blaivybė Gvidui – natūrali būsena. Jis mėgina sudėti per visą gyvenimą suvartotą alkoholinių gėrimų kiekį: „Stiklinė alaus, trys „čerkelės“ degtinės, 50 mililitrų brendžio, pusė stiklinės šampano...“ Kiekvieno gėrimo paragavo, kad žinotų skonį. Kaip ir visiems paaugliams, jam buvo įdomu.
„Mūsų šeimoje alkoholinių gėrimų tradicijos nebuvo. Bet ne vien tai turėjo įtakos. Man alkoholiniai gėrimai neskanūs, tiesiog šlykštūs. Kodėl turėčiau vartoti, jeigu nuo jų man nieko gero?“ – svarsto Gvidas.
Gira vietoj alaus
Aplinkiniams reikėdavo alkoholio, kad jie pasijaustų ypatingi, atsipalaiduotų. „Man nėra sienų. Aš galiu juokauti, bendrauti blaiviai“, – sako vaikinas. Nuo universiteto laikų jis įprato atsinešti giros.
„Alkoholis sužaidžia psichologiškai. Galvojama, kad be jo negali atsipalaiduoti. Atsipalaiduoti gali bet kas. Tai natūrali būsena“, – sako pašnekovas.
Kai kas nors siūlydavo alkoholio, Gvidas atšaudavo, kad jam neskanu. Po kelių kartų „ne“ viskas kitiems būdavo aišku. Už tai iš kompanijos niekas neišstūmė. Atvirkščiai – geriau pasikviesdavo negeriantį Gvidą negu tą, kuris nežinia ką iškrės po butelio. Žinodavo, kad su Gvidu neliūdės. Jis – atviras, gali linksmai ar rimtai diskutuoti. „Kitiems liežuvis atsiriša tik išgėrus“, – žino Gvidas.
Blaivininkų aplinkui reta
Jeigu kitiems gerti malonu, Gvidas nesikiša: „Aš ne pamokslautojas. Kiekvienas tegu galvoja už save.“ Priduria tik tiek, kad atgrasiai jam atrodo merginos, išgeriančios daugiau nei taurę vyno ar rūkančios.
Jo nuomone, teisingą supratimą apie alkoholį savo pavyzdžiu reikia suteikti šeimoje. O priklausomybę turinčiam žmogui padėti galima tik ugdant jo valią.
Vaikinas pažįsta septynis žmones, kurie gyvena blaiviai. Daugiausia bendraamžiai. „Reta tokių žmonių“, – pripažįsta. Kai kurie iš jų jau išgėrė savo „cisterną“, pakeitė požiūrį į gyvenimą ir liovėsi. „Pirmiausia pakeitė požiūrį, paskui metė gerti“, – pabrėžė Gvidas.
Musulmonai alkoholikų nesmerkia
Gvidas dar tik planuoja apsilankyti tėvo tėvynėje Alžyre. Šioje šalyje alkoholis nepriimtinas: „Pagal musulmonus, alkoholizmas yra liga ir niekas nėra nuo to apsaugotas. Geriančius užjaučia, o ne smerkia.“
Vaikinas pasakoja, kad musulmoniškose šalyse alkoholis kaip gėrimas draudžiamas, nes, pagal islamą, neleistina viskas, kas daro žalą žmogaus organizmui. Taip pat laikoma, kad visos nuodėmės prasideda tik nuo alkoholio vartojimo.
Jis puikiai žino visas alkoholizmo žmonėms keliamas problemas – ligos, nelaimės, pilni vaikų namai, daug kitų dalykų. Kaip archeologas žvelgia giliau. Jo nuomone, vietinėje kultūroje stalas be alkoholio neapsieina, tradiciškai jis rodo ir žmogaus brandumą. Ypač vakarų ir šiaurės Europoje.
Gal musulmoniškos šalys teisios, drausdamos alkoholį, o europiečiams reikėtų imti pavyzdį? Gvido nuomone, visiškas nevartojimas – teisingas požiūris, bet Europos ir musulmoniškų šalių kultūra ir supratimas per daug skirtingi.
„Tiesiog kiltų milžiniškas chaosas, jei staiga uždraustų alkoholį ir abejoju, ar tai prigytų“, – mąstė jis.
Alkoholis atėjo akmens amžiuje
Vaikinas pažėrė visą alkoholio atėjimo į Lietuvą istoriją. Prisiminęs archeologinius duomenis, jis dėstė, jog į Lietuvos teritoriją pirmasis alus iš Vakarų Europos atkeliavo paskutiniu akmens amžiaus laikotarpiu, neolitu.
Žvejai, medžiotojai ir rankiotojai į alų, grūdus iškeisdavo ruonių taukus, kailius. Rytų, vakarų ir pietų Lietuvoje žemė buvo nederlinga, tad jie negalėjo užsiimti žemdirbyste. Paskui jie ėmė domėtis, kaip gėrimą pasigaminti patiems.
Alkoholiui lietuviai neturėjo imuniteto, todėl po pirmo paragavimo išsivystydavo priklausomybė: „Taip buvo nugirdyti ir indėnai, Sibiro tautelės“. Užtekdavo stiklinės stipresnio gėrimo, kad žmogus taptų alkoholiku.
Vartojimas evoliucionuoja
Pagal senuosius papročius, amatų šventėse vyrai ratu siunčia ragą su alumi. Gvidas jį perduoda kitam. Jam subrendusio vyro idealas niekada nesisiedavo su alkoholiu. Savarankiškumas, atsakomybė, ištvermė, žodžio laikymasis, ryžtingas tikslo siekimas – jam svarbiausios savybės.
Alaus iš rago atsisakymas jaunuoliui nėra ir senųjų tradicijų laužymas, nes alkoholio vartojimas evoliucionuoja. Gyvename 21-ame amžiuje. Dabar alkoholio vartojimo tradicija pavirtusi į butelio atkimšimą priešais televizorių, bet ši evoliucija jam nepriimtina.
Jono TAMULIO nuotr.
ARCHEOLOGAS: Gvidas Slach sako, kad į Lietuvą alkoholis atkeliavo dar akmens amžiuje. Žvejai, medžiotojai, rankiotojai į jį iškeisdavo ruonių taukus, kailius..
ABSTINENTAS: Gvidas Slach pasakojo, kad musulmoniškose šalyse alkoholis kaip gėrimas draudžiamas dėl žalos organizmui. Manoma, kad visos nuodėmės prasideda nuo alkoholio.