Naujausios
Fotografuojanti ir vaidinanti dietologė
Šiaulietės Dovilės Martinaitytės, 22-ejų metų dietologės, didžiausia aistra – fotografija ir teatras. Italija, Ispanija, Danija, Prancūzija, Lietuva – nuotraukos iš ten, kur Dovilė gyveno, mokėsi. Nuotraukomis ji sako geriau pažįstanti ne tik žmones, jų būdą, bet ir save.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Mėgsta pasiklysti didmiesčiuose
Šią savaitę Šiaulių kultūros centre „Laiptų galerija“ atidaryta Dovilės Martinaitytės fotografijų paroda „Paklotos mintys“.
Siaura Tarragonos (Ispanijos) gatvele dviračiu, nesilaikydamas rankomis vairo, riedantis jaunuolis; vienuolės, ramiai sėdinčios didžiulių Romos kolonų papėdėje; ir skirtinguose Europos miestuose besišypsantys, išdykaujantys vaikai.
Šiaurės ir Vidurio Italijoje, Ispanijoje, Danijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje per pastaruosius trejus metus Dovilės fiksuotose fotografijose – žmonės. Daugiausia jai nepažįstami praeiviai gatvėse – laisvi, susimąstę, kažko ieškantys, iš chaoso pasiekiantys ramybę. Visi – labai įtaigūs ir įsimintini.
„Tokia ieškotoja esu ir pati. Fotografavimas man – ne tik būdas pažinti žmogų, jo būtį, bet ir galimybė geriau pažinti save“, – sako autorė.
Nors Dovilės gyvenimo aplinkybės lėmė jai kurį laiką gyventi kitų Europos valstybių sostinėse, ji labiausiai laukia trumpalaikių išvykų į mažesnius miestus.
Didmiesčiuose mieliau pasiklysta, nei vadovaujasi žemėlapiu. „Tik tada pamatai tikrą vietos žavesį – mažas siauras gatveles, žmones, paskendusius savo kasdienybėje“, – tikina pašnekovė.
"Muilinė" – antroje klasėje
– Dovile, prisimeni, kaip pradėjai fotografuoti nepažįstamus žmones?
– Nors „muilinę“ iš tėvelių dovanų gavau dar būdama antrokė, kurį laiką fotografavau tik savo draugus.
Pirmą, mano akimis, gerą kadrą padariau jau mokydamasi J. Janonio gimnazijoje. Svečiavomės pas tėvų draugus sode. Tėčio draugas buvo atsistojęs ant lieptelio virš vandens, su kibiru rankoje, kepure nuo saulės. Jo siluetas kompoziciškai ir apšvietimo prasme nuotraukai labai tiko.
Po to kadro atidžiau pažvelgiau į mane supantį pasaulį, ypač į žmones gatvėse. Gamtos fotografija manęs niekuomet neviliojo.
– Ar visuomet fotografuojami praeiviai būna geranoriški?
– Kai fotografavau vienos vasaros stovyklos metu, prie manęs priėjo mergaitė ir griežtai pareiškė: „Klausyk, vaikų fotografuoti negalima“.
Žinoma, puikiai suprantu, kad fotografuodama nepažįstamus žmones, turiu būti labai atsargi. Tačiau man sekasi: sutinku pozityviai nusiteikusius žmones, sėkmingai „pataikau“ į situacijas.
Lietuvoje fotografuoti gatvėse – sudėtingiau. Lietuviai labiau bijo fotoaparato objektyvo nei mano fotografuoti prancūzai, italai, ispanai ar danai.
– Ar klausi žmonių leidimo juos fotografuoti?
– Turėčiau, bet dažniausiai to nedarau. Žmonės pastebi, kad juos fotografuoju. Iš jų reakcijos matau – prieštarauja tam ar ne.
Jei paklausčiau prieš pradėdama fotografuoti, netekčiau daugybės gerų kadrų. Žmonės prieš fotoaparato objektyvą pasikeičia, tampa nebenatūralūs.
Žinoma, buvo vienas kitas atvejis, kai manęs paprašė ištrinti padarytas nuotraukas. Sutikau.
– Kiek fotoaparatų jau pakeitei, kokiu fotografuoji dabar?
– Po „muilinės“ tėveliai dovanojo pirmąjį skaitmeninį „Canon“. Po jo išbandžiau senelio ir mano tėčio labai mėgtą, truputį palūžusį „Zenitą“. Tiesa, po poros išnaudotų juostelių jo atsisakiau, fotografuoti nesisekė.
Būdama vienuoliktokė, susitaupiau, tėveliai prisidėjo ir nusipirkau veidrodinį „Nikon D60“. Juo darytos ir parodoje eksponuojamos nuotraukos.
Dabar mieliausiai fotografuoju juostiniu „Zenitu“, kurį neseniai nusipirkau Danijoje. Laukti juo darytų fotografijų man – didelis malonumas. Tiesa, kol kas panaudojau tik apie 10 juostelių.
Ieško švytinčių akių
– Kokia buvo tavo pirmoji ilgesnė kelionė į užsienį?
– Baigusi pirmąjį kursą, dviem mėnesiams išvažiavau savanoriauti į Taizę, Prancūziją. Gyvenau su savanoriais iš viso pasaulio. Buvau sužavėta galimybės pažinti žmogų iš kito pasaulio krašto pusryčiaujant ar kitose kasdienėse situacijose.
Specialiai neieškojau mūsų skirtumų: kalbėdama su žmogumi nežiūriu į jo išorę, stengiuosi išgirsti tai, ką kalba jo vidus, širdis. Tada kultūriniai skirtumai tampa nebesvarbūs.
– Pusmetį studijavai Kopenhagoje. Kokį įspūdį paliko vietiniai?
– Kopenhaga maloniai nustebino jaunų žmonių veiklumu ir gausa. Ten jaunimas klesti: vyksta daugybė jiems skirtų renginių, jų pačių darbų parodų.
Daug gyvybės ir dėl gausybės zujančių vaikų. Buvo smagu stebėti vidutinio amžiaus, vyresnių danų laimingus, smagiai nusiteikusius veidus.
– Ar tarptautinė patirtis pakeitė kažkokius stereotipus?
– Mane nuo mažens tėvai auklėjo kalbėdami, kad nereikia kliautis stereotipais. Todėl tokių ir neturėjau. Gal todėl man buvo lengva pritapti bet kurioje svečioje šalyje.
Tai nereiškia, kad ten nėra mane stebinančių dalykų. Visur žvalgausi švytinčių žmonių akių – ieškančių ir nepasiduodančių, klystančių ir nerandančių, degančių meile, tikėjimu ir pilnatve.
Žmogus – tai daugiau nei jo veikla ar kultūrinė priklausomybė.
Teatras, fotografija, dietologija
– Greta fotografijos tavo gyvenime visuomet buvo ir teatras. Kodėl pasirinkai dietologiją?
– Visuomet norėjau padėti žmonėms. Natūraliai pasirinkau stabilesnę specialybę, juk teatras, fotografija visuomet galės būti mano hobis.
– Tą pačią specialybę studijavai Danijoje, praktiką atlikai Italijoje. Ar patirtis ten skyrėsi nuo lietuviškosios?
– Labai, ypač kokybės prasme. Studijos Danijoje mane gerokai „supurtė“, privertė į anksčiau nedominusius dalykus, tokius kaip ekologija, ekonomika, pažvelgti kitomis akimis.
Įdomi buvo praktika Italijoje. Negalėjau pacientams skirti dietų, nes mūsų lietuviškos ir itališkos dietos kardinaliai skiriasi. Mūsų virtuvės pagrindas – bulviniai patiekalai, italų – makaronai.
Nustebino ir italų medikų požiūris. Kai 15-mečio vėžiu sergančio vaikino po operacijos paklausėme, ko jis norėtų valgyti, šis paprašė ledų ir netrukus jų gavo. Lietuvoje būtume mėginę jam įsiūlyti maistingesnių patiekalų. O italų specialistai situaciją įvertino ir iš psichologinės pusės: gal paragavęs vieno, vaikinas „užsikabins“ ir norės valgyti kažko daugiau.
Į Prancūziją vilioja menai
– Kuo tave sužavėjo Prancūzija, kad ten išskubėjai vos baigusi studijas?
– Tai buvo pirmoji užsienio valstybė, kurioje gyvenau ilgesnį laiką. Nuo jos atsirado domėjimasis kitomis kultūromis, todėl panorau ten sugrįžti.
Labiausiai Prancūzija mane žavi menų puoselėjimu. Tai matyti apsilankius bet kuriame šios valstybės mieste. Neseniai viešėjau Avignon mieste. Mane pakerėjo gausybė projektų, kurių rezultatas, pavyzdžiui, studentų nuotraukos, eksponuojamos tiesiog ant pastatų sienų. Būdamas tokioje aplinkoje, nuolat jauti įkvėpimą ir pakylėjimą.
– Taigi darbo pagal specialybę neieškojai?
– Į Prancūziją mane atvedė meniniai pomėgiai. Jaunam žmogui pirmiausia reikia pamatyti pasaulį, suformuoti savo pasaulėžiūrą, vertybių skalę ir tik tada kažkur apsistoti.
Puspenkto mėnesio pragyvenimui užsidirbau dirbdama aukle šešias dienas per savaitę mažame miestelyje netoli Aix-en-Provence. Dabar keliuosi į Paryžių, kur tikiuosi turėti daugiau galimybių fotografuoti, gal ir vaidinti.
Nors ir sostinėje žadu ieškoti auklės darbo. Darbas su vaikais – kerintis. Vaikai – neapriboti žmonės, jų vaizduotė – begalinė, su jais nebūna nuobodu. Gal todėl neretai ir mano fotografijose – vaikai.
– Ar tas grįžimas į Prancūziją nesusijęs su kokiu širdies draugu-prancūzu?
– Iki šiol daug dirbau ir Prancūzijoje susiradau vos keletą naujų pažįstamų. Ieškau ar neieškau širdies draugo? Tegul šis klausimas lieka atviras.
Apie Dovilę Martinaitytę trumpai
Šiaulietė Dovilė Martinaitytė kūrybiškumą 11 metų ugdė teatro studijoje „Kompanija šauni“. J. Janonio gimnazijos mokytojos Marytės Ruzgytės padedama 2008 metais „Laiptų" galerijoje surengė fotografijų parodą „Belaukiant ryto“.
Pernai Vilniaus kolegijoje baigė dietologijos studijas. Studijų pradžioje aktyviai dalyvavo VGTU studentų teatro „Palėpė“ veikloje, įsitraukė į fotografijos projektus – „Improve your creativity“ (Aarhus, Danijoje) ir „Fotografuok su meistru“ (Vilniuje).
Pagal „Erasmus“ programą studijavo Danijoje.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
LAISVĖ: Daugelyje Dovilės Martinaitytės užfiksuotų kadrų – laisvės pojūčiu besimėgaujantys žmonės.
GRĮŽIMAS: Netrukus Dovilė grįš gyventi į Prancūziją, šįkart – į Paryžių. Ją ši šalis žavi meno puoselėjimu. Fotografija ir teatru besidominti mergina ten jaučia įkvėpimą.
Dovilės MARTINAITYTĖS nuotr.
DANIJA: Vienas iš Danijoje, Roskilde, užfiksuotų D. Martinaitytės ciklo „Gyvenimą bežaidžiant“ kadrų.
ISPANIJA: Tarragona (Ispanijos) miesto vaikai, nuotrauka iš ciklo „Gyvenimą bežaidžiant“.
LIETUVA: Pernai Jonavoje daryta nuotrauka „Ribos“.