Naujausios
Savaitgaliai su ištvermingiausiu Lietuvos žirgu
Šaltukas žnaibo veidą, saulėje akinančiai tviska sniegas. Juodas kaip anglis žirgas kaimo keliu neša raitelę ir kartu paskui save tempia vaikiškas rogutes su krykštaujančia kita pramogautoja.
Linksmas „kinkinys“ – dviejų studenčių žiemos pramoga su ypatingu žirgu. Dėl šio juodbėrio kiekvieną savaitgalį į vienkiemį netoli Dvariškių (Pakruojo raj.) viena važiuoja iš Kauno, kita – iš Šiaulių.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Merginų numylėtinis
Dvariškių ir aplinkinių kaimų gyventojai vis dar neatsistebi dviem miestietėmis žiemą vasarą atvažiuojančiomis į kaimą. Jas čia vilioja žirgas.
Jodinėti gražuoliu juodbėriu – merginoms pramoga, o garsią sportinę praeitį turinčiam žirgui – būtinybė palaikyti sportinę formą.
„Aš Ieva", – prisistato nuo rogučių pakilusi mergina. „O aš Apolonija“, – nuo žirgo nušokusi prisistato kita.
Užkalbintos Ieva Poškutė ir Apolonija Pociūtė pasiveda žirgą nuo kelio ir viena per kitą pasakoja apie žiemos malonumus su žirgu: kaip nuostabu jodinėti, gėrėtis apsnigta gamta, mėgautis tyru kaimo oru.
Mes dabar Soką (žirgo vardas) pratiname traukti roges. Vasarą norėtume kinkyti į gražų vežimaitį“, – juokiasi abi merginos iš savo sumanymo sportinį žirgą pratinti traukti vaikiškas rogutes.
Originalios pramogos sumanytojos atskleidžia: jos abi šiaulietės, moksladraugės ir neišskiriamos tarsi seserys nuo Lieporių vidurinės mokyklos laikų.
„Dabar sujungiame pajėgas: Apolonija turi žirgą, aš – automobilį. Automobiliu atvažiuojame iš Šiaulių, o čia dalijamės Soku. Jis mus abi labai myli. Mane gal net labiau, nes aš atvažiuoju dar ir vidury savaitės. Sportinį žirgą prajodinėti kartą per savaitę būtų mažoka“, –-vos ne greitakalbe žeria Ieva, Šiaulių universitete studijuojanti ekonomiką.
Apolonija į savo senelių vienkiemį pas Soką grįžta tik savaitgaliais. Kaune Aleksandro Stulginskio universitete studijuojanti kaimo plėtros administravimą mergina savaitgalių labai laukia, pasiilgsta žirgo.
„Sokas – su charakteriu ir, atrodo, dėmesingesnis tai, kuri su juo daugiau praleidžia laiko“, – savo augintinio bruožus atskleidžia Apolonija. Ieva draugę papildo ir prisipažįsta dažnesniais apsilankymais paveržusi gražuolio žirgo dėmesį nuo jo šeimininkės.
Sokas – tituluotas žirgas
Kol merginos pasakoja apie savo meilę žirgams ir kaip jų gyvenime atsirado Sokas, jis tuo metu vienai merginai apšerkšnijusiomis lūpomis timpteli už pirštinės kraštelio, prie kitos priglaudžia kaktą ir tarsi iš meilės jai prisimerkia.
Dviejų draugių numylėtinis – grynakraujis kabardinų veislės žirgas.
„Jis įžymybė, tituluotas“, – paaiškina Apolonija ir atskleidžia jo šlovingą sportinę praeitį:
„ Sokas ir dar keli žirgai iš Lietuvos 2006 metais Aachen mieste (Vokietija) dalyvavo ištvermės varžybose. Įveikti reikėjo pusantro šimto kilometrų trasą. Sokas – vienintėlis iš Lietuvos žirgų pasiekė finišą ir buvo 57-as iš 160 dalyvavusiųjų varžybose“, – savo žirgu didžiuojasi jo šeimininkė. – Sokas tada Lietuvai pelnė šlovę, aplenkęs net išpuoselėtus eikliuosius arabų žirgus.“
Dabar Sokui – šešiolika. Merginos žino, kad jo sportinė karjera – jau praeityje. Tačiau grakšti laikysena išduoda: juodbėris ypatingas, mylimas ir gerai prižiūrimas žirgas.
Svajonėms lemta pildytis
Sokas Dvariškiuose atsirado bemaž prieš trejetą metų. Tuomet Apolonija jau studijavo Kaune. Soką ji jau buvo spėjusi pažinti, kai baigusi dvyliktąją klasę ištisas vasaros dienas leisdavo su žirgais Kurtuvėnų regioniniame parke.
Sokui, pamena Apolonija, dėl kojos traumos jau nebebuvo leidžiama dalyvauti varžybose. Žirgas šlubčiojo, todėl buvo „nurašytas“ turizmui – parko lankytojų pramogoms.
„Man jau tada jis labai patiko. Prisimenu, prasitariau: jei kas parduotų, tikrai jį pirkčiau“, – tuomet apie savo svajonę, pirmą kartą kartą garsiai prasitarė Apolonija.
Mergina neįsivaizdavo, kad tiems žodžiams bus lemta išsipildyti.
„Ne kiek trukus sužinojau, kad Soko trauma nebus gydoma. Žirgui numatyta skirti avižų, kad jis priaugtų svorio, o tada jau ...“, – apie žirgui numatytą liūdną baigtį prisimena mergina.
Apolonija įkalbėjo savo artimuosius šlubuojantį žirgą pirkti. Pirmakursės studentės tėvų toks užsidegimas nenustebino, nes ji jau gerokai anksčiau visus įtikinėjo būtinai turėsianti savo žirgą.
„Tada aš pirmą kartą gyvenime pamačiau, kiek aplink yra daug gerų žmonių. Soką vežėme į Kauną operuoti, padėjo ir kurso draugai ir visi, į ką tik kreipėmės pagalbos“, – džiaugiasi geradariais išgelbėti žirgą nusprendusi studentė.
Autorės nuotr.
PRAMOGOS: Apolonijos Pociūtės (ant žirgo) ir Ievos Poškutės pramogos kaime su žirgu – aplinkiniams vis dar neįprastas reginys.
DRAUGYSTĖ: Sokas nepraleidžia progos priglausti galvą tai prie vienos, tai prie kitos merginos.