Tėvystės jausmas gimė su pirmuoju vaiku

Tėvystės jausmas gimė su pirmuoju vaiku

Tė­vys­tės jaus­mas gi­mė su pir­muo­ju vai­ku

Gy­dy­to­jui neu­ro­lo­gui An­ta­nui Lu­ko­šai­čiui tė­vys­tės jaus­mas yra vie­nas gra­žiau­sių, ko­kius te­ko pa­tir­ti. Ir tri­jų vai­kų mei­lė su nie­kuo ne­pa­ly­gi­na­ma. Jam ma­lo­nu, kai na­mai ūžia nuo še­šių anū­kų, sep­tin­to lau­kia­ma. Sū­nus Vy­tau­tas, pa­ts ne­se­nai ta­pęs tė­vu, pa­si­rin­ko tė­čio – gy­dy­to­jo – ke­lią.

Na­ta­li­ja KOND­RO­TIE­NĖ

natalija@skrastas.lt

Lyg ant spar­nų

Šiau­liuo­se dir­ban­tis gy­dy­to­jas A. Lu­ko­šai­tis iš pra­džių nu­stem­ba, kad kal­bė­si­me ne apie me­di­ci­ną, o apie tė­vys­tę ir vai­kus. Šyp­te­li. Daž­nas me­di­kas taip pa­sken­dęs dar­buo­se, jog dirb­da­mas ke­liais eta­tais šei­mai lai­ko ran­da mi­ni­ma­liai; „Už­dir­bi pi­ni­gų pra­gy­ve­ni­mui, o gy­ven­ti, bū­ti su vai­kais ne­bė­ra ka­da“.

Jaus­mo, kai su žmo­na gy­ve­no kū­di­kio lau­ki­mu, neuž­mir­šęs – jau­tė be­si­mez­gan­tį ry­šį su į pa­sau­lį be­si­bel­džian­čiu žmo­gu­čiu. Šį jaus­mą iš­gy­ve­no prieš tris­de­šimt pen­ke­ris me­tus.

Pir­ma­gi­mę Ie­vą ėmė ant ran­kų su mei­le ir, ti­ki­na, kad tė­vys­tės jaus­mas jau bu­vo at­si­bu­dęs. Po ket­ve­rių me­tų tė­vu ta­po ant­rą kar­tą – gi­mė sū­nus Vy­tau­tas.

„Li­go­ni­nė­je iš ma­nęs vi­si juo­kė­si, ma­tė, kad iš lai­mės skrai­džiau lyg ant spar­nų. No­rė­jo­si po­re­lės – mer­gai­tės ir ber­niu­ko. O po ket­ve­rių me­tų gi­mė dar vie­na duk­tė – Auš­ra. Ta­da jau so­li­džiau el­giau­si“, – pri­si­me­na A. Lu­ko­šai­tis.

Au­gin­da­mas vai­kus, au­go su jais kar­tu, ne tik mo­kė ma­žuo­sius, bet ir pa­ts iš jų mo­kė­si. Su­tar­ti su vai­kais ne­bū­da­vo sun­ku, ta­čiau su duk­te­ri­mis bū­da­vo su­dė­tin­giau: juo­kia­si, kad „jų nie­ka­da ne­perp­ra­si“.

Į žve­jy­bą – su tė­čiu

Lu­ko­šai­čių šei­ma kiek­vie­ną va­sa­rą iš­va­žiuo­da­vo į Ty­tu­vė­nus – tė­ve­lių tė­viš­kę va­sa­ro­ti, ap­lan­ky­da­vo Ni­dą. Tė­vas neį­si­vaiz­duo­da­vo sa­vo ato­sto­gų be meš­ke­rės vai­kų ap­sup­ty­je.

Žve­jy­bos įmant­ry­bių ži­no ne tik sū­nus, bet ir duk­tė. „Jai nė­ra ly­gių, vy­rai pa­vy­di“, – juo­kia­si tė­vas, už­krė­tęs žve­jy­ba ir duk­te­rį.

Šyp­so­da­ma­sis po­nas An­ta­nas vis per­žiū­ri bran­gias ar­ti­mų­jų nuo­trau­kas – akys švy­ti. Mo­bi­lia­ja­me te­le­fo­ne iš­ti­sos nuo­trau­kų se­ri­jos iš jo šei­mos gy­ve­ni­mo: duk­tė su meš­ke­re, fo­ne ma­to­si vai­kiš­kas ve­ži­mė­lis su kū­di­kiu, anū­kas lai­ko di­džiu­lį kar­pį, vi­sa šei­ma žve­jy­bo­je, vie­nas iš anū­kų su skry­bė­le ir ša­kė­mis bul­vių lau­ke – pa­de­da se­ne­liams nu­kas­ti der­lių, ki­to­je – ma­žiau­sias anū­kas su pir­mai­siais dan­tu­kais ir taip to­liau.

„Tik da­bar su­pra­tau, koks svar­bus ir rei­ka­lin­gas vai­kams tė­vo dė­me­sys“, – pri­pa­žįs­ta gy­dy­to­jas ir nu­si­šyp­so, kad ir jo su tė­vu bend­ra­vi­mas bu­vo gra­žus.

Se­ne­lis – nau­jas sta­tu­sas

Vi­si su šei­mo­mis pas jį į na­mus su­gu­ža per di­džią­sias me­tų šven­tes, Jo­ni­nes bei An­ta­ni­nes, ta­da vis­kas ai­di nuo anū­kų šur­mu­lio. Svei­ki­ni­mų su­lau­kia ir Tė­vo die­ną.

„Juo­ka­vo­me, kad anksčiau mū­sų šei­ma bu­vo lyg krep­ši­nio, o da­bar greit bū­si­me fut­bo­lo ko­man­da su vi­sais at­sar­gi­niais. Ne­ži­nau, kiek dar anū­kų su­lauk­si­me“, – šyp­so­si prieš 12 me­tų se­ne­liu ta­pęs me­di­kas.

Tap­ti se­ne­liu jam bu­vo su­dė­tin­giau nei tė­vu, ta­čiau ne ma­žiau ma­lo­nu. Pa­gau­da­vo sa­ve gal­vo­jant: „Kaip čia da­bar – se­ne­lis?“

At­min­tin įsi­rė­žė te­le­fo­no skam­bu­tis nak­tį vieš­bu­ty­je Ber­ly­ne, iš­vy­kus į me­di­kų kong­re­są. Iš­gir­do ra­ge­ly­je duk­ters bal­są: „La­bas, se­ne­li“.

„Iš pra­džių sun­ku bu­vo priim­ti tą min­tį, kad aš esu se­ne­lis. Keis­tai jau­čiau­si. Vi­sam lai­kui įstri­go tie žo­džiai nak­ty­je, jaus­mas, kai gu­li ir gal­vo­ji apie tai. No­rė­jo­si bū­ti su šei­ma, ša­lia duk­ters. To­kie jaus­mai iš­lie­ka vi­sam gy­ve­ni­mui“, – sa­kė A. Lu­ko­šai­tis.

Vie­na ko­man­da

Sū­nus Vy­rau­tas pa­si­rin­ko tė­vo ke­lią – ta­po gy­dy­to­ju neu­ro­lo­gu. Da­bar abu daž­niau­siai su­si­tin­ka kon­fe­ren­ci­jo­se, kong­re­suo­se ir ki­to­kiuo­se me­di­kų moks­li­niuo­se su­si­bū­ri­muo­se.

„Apie tai, kad ke­ti­na tap­ti gy­dy­to­ju, pa­reiš­kė bū­da­mas aš­tun­to­je kla­sė­je. Ban­džiau per­kal­bė­ti, ta­da pa­sa­kė: „Tė­vai, ne­suk man gal­vos, ne­vark, aš bū­siu gy­dy­to­jas“.

Duk­tė Auš­ra dir­ba dės­ty­to­ja Klai­pė­do­je, Ie­va Vil­niu­je dir­ba su in­for­ma­ci­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis San­ta­riš­kių li­go­ni­nė­je.

Yra ko pa­si­mo­ky­ti

Sū­nus Vy­tau­tas Lu­ko­šai­tis dir­ba Vil­niu­je, su­kū­rė sa­vo šei­mą, au­gi­na sū­nų ir duk­rą, pas tė­vus ta­po re­tu sve­čiu. Kal­bant te­le­fo­nu iš­ta­ria tė­vo fra­zę: dar­bo tiek daug, jog lai­ko šei­mai lie­ka tik­rai ma­žai.

„Tė­vo die­na da­bar ir man ak­tua­li. Ta­pęs tė­vu su­pra­tau ir sa­vo tė­tį, ki­taip ver­ti­nu dau­ge­lį da­ly­kų, jau su­pran­tu, kad ne taip ir pa­pras­ta tai, ką jis da­rė. Yra ko pa­si­mo­ky­ti“, – sa­kė sū­nus Vy­tau­tas.

Vai­kys­tės pri­si­mi­ni­muo­se tė­tis – vi­suo­met už­siė­męs gy­dy­to­jas, ta­čiau džiu­gin­da­vo sa­vo dė­me­siu, kai tik at­si­ras­da­vo lais­vo lai­ko, pa­ti­ki­na, kad pra­mo­gau­ja­ma bu­vo vi­suo­met su tė­čiu.

V. Lu­ko­šai­tis iš tė­čio pe­rė­mė po­mė­gį žūk­lei, juo­kia­si, kad vi­sa­da ma­lo­nu kar­tu su tė­čiu su­sės­ti su meš­ke­rė­mis prie van­dens.

„Na­tū­ra­lu, kad ta­pau gy­dy­to­ju. Vi­sa­da ga­liu su tė­čiu pa­si­tar­ti, jis man yra sta­bi­lu­mo, tvir­tu­mo, pa­sto­vu­mo, stip­ry­bės pa­vyz­dys. Jis nu­ra­mins, jei kas ne­si­se­ka, pa­tars. Jis da­vė tvir­tą pa­grin­dą“, – apie tė­vą sa­ko sū­nus Vy­tau­tas.

Jo­no TA­MU­LIO nuo­tr.

ŠEI­MA: Gy­dy­to­jas neu­ro­lo­gas An­ta­nas Lu­ko­šai­tis ne tik tri­jų vai­kų – dvie­jų duk­te­rų ir sū­naus – tė­vas, bet ir še­šių anū­kų se­ne­lis, sep­tin­to­jo lau­kia.

DŽIAUGS­MAS: „Sma­giau­sia, kai per šven­tes į na­mus su­va­žiuo­ja vi­si vai­kai su sa­vo šei­mo­mis. Na­mai ūžia nuo vai­kų“, – šyp­so­jo­si An­ta­nas Lu­ko­šai­tis.

As­me­ni­nė nuo­tr.

SU­SI­TI­KI­MAI: Tė­vas An­ta­nas ir sū­nus Vy­tau­tas Lu­ko­šai­čiai abu yra gy­dy­to­jai neu­ro­lo­gai, daž­niau­siai kar­tu vyks­ta į moks­li­nes me­di­kų kon­fe­ren­ci­jas, kur tu­ri ga­li­my­bę dau­giau pa­bend­rau­ti.