Treneris – aikštėje, o tėtis – visur

Tre­ne­ris – aikš­tė­je, o tė­tis – vi­sur

Šiau­lių mer­gi­nų ran­ki­nio ko­man­dos „Sau­lė-Urt­vi­da“ tre­ne­ris Ar­vi­das Moc­ke­vi­čius Tė­vo die­nos pro­ga sa­vo šei­mą pla­nuo­ja nu­vež­ti į pa­jū­rį. Vi­sos jo gy­ve­ni­mo mo­te­rys: žmo­na Sa­lo­mė­ja, duk­ros Ur­tė ir Ind­rė – ran­ki­nin­kės. Ta­čiau na­muo­se jis – ne tre­ne­ris, o pa­ta­rė­jas, drau­gas ir my­lin­tis tė­vas.

Al­vy­das JA­NU­ŠE­VI­ČIUS

alvydas@skrastas.lt

Di­džiuo­ja­si tė­čiu

Aš­tuo­nio­lik­me­tė Ind­rė Moc­ke­vi­čiū­tė šie­met tė­čio tre­ni­ruo­ja­mo­je ko­man­do­je ta­po nau­din­giau­sia fi­na­li­nės ko­vos žai­dė­ja. Tre­ni­ruo­tė­se ir var­žy­bo­se ji tre­ne­rį va­di­na tik tė­čiu. Dau­ge­lis klau­sia, ar gi­mi­nys­tė ne­truk­do tre­ni­ruo­tis?

„Man to­kia min­tis net ne­šau­na. Sa­lė­je da­rai, kas rei­ka­lin­ga, o na­muo­se apie spor­tą kal­ba­mės ne taip jau ir daug. Man tė­tis svar­bus. Nuo pat vai­kys­tės kar­tu pra­lei­džia­me daug lai­ko“, – pa­sa­ko­jo Ur­tė.

Mer­gi­na nuo vai­kys­tės kar­tu su tė­čiu ke­lia­vo į var­žy­bas. Ran­ki­nis – šei­mos spor­tas. Ne­bu­vo sun­ku ap­si­spręs­ti ko­kią spor­to ša­ką pa­si­rink­ti.

Ur­tė sa­ko di­džiuo­ja­si sa­vo tė­čiu, jo pa­sie­ki­mais spor­te ir tre­ni­ruo­jant. Bet tai ne vis­kas.

„Jis la­bai my­li gy­vū­nus, o kie­me pri­žiū­ri vi­sus gė­ly­nus, – apie tė­tį pa­sa­ko­ja duk­ra. – Tai – jo po­mė­gis. Ma­ma su­ka­si vir­tu­vė­je, o vi­sos kie­mo gė­lės – jo ran­ko­se. Ir dra­bu­žius pirk­ti ge­riau­sia su tė­čiu. Su­tam­pa mū­sų sko­niai“.

„Šven­ta tie­sa, – pri­ta­ria A. Moc­ke­vi­čius. – Mū­sų šuo tak­sas na­muo­se – tik­ras šei­mos na­rys. Pa­tar­čiau įtemp­tą dar­bą dir­ban­tiems žmo­nėms įsi­gy­ti au­gin­ti­nį, la­bai nu­ra­mi­na. O jei grįž­tu va­ka­re la­bai pa­var­gęs, tai ne val­gy­ti, o žo­lę pjau­ti sku­bu. Kai ap­si­tvar­kau, ra­mus prie sta­lo sė­du“.

Ry­šys iš­lie­ka

Vy­res­nio­ji duk­ra Ind­rė šiuo me­tu žai­džia Gar­lia­vos „Cas­ca­da“ ko­man­do­je. Šie­met jos aukš­čiau­sio­je ly­go­je užė­mė tre­čią vie­tą. Per­nai bu­vo Lie­tu­vos čem­pio­nės.

Mer­gi­na sa­ko su tė­čiu ne­pra­ran­dan­ti ry­šio. Jei kie­me ke­pa šaš­ly­kai, tė­tis skam­bi­na – kvie­čia at­va­žiuo­ti su drau­gu. „Kai rei­kė­jo ei­ti į ki­tą klu­bą žais­ti, skam­bi­nau tė­čiui, kad pa­tar­tų“, – sa­ko Ind­rė.

Kar­tą, po stu­di­jų, Ind­rė pa­skam­bi­no tė­čiui ir pa­klau­sė, ar ji ga­li kar­tu gy­ven­ti su drau­gu: „Ma­ma rea­ga­vo karš­čiau ir su ne­pa­si­ti­kė­ji­mu, o tė­tis nu­ra­mi­no – jei­gu man ge­rai, tai ir jis dėl to tik lai­min­ges­nis“.

Kai Ind­rė bu­vo pra­di­nė­se kla­sė­se, užė­jo tre­ne­ris ir pa­klau­sė, kas no­rė­tų žais­ti ran­ki­nį? Tik vie­na Ind­rė aukš­tai pa­kė­lė ran­ką.

Tė­tis iš­mo­kė va­žiuo­ti dvi­ra­čiu, žais­ti vi­sus žai­di­mus su ka­muo­liu. Be to, Ind­rę iš­gel­bė­jo skęs­tan­čią. Tą­kart šei­ma poil­sia­vo prie jū­ros, Šven­to­jo­je. Pen­kia­me­tė Ind­rė plau­kio­jo prie Bež­džio­nių til­to. Ži­no­ma, lai­kė­si įsi­ki­bu­si ka­muo­lio, ta­čiau sro­vė nu­ne­šė ją į upės vi­du­rį. Iš­si­gan­do ir pra­dė­jo skęs­ti. Tė­tis šo­ko į van­de­nį su dra­bu­žiais ir laik­ro­džiu. „Nuo to lai­ko van­dens tru­pu­tį pri­si­bi­jau, ta­čiau su ka­muo­liu ne­si­ski­riu“, – sa­ko Ind­rė.

Ko­man­da – do­va­na duk­rai

Jei ne Ur­tė, da­bar­ti­nės Lie­tu­vos čem­pio­nės „Sau­lės-Urt­vi­dos“ ko­man­dos ga­lė­jo ir ne­bū­ti. A. Moc­ke­vi­čius to­liau dirb­tų kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ju, o apie me­da­lius bū­tų ga­li­ma tik pa­sva­jo­ti.

Kai Ur­tė bu­vo ket­vir­to­kė, tre­ne­ris su­bū­rė to­kio pat am­žiaus mer­gai­tes. Šian­dien tė­vas pri­pa­žįs­ta, kad ko­man­dą kū­rė sa­vo duk­rai. Jei ne ji – ne­bū­tų to­kio stip­raus sti­mu­lo.

A. Moc­ke­vi­čių šei­mo­je nuo­lat su­pa tik mo­te­rys. Gal dėl to ir jo tre­ne­rio pro­fe­si­ja nu­kry­po į dai­lio­sios ly­ties at­sto­ves.

„Mer­gai­tės – pa­rei­gin­ges­nės ir punk­tua­les­nės. Be to, jaut­res­nės. Su jo­mis dir­bant rei­kia dau­giau ra­my­bės, o žo­džiuo­se – su­bti­lu­mo. Gal man čia daug pa­dė­jo šei­ma ir jos mo­te­riš­ka drau­gi­ja. Nie­ka­da net ne­ki­lo klau­si­mas ar ap­gai­les­ta­vi­mas, jog ne­tu­riu sū­naus“, – sa­kė dvie­jų duk­rų tė­tis.

Ar sun­ku bū­ti tre­ne­riu, kai ma­tai trau­mą pa­ty­ru­sią duk­rą?

„Bu­vo ir taip. Per­nai Ur­tei ka­muo­lys iš­na­ri­no pirš­tą. To­kiais mo­men­tais sten­giuo­si, kad kiek­vie­nai ma­no auk­lė­ti­nei bū­tų kuo sku­biau su­teik­ta pa­gal­ba. Kol skau­da joms, tol ir man. Kai pra­lai­mi­me – kal­bu apie tai ke­lias mi­nu­tes, o vė­liau nu­su­ku kal­bą links­mes­ne te­ma. Jei dėl emo­ci­jų įžei­džiu ko­kią žai­dė­ją – ne­nu­si­ra­mi­nu iki ki­tos tre­ni­ruo­tės. Tuo­met bū­ti­nai at­si­pra­šau“, – pa­sa­ko­ja tre­ne­ris.

Jo­no TA­MU­LIO nuo­tr.

TĖ­VAS: Ur­tė sa­ko, kad ei­ti ap­si­pirk­ti ge­riau­sia su tė­čiu. Jis ži­no, kas jai tin­ka, o ir sko­niai su­tam­pa.

As­me­ni­no ar­chy­vo nuo­tr.

ŠEI­MA: Vi­sa Moc­ke­vi­čių šei­ma – ran­ki­nin­kai. Iš kai­rės: Ind­rė, Sa­lo­mė­ja, Ur­tė ir Ar­vi­das Moc­ke­vi­čiai.