Naujausios
Į auksines vestuves eita kantrybės keliu
Šiauliečiai Aldona ir Henrikas Černiauskai paskutinį gegužės savaitgalį jaudinosi ne mažiau negu prieš penkiasdešimt metų – jų auksinių vestuvių proga vėl skambėjo Mendelsono maršas, ant rankų sužibo vestuviniai žiedai, akyse kaupėsi džiaugsmo ašaros. Abu įsitikinę, kad visos šeimos galėtų sulaukti tokios šventės, jeigu turėtų daugiau kantrybės.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Iškilmės sujaudino
Henrikas ir Aldona Černiauskai vasarą svečius, draugus ir gimines pasitinka savo sode, kur šeimininkauja ne vieną dešimtmetį. Juokauja, kad čia, besimėgaudami žydinčių alyvų aromatu, jaučiasi lyg povestuvinėje kelionėje.
„O jau kaip gražu buvo per mūsų auksines vestuves! Teoriškai žinojau, kokia ceremonija laukia, bet kai pradėjau ruoštis, išgirdau muziką, pamačiau pasipuošusius svečius, tą iškilmingą ceremoniją – susigraudinau, jaučiu, ašaros tvenkiasi. Bet susitvardžiau, kaip čia dabar, negi apsiverksiu?“ – prisiminė auksinių vestuvių rytą ponia Aldona.
Iškilmingoje auksinių vestuvių ceremonijoje palyda buvo ne menkesnė negu jaunystėje: du sūnūs su šeimomis, draugai, giminės. Liudininkais buvo ta pati pora, kuri Černiauskų santuoką liudijo ir prieš penkiasdešimt metų. Vaikai ta proga sukūrė plakatą iš nuotraukų, kuriose užfiksuoti svarbiausi šeimos momentai.
Birželio pirmąją 75 metų jubiliejų paminėjęs ponas Henrikas suskaičiuoja, kad pusė amžiaus praėjo nuo vestuvių dienos, tačiau kitais metais bus 55 metai, kaip su žmona pažįstami.
Pirmiau mokslai – paskui vestuvės
Ponas Henrikas santūriai užsimena, kad prieš vestuves su žmona draugavo apie ketverius metus. Abu gyveno Ginkūnuose (Šiaulių r.), netoliese.
Ponia Aldona tuo metu mokėsi Belvederio (Jurbarko r.) pienininkystės institute, todėl būsimajam vyrui buvo pasakyta, jog apie vestuves bus galima galvoti tik baigus mokslus. Piršlybų ritualo nebuvo, pora susitarė, kad atėjo laikas kurti bendrą gyvenimą šeimoje.
„Tada nebuvo madų nei klaupti, nei stoti, nei gulti. Viskas buvo daug paprasčiau. Vestuvėse tokių iškilmių, kaip šiais laikais, nebuvo. Susėdome į taksiukus ir nuvažiavome į metrikaciją. Surašė tokiame kambarėlyje. Viskas buvo, kaip priklausė tuo metu: vestuviniai rūbai, poros ir dviejų dienų šventė“, – prisiminė ponia Aldona.
Šeima susikuria savo tvarką
Vienas į kitą žiūrėdami sutuoktiniai prisiminė vedybinio gyvenimo pradžią – abiem tas laikas buvo labai gražus. Tačiau vėliau atsirado ir „pasiginčijimų, apsipykimų, nekalbėjimo dienų“, kaip, patikina, būna kiekvienoje šeimoje.
„Vaikų auklėjime buvau komandyrius, o vyras laikėsi lyg iš tolo. Išauklėjau, manau, gerus vaikus, kurie dabar mus džiugina penkiais anūkais. Mūsų šeimoje nėra nė vienos mergaitės – mes susilaukėme sūnų, ir jie augina sūnus“, – pasakoja apie savo šeimą moteris.
Šeimoje buvo savos tradicijos: uždirbti pinigai būdavo bendri, žmonos žodis buvo lemiamas dėl svarbiausių šeimos sprendimų, buities darbai nebuvo skirstomi, visi dirbo vieningai, kiekvieną vasarą, kol užaugo vaikai, kartu ilsėjosi Palangoje.
„Geram šeimos gyvenimui, manau, svarbu, kad nebūtų alkoholio. Daug pykčių, nesusipratimų per gėrimus įvyksta, reikia išmokti linksmintis be jo, pas mus niekada nebūdavo tradicijos per šventes gerti alkoholį“, – dalijosi patirtimi moteris.
Vyras lepina cepelinais ir mezginiais
Ponas Henrikas kukliai šypsosi, kai žmona ima girti vyro sugebėjimus: puikus kulinaras, siuva, mezga, meistrauja. Visada mielai gamindavo šeimai, visiems primegzdavo kojinių.
„Aš cepelinų gal net nesu virusi? Juos skaniausius verda tik tėvelis. Ir mėsos patiekalus puikiai paruošia“, – pasakoja sutuoktinė.
Šypsosi pažvelgusi į vyrą – jie vakarais pasiima virbalus ir po dienos darbų kartu mezga. Vyro susidomėjimas mezgimu buvo paprastas: pamatęs mezgančią žmoną paprašė parodyti, kaip tai daroma. Kad nevargintų savęs mezginio atskiromis detalėmis, vyras sugalvojo savą mezgimo būdą – numegzdavo rūbą be jokių siūlių.
„Kur aš tokiam dideliam vyrui megztinių primegsiu – pats nusimezga. Visiems vaikams, anūkams kojinių primezgame“, – juokiasi ponia Aldona.
Abu sutinka, kad pyktis nebėra dėl ko – vienas kitą supranta iš pusės žodžio. Ponia Aldona iš savo patirties gali pasakyti – vyrai yra geri žmonės, tik jiems reikia pasakyti, ką jie turi padaryti, priminti, padėti suprasti kai kuriuos dalykus.
Minčių apie skyrybas nebuvo
„Tie mūsų 50 metų ėjo ir praėjo. Prieš porą metų su vyru kalbėjomės, ar besulauksime to gražaus vestuvių jubiliejaus – sveikata nebėra tvirta, tačiau sulaukėme“, – sakė A. Černiauskienė.
Per visą pusamžį nėra buvę minčių ar svarstymų apie skyrybas. Žiūrėdami, kaip skiriasi pažįstamų žmonių poros, negali jų suprasti, kodėl taip lengvai numojama ranka į šeimą, kurią kūrė su viltimi, gražiais jausmais. Stebisi, kodėl žmonės neįdeda pastangų išsaugoti šeimą?
„Reikia kalbėtis, aiškintis visas problemas tarpusavyje. Ar toli nubėgsi? Tik į kitą šeimą ir susidursi su tomis pačiomis bėdomis, kurias privalėsi išspręsti“, – tikino A. Černiauskienė.
Sutuoktiniai mano, kad jaunimas dabar skuba skirtis ir ieškoti lengvesnio ir paprastesnio kelio. Abu sutartinai tvirtina, kad vyras ir žmona privalo kuo daugiau bendrauti, neužsisklęsti vienas nuo kito.
Jono TAMULIO nuotr.
ŠVENTĖ: Šiauliečiai Aldona ir Henrikas Černiauskai atšventė 50 metų santuokos jubiliejų.
ŠEIMA: Aldona ir Henrikas Černiauskai susilaukė dviejų sūnų.
EMOCIJA: „Auksinių vestuvių rytą tramdžiau ašaras, taip susijaudinau. Buvo labai gražu“, – prisiminė Aldona Černiauskienė.
PATARIMAS: „Reikia saugoti šeimą, aiškintis, kalbėtis, jei kas negerai“, – sakė Henrikas Černiauskas.
ATMINIMAS: Vaikai Henrikui ir Aldonai Černiauskams auksinių vestuvių proga pagamino plakatą, kuriame buvo sudėtos nuotraukos iš svarbiausių šeimos akimirkų.