Naujausios
Šventinis etiketas – iš tarpukario
Prieš šimtmetį Kalėdų ir Naujųjų metų šventimo tradicijos buvo susipynusios su krikščionybe ir pagoniškais burtais. 1911–1941 metų leidiniuose pabrėžiama etiketo svarba. „Į vaišes svečiuose negalima žiūrėti kaip į progą prisivalgyti ir prisigerti, kartais tiek, kad net kelias dienas po jų reikia sirgti“, – mokoma viename straipsnyje, kurį galima rasti Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje atidarytoje parodoje.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Dėmesys Kūčių vakarui
Bibliotekos Informacijos skyriaus galerijoje veikia paroda „Atėjo svajonėm kaišytos Kalėdos“. Čia eksponuojami 1911–1941 metų leidiniai, kuriuose aprašoma, kaip didžiosios metų šventės buvo švenčiamos tarpukario Lietuvoje, kokiais posmais, eilėraščiais buvo garbinamas gimęs kūdikėlis Jėzus, kokiais burtais buvo tikima šventą naktį.
Parodą parengusi vyr. bibliografė Solveiga Remeikaitė iš archyvų surinko 1941 metais išleistą žurnalą „Gimtasai kraštas“, 1937 metų Juokų kalendorių, 1933-iųjų „Vaikų žodį“, 1943-iųjų žurnalą „Varpai“, 1938-ųjų žurnalą „Moteris“, vaikų leidinukus „Žiburėlis“ (1936 m.), „Vyturys“ (1938 m.), „Žvaigždė“ (1936 m.). Taip pat eksponuojami atskiri prieškalėdinio laikotarpio eilėraščiai.
„Norėjosi parodyti šventes iš kitos pusės. Dabar sveikinimo eilėraščiai paimami iš interneto puslapių, visi vienodi. Parodoje senieji eilėraščiai – kupini meilės, kalėdinės atmosferos, nuoširdūs“, – sakė S. Remeikaitė.
Eilėraščiuose dažnai minimas kūdikėlis Jėzus, Betliejus. Daugelyje leidinių pabrėžiama krikščioniška Kalėdų prigimtis, minima, jog dalis papročių atėję iš pagonybės. Spausdintus eilėraščius žmonėms siūloma išmokti ir panaudoti kaip sveikinimus, palinkėjimus.
Seniausias eilėraštis – 1911 metų P. Zaunio „Kalėdų pasveikinimas“. Poeto M. Pumpučio 1939 metų eilėraščio „Kalėdos“ eilutė tapo parodos pavadinimu.
Bibliografė atkreipia dėmesį, jog leidiniuose akcentuojami ne kalėdiniai papuošimai, jų gamyba, patarimai, kaip išrinkti geresnę dovaną, bet – bendravimas šeimos rate. Spaudoje daug dėmesio skiriama Kūčių vakarui. Naujieji metai svarbūs kaip naujo etapo pradžia, bet ne siautulinga šventė.
Populiarūs vedybiniai burtai
Šiaulių leidinyje, kraštotyrinio pobūdžio žurnale „Gimtasai kraštas“ publikuojamas straipsnis „Žemaičių Kalėdų burtai apie ištekėjimą ir vedimą“. Burtus autorius surinko kalbindamas žmones kaimuose.
Advento metas – tylaus susikaupimo laikas. Jo metu nutyla dainos, muzika, vengiama triukšmingų pasilinksminimų. Advento metu bažnyčia jaunavedžių nejungė. Tai iliustruoti cituojamas liaudies posakis: „Jei advente piršlys mėgintų į piršlybas važiuoti, tai tas piršlys ar jo vaikai gali nebyliais tapti“.
1941 metų straipsnyje rašoma, jog nors daugelis burtais bei prietarais nebetiki, tačiau burtai apie ištekėjimą ir vedimą tebėra populiarūs.
Tarp dažnai vardijamų Kūčių vakaro burtų – pranašingas šuns lojimas. Kurioje pusėje šunys loja, iš tos pusės piršliai atvažiuos.
Mergaitės, norėdamos sužinoti savojo vyro turtingumą, Kūčių vakare padeda savo batą į voratinkliuotą vietą. Jei batas prisivoratinkliuoja, gaus turtingą vyrą, jei ne – vargšą.
Rankšluosčiu per Kūčias vyrai burdavo, ar gaus švarią žmoną. Tikėta, jog Kalėdų vakarą mergaitės turi eiti į tvartą, tamsoje išpešti avies vilnų. Kokia vilnų spalva – tokie bus būsimo vyro plaukai.
Burtams pasitelkdavo ir vištas – iš jų nustatydavo, ar vyras bus girtuoklis, žemdirbys, kareivis. Magišku, burtams tinkamu laiku laikytos ir Naujųjų metų išvakarės.
Prieš Kalėdas – etiketo pamokos
Žurnale „Moteris“ mamos agituojamos Kalėdų proga dovanoti vaikams knygas. Pasak straipsnio autorių, vaikams labai patinka eiliuota kalba, pabrėžiamas knygų vertingumas, skaitymo laimė.
„Pirkite knygeles, nes tai praturtins vaikų žinias. Be spaudos meilės žmogaus siela skurs, ar daugiau, ar mažiau ubagiška“, – teigiama leidinyje.
1941-ųjų metų „Moters“ žurnale publikuojamas prieškalėdinis straipsnis apie etiketą einant į svečius. Aptariama, kada reikia „eiti į vaišes“, kaip apsirengti: „Pati šeimininkė rengiasi kukliai, kad blogiau apsirengusios viešnios nesijaustų blogiau už šeimininkę“.
Skiltyje „Ar neštis dovanų“ pastebimas labai geras kaimų paprotys – atsinešti maisto. Besinešant maisto moterims grūmojama vienai su kita nelenktyniauti, nes „paskui skamba per parapiją: ta atsinešė tą ir tą, o anoji tą. Kada šis paprotys įgijo tokias formas, pasidarė nebepakenčiamas“.
Sėdantis prie stalo nereikia veržtis į pirmąsias garbingąsias vietas. Anot autoriaus, „garbingas žmogus atsisėdęs kad ir pačioj prasčiausioj vietoj vis tiek paliks garbingu“.
Atskiras skyrius skiriamas alkoholinių gėrimų vartojimui svečiuose. Pabrėžiama, jog giedra ar rimta nuotaika gali būti tik tarp blaivių žmonių: „Pasigėrę žmonės negali būti ne tik mandagūs, bet ir padorūs. Prasideda šlykščios kalbos, dainos, nepadorūs pasakojimai, anekdotai, žviegiantis juokas, o neretai ir muštynės. Taip toji graži nuotaika ir dingsta“.
Akcentuojama, jog moterys turi ne tik pačios kuo mažiau svaigintis, bet ir „varžyti vyrų besaikį gėrimą“. Grįžus iš viešnagės svečiuose nedera už akių apkalbinėti šeimininkų.
Jono TAMULIO nuotr.
PARODA: Šiaulių P. Višinskio bibliotekos vyr. bibliografė Solveiga Remeikaitė parengė parodą „Atėjo svajonėm kaišytos Kalėdos“. Joje eksponuojami 1911 – 1941 metų leidiniai, kuriuose aprašoma, kaip didžiosios metų šventės buvo švenčiamos tarpukario Lietuvoje.
AKTUALIJOS: 1937 metų Juokų kalendoriuje spausdinamas naujametinis eilėraštis su karikatūra. „Nauji metai, reik tikėti, bus geri be galo: nukryžiuos jie krizę kietą ir nublokš į šalį“, – eilėraščio eilutės, kurias galima pritaikyti ir šių dienų aktualijoms.