Naujausios
95 metų dainininkas pakviečia ir šokiui
Atidaręs sekcijos dureles 95-erių Petras Gedminas priverčia aiktelėti iš nuostabos – lentynos nuklotos kriauklėmis, kurias jis parsivežė iš jaunystės kelionių po Indiją, Kubą. Kiek šalių apkeliavo per gyvenimą – sunkiai suskaičiuoja. „Dabar tik tris kolektyvus lankau“, – sako aktyvus vyras.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Dainavo visose dainų šventėse
Nuo pat kolektyvo įkūrimo pradžios, jau 30 metų, P. Gedminas lanko pagyvenusių žmonių ansamblį „Sidabrinė gija“, apie 20 metų dainuoja Šiaulių krašto tautodailininkų folkloro ansamblyje „Margulis“.
Kartą per savaitę gieda šv. Jurgio bažnyčios chore. Tarybiniais metais giedojimą bažnyčioje teko nutraukti dėl politinių priežasčių, o po nepriklausomybės dešimtmetį giedojo Petro ir Pauliaus katedros chore. Dabar nutarė grįžti ten, kur pradėjo, – į šv. Jurgio bažnyčią.
43 metus vyras dirbo geležinkeliečiu, dalyvauja Lietuvos geležinkelių veteranų klubo Šiaulių skyriaus veikloje.
Šiaulių miesto kultūros namų liaudies ansamblyje „Jovaras“ dainavo ir šoko 43 metus. Dvidešimt metų buvo ansamblio seniūnu. Šiaulietis dalyvavo visose Dainų šventėse nuo 1946 metų. Planuoja vykti ir šiemet.
Daina – nuo lopšio
Kiek save pamena, P. Gedminas dainuoja. Gimtame Šiaulėnų miestelyje giedojo bažnyčios chore. Mokykloje baigė keturias klases. Daugiau nebebuvo galimybės mokytis, kadangi miestelyje buvo tik pradinė mokykla, o tėvai neturėjo galimybės vežti į mokyklą Radviliškyje.
„Teko susitaikyti... Kai kurie draugai grįždavo iš Šiaulių mokytojų seminarijos, mokyklos Radviliškyje susitikdavom, šokdavom, dainuodavom. O man širdyje pavydas, kad aš toliau nesimokiau...“ – prisiminė P. Gedminas.
Jaunystėje vyras turėjo puikų balsą, jaunimui užvesdavo dainas. Dabar apgailestauja – likęs tik balso likutis. „Eidavom į šokius – dainuodami, pareinam – dainuodami... Nei muštynių, nei gėrimų nebuvo“, – nostalgiškai prisiminė.
Slėpėsi nuo armijos
Kadangi dvi seserys gana anksti išėjo iš namų, šeimoje gyventi liko keturi vyrai ir mama. Jauniausias, paslaugiausias šešiolikmetis Petras išmoko visus ūkinius darbus – melžė karves, verpė, mokėjo pirštines nusimegzti.
Prasidėjus karui P. Gedminas jau buvo 18 metų, rusai norėjo jį imti į armiją. Brolis išėjo – negrįžo, žuvo Berlyne. Tėvelis jau buvo miręs, Petras gyveno tik su mama, reikėjo jai padėti, todėl nutarė į kariuomenę neiti.
Pasidarė namuose slėptuvę „ant aukšto“ ir nusileisdavo, kada jausdavosi saugiai. Maskuodavosi apsirengęs mamos drabužiais. Taip slapstėsi maždaug pusmetį.
Vėliau nutarė pasinaudoti Tytuvėnuose gyvenančio dėdės pagalba. Jo trys sūnūs dirbo geležinkelyje, o geležinkeliečių į kariuomenę neimdavo. Todėl apie dešimt besislapstančių jaunuolių, tarp jų ir P. Gedminą, naktį išvežė į Tytuvėnus ir įdarbino.
Kadangi darbo nedaug, stotis nedidelė, P. Gedminą perkėlė į Radviliškį. Ten surašinėjo vagonus, dirbo kontoroje. Per gatvę nuo darbovietės stovėjo mokykla. Po devynių metų pertraukos vaikinas vėl ėmė lankyti mokyklą, baigė vidurinę.
Kadangi neblogai dirbo geležinkelyje, vadovybė perkėlė į apygardą. Dirbdavo tik nuo 16 valandos, atsirado galimybė lankyti mokytojų institutą. Po studijų P. Gedminas tapo istoriku, bet nemokytojavo – liko dirbti geležinkeliečiu.
Darbas ekskursijų biure
Pasilikti dirbti geležinkelyje gundė puikios darbo sąlygos – įvairios privilegijos, galimybė atostogų metu keliauti po visą tuometinę Tarybų Sąjungą. Po pirmosios kelionės į Armėniją kelionių aistra užkrėtė.
Užsitarnavęs viršininko pasitikėjimą, Statistikos skyriaus viršininkas P. Gedminas gavo kelialapį į Kubą, vėliau – į Indiją. Iš 19 skyrių viršininkų jis buvo vienintelis nepartinis, gavęs tokią kelionę.
P. Gedminas iš visų aplankytų šalių ar miestų stengdavosi nusipirkti po fotografijų albumą, suvenyrinių ženkliukų. Versdamas albumo lapus su ryškiomis Indijos nuotraukomis vyras pasakoja, jog Indijoje stebino pastatų grožis ir skurdas. Kuboje įsiminė linksmi ir salsą šokantys žmonės.
Būdamas 67-erių P. Gedminas išėjo į pensiją ir įsidarbino ekskursijų gidu. Ten darbavosi daugiau nei dešimtmetį. Vedė ekskursijas po Lietuvą ir Europos šalis.
Vyro spindelėje guli pluoštai ant kartono suklijuotų istorijų su nuotraukomis – žymiausiais miesto objektais. Skaičiuoja, jog vedė apie 70 skirtingų maršrutų ekskursijų.
Susidainavo su dzūke
Su būsima žmona Petras susipažino 35-erių. Viena choristė pasikvietė į svečius ir supažindino su pas ją apsistojusia simpatiška mergina iš Dzūkijos, ji buvo paskirta į Šiaulius dirbti lietuvių kalbos mokytoja.
„Pradėjom bendrauti. Tokia kukli, gražaus balso. Galvojau, gal susidainuosim. Lipdėmės ir susilipdėm“, – pasakojo P. Gedminas. Vėliau kartu dainuodavo ansambliuose. Pernai lapkritį sutuoktiniai šventė auksinį 50 metų jubiliejų. „Daug bendros druskos suvalgyta“, – sako žmona Julija.
Dainų sąsiuvinyje – daugiau nei 200 dainų. Visas jas Petras dainavo, dalį jų vis dar mintinai moka. Muzikinio išsilavinimo jis niekada neturėjo, bet sako – svarbiausia klausa ir noras dainuoti.
„Man iš ryto kojos lyg medinės būna, bet nieko neskauda. Vakare einu šokti ir gerai. Dar ir dainą užvedu“, – šypsosi 95-erių P. Gedminas ir mintyse jau dėliojasi savaitės planą, kokios repeticijos laukia.
Jono TAMULIO nuotr.
DAINA: Auksinį santuokos jubiliejų atšventę Petras ir Julija Gedminai kartu padainavo dzūkišką dainą.
ISTORIJA: Šiaulių miesto kultūros namų liaudies ansamblyje „Jovaras“ Petras Gedminas dainavo ir šoko 43 metus. Nuotraukoje – išvyka su ansambliu į Maskvą 1973 metais.
KELIONĖS: Gyvenime Petras Gedminas turėjo galimybę daug keliauti. Iš kelionių į Kubą ir Indiją atminimui parsivežė gausybę kriauklių, suvenyrinę skulptūrėlę.