Naujausios
„Tuo, kuo esu, tu dar būsi“
Tradicija fotografuoti per laidotuves pamažu nyksta. Muziejininkai laidotuvių fotografijoje atranda vertingų istorinių detalių. Žinomi atvejai, kai mirusieji būdavo fotografuojami tarsi gyvi, kūnas buvo pasodinamas kėdėje, ant velionio užmerktų akių piešdavo vyzdžius. Kokią laidotuvių fotografiją kuria XXI amžius?
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
„Atgaivinamos“ pomirtinės fotografijos
„Fotografijos paskirtis – fiksuoti gyvenimo įvykius, o laidotuvės vienas iš liūdnų, bet svarbių gyvenimo momentų, lydintis kiekvieną šeimą“, – sako Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė.
Paprotys fotografuoti mirusiuosius gimė kartu su fotografijos atsiradimu XIX amžiaus viduryje. Tai lėmė žmogiškas noras turėti artimųjų atvaizdą atminčiai. Tik turtingieji galėjo įsigyti nupieštą portretą, o fotografija buvo pigesnė, labiau prieinama kitiems.
Tradicija plėtojosi nuo vaikų pomirtinių fotografijų (lot. post mortem), kadangi vaikų mirtingumas anuomet buvo labai didelis. Mirusio vaiko fotografija dažnai būdavo vienintelis jo atvaizdas šeimoje.
V. Ulinskytė-Balzienė pasakoja, jog pradžioje mirusuosius siekta fotografuoti tarytum jie būtų gyvi, kartu su gyvaisiais šeimos nariais. Mirusiojo kūnas buvo statomas paremiant specialiais laikikliais, pasodinamas kėdėje.
Kartais, norint „pagyvinti“ velionį, ant užmerktų velionio vokų būdavo nupiešiami vyzdžiai, į akis įlašinami preparatai, kad jos žibėtų. Vaikai, jaunos moterys būdavo apdėliojamos gėlėmis.
Žinomas istorinis faktas, jog žuvusių 1863 metų sukilimo dalyvių kūnus slapčia atgabendavo į fotografo studiją Vilniuje. Ten buvo daromos jų pomirtinės fotografijos.
Istorinio laikotarpio ženklai
Ilgainiui atsirado laidotuvių proceso fotografavimas. Noras įsiamžinti visiems, tam tikri fotografijos štampai lėmė vienodus nuotraukų siužetus – grupinės nuotraukos prie karsto, prie kapo.
Pasak muziejininkės, laidotuvių fotografija gali atskleisti ne vien fotografijos amato ypatumus, bet ir istorinio laikotarpio ženklus. Matoma pati ceremonijos eiga, kaita, naudojami atributai, dalyvaujantys žmonės, jų apranga, socialinė padėtis.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus fonduose yra kontrastinga nuotrauka – karste gulintis velionis, o fone ant kambario sienos kabo audeklas su šokančiomis fėjomis.
Vilija Ulinskytė-Balzienė pažymi, jog istoriškai laidotuvių nuotraukos būdavo laikomos atskirai nuo visų nuotraukų. Tačiau prietaras, jog laidotuvių nuotraukų negalima dėti su gyvaisiais, anot jos, naujas.
XIX amžiuje žmonės ne tik fotografuodavosi su mirusiaisiais, bet ir darydavo montažus – į šeimyninę grupinę fotografiją įmontuodavo mirusio artimojo veidą.
Neseniai tikrindami rinkinius muziejininkai atrado vienetinį atvejį, kai laidotuvių fotografijos panaudotos interjere – įrėminta nuotraukų serija pakabinta ant sienos.
„Laidotuvių fotografavimo tradicija po truputį nyksta. Galbūt pasikeitė visuomenės požiūris – žmonės nebenori prisiminti liūdnų dalykų. Jie turi galimybę fiksuoti daug linksmesnius gyvenimo įvykius. Geriau rūpintis gyvaisiais, prisiminti, koks žmogus buvo gyvas“, – svarstė muziejininkė.
Laidotuves filmuoja
Tarp Šiaulių gedulo namų siūlomų paslaugų – fotografijų darymas. „Tokių prašymų sulaukiame vos trijų per metus“, – patikina seniausiai Šiaulių mieste dirbančios ritualines laidojimo paslaugas teikiančios įmonės darbuotoja.
Jos žodžiais, sovietmečiu fotografas dirbdavo kone kiekvienose laidotuvėse. Dabar daugelis patys turi fotoaparatus, išmaniuosius telefonus, todėl profesionalo nebekviečia. Nutaikę akimirką, kada susirenka daugiau artimųjų, fotografuojasi šarvojimo salėje. Dažniau žmonės laidotuves filmuoja.
Įgijo psichologijos patirties
Po meninės fotografijos studijų Vilniuje – paskyrimas dirbti Šiaulių gedulo namuose. Toks buvo fotografo, vaizdo operatoriaus Ramūno Snarskio kelias. Jis patikina, kad dirbti sutiko savo noru. Laidotuves jis fotografuoja iki šiol, daugiau nei 30 metų.
Pasak jo, laidotuvės yra labai intymu, privatu, todėl neišdrįstų iš laidotuvių nuotraukų kurti meno, jas eksponuoti.
„Šiame darbe įgijau daug psichologinės patirties, kuri praverčia gyvenime. Fotografuojant laidotuves labai svarbu žinoti, kada ir kaip prieiti prie žmogaus, kaip su juo bendrauti, išklausyti norų, kai jis paveiktas artimojo netekties. Svarbiausia – pagarba kitam“, – sako R. Snarskis.
Laidotuvių fotografavimo pikas buvo 1980-1981-aisiais ir 1984 metais, kai R. Snarskis grįžo iš armijos. Dabar tokių užsakymų sulaukia labai retai. Dėl kelių kadrų neverta važiuoti ir pačiam fotografui.
„Šiandien mums atrodo, kad niekam to nereikia, niekas gyvenime nežiūrės laidotuvių nuotraukų. Bet po kokių 20 metų pasikeis požiūris. Nuotraukose galėsime tyrinėti istoriją“, – neabejoja R. Snarskis. Savo giminėje jis fotografuoja visas laidotuves, kai kurias yra nufilmavęs.
Įsimintiniausios laidotuvės – pas romus
Fotografo darbe pasitaikė ir kurioziškų situacijų. Kartą sustatęs mirusiojo artimuosius prie karsto liepė: „Nejudėkite, nemirksėkite" ir vos neišsprūdo: „Nusišypsokite“. Save už liežuvio pagavo paskutinę akimirką.
Įsimintiniausios laidotuvės, kurias teko fotografuoti ir filmuoti, buvo pas romus. Vietoje planuotų 15 minučių laidotuvėse Ramūnas praleido beveik dvi dienas. Artimieji prašė detaliai fotografuoti kiekvieną judesį.
Šermenyse grojo užsakytas ansamblis, dvi paras ištisai traukė maršą „Dienj pabedy“ ("Pergalės diena"). Kai tik nustodavo, velionio žmona puldavo isteriškai ašaroti.
Kapinėse šalia kapo duobės romai padėjo stalą, ant kurio stovėjo butelis degtinės ir rūkytas ungurys. „Atvykęs kunigas šventindamas kapo duobę vis gailiai žiūrėjo į tą ungurį...“ – prisiminė fotografas. Palaidoję velionį artimieji važiavo į balių, kuris prilygo vestuvėms. Muzikantai grįžo tik po savaitės.
Antkapiuose gyvena sielos
Nacionalinės premijos laureatas fotografas Aleksandras Macijauskas 34 metus kūrė nuotraukų ciklą „Atmintis. 1969-2003“, išleido fotografijos albumą „Atmintis. Kelias į tylą“, kuriame užfiksuotos lietuviškos laidotuvės ir kapinės.
„Daugelį kūrėjų, filosofų visą laiką domina gimimo ir mirties temos. Kiekvienas menininkas vis klausia – kodėl?“ – sakė kaunietis fotomenininkas. Pasak jo, visa prieš 50 metų prasidėjusi kūryba nagrinėja būties klausimus.
Pirmosios A. Macijausko nuotraukos albume – iš kolegos Antano Sutkaus mamos laidotuvių. Fotografijose užfiksuotos ne svetimų žmonių, bet artimų draugų, giminaičių, kolegų laidotuvės. „Niekur kitur neatrasi tokios dramatiškos aplinkos, susikaupusių veidų“, – pažymi fotografas.
Antrojoje albumo dalyje – įvairių Lietuvos regionų kapinės, gyvenimas už kapinių tvoros, laidotuvių procesijos. Net fotografuodamas garsiuosius nuotraukų ciklus iš turgaus, veterinarijos klinikų, grįždamas jis vis užsukdavo į kapines.
„Man kilo idėja, kad portretuose ant antkapių gyvena žmonių sielos. Jos mato mūsų gyvenimą, bruzdėjimą aplink. Taip ir rašiau savo albume. Margos sielos žiūri į mus iš fotografijų ant pilkų paminklų. Vertina mūsų bruzdesį, stebisi, kad nieko neišmokom iš jų nuodėmių. Jos norėtų padėti savo vaikams, draugams ir mylimiesiems, bet kūnas virto dulkėmis“, – svarstė fotomenininkas.
Gyvybės ir mirties pusiausvyra
A. Macijausko nuotraukose – gyvybės ir mirties pusiausvyra. Fotografijų cikle „Išeinantys medžiai“ vienus medžius sunaikino žmonės, kitus – natūrali gamta, tačiau visur šalia – naujas besistiebiantis augalas.
Tarp fotografijų albume „Atmintis. Kelias į tylą“ įdėti tekstai, kuriuos fotografas atrado keliaudamas po Lietuvos kapines. Žemaitijoje A. Macijauskas užtiko užrašą ant antkapio: „Tuo, kuo tu esi, aš jau buvau, tuo, kuo esu, tu dar būsi“. Jis svarsto, jog filosofiška mintis optimistiška: esu, vadinasi, neišnykau.
Fotografas pabrėžia, jog visuomet jautė pagarbą kapinėms. Fotografavęs nemažai aktų, jis ieškojo įdomesnės aplinkos. Šmėsteldavo mintis tai daryti kapinėse, tačiau jos atsisakė.
1995 metais Berlyne organizuota didelė A. Macijausko paroda „Atmintis“, galerijoje, kuri įkurta buvusioje alaus gamykloje. Žinodami A. Macijausko polinkį į avangardą, organizatoriai nutarė fotografijas pakabinti ant buvusio alaus cecho vamzdžių. Taip eksponuoti darbus fotografas griežtai atsisakė. Kelios dienos iki parodos atidarymo įvyko konfliktas. Galiausiai vokiečiai baltai išdažė vieną salę.
„Negalėjau leisti, kad mūsų lietuviškos laidotuvių tradicijos kabėtų ant alaus cecho vamzdžių. Mirties tema yra kažkas sakralaus. Nors esu laisvamanis, man tai – šventa“, – sakė A. Macijauskas.
Kapinėse daug poezijos
Fotomenininkas pripažįsta, jog albumas apie laidotuves ir kapines nėra komerciškai patraukli prekė, kurią noriai pirktų knygyne. Jis skirtas intelektualiai publikai, pastebinčiai nuotraukų gelmę.
„Kapinėse labai daug poezijos. Ramią dieną kapinėse čiulba paukščiukai, nesigirdi jokio mašinų triukšmo, niekas netrukdo mūsų seneliams, mamoms, broliams ilsėtis“, – atkreipia dėmesį fotomenininkas.
Vienoje iš žinomų jo nuotraukų, eksponuotoje ir apdovanotoje parodose užsienyje, vaizduojamas žmogus duobėje, atsisveikinimas su mirusiuoju. Duobkasys visuomet, kai nuleisdavo karstą į duobę, prie jos atsistodavo ir atiduodavo pagarbą. Pamatęs šį vaizdą fotografas praskyrė žmones ir spaudė fotoaparato mygtuką.
„Tas vaizdas atrodo tarsi surežisuotas. Pagavęs kadrą aš netekau jėgų. Išsikroviau. Net negalėjau stovėti. Prisėdau ant šalto paminklo. Tokiais momentais pajunti, kas yra fotoreportažas – ištraukta iš gyvenimo akimirka“, – pasakojo A. Macijauskas.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.
ISTORIJA: Tyrinėjant laidotuvių nuotraukas galima aptikti istorinių elementų. Nuotraukoje – laidotuvių procesija, Šiaurės Lietuva, autorius Jonas Dvariškis, XX a. ketvirtas dešimtmetis.
Redakcijos archyvo nuotr.
ISTORIJA: Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė sako, jog paprotys fotografuoti mirusiuosius ir laidotuves plėtojosi XIX amžiaus viduryje, nuo vaikų pomirtinių fotografijų (post mortem).
Dainiaus LABUČIO (ELTA) nuotr.
SAKRALUMAS: „Mirties tema yra kažkas sakralaus. Nors esu laisvamanis, man tai – šventa“, – sako Nacionalinės premijos laureatas fotomenininkas Aleksandras Macijauskas.
Redakcijos archyvo nuotr.
POŽIŪRIS: „Šiandien atrodo, kad niekas gyvenime nežiūrės laidotuvių nuotraukų, bet po kokių 20 metų pasikeis požiūris. Nuotraukose galėsime tyrinėti istorinius dalykus“, – neabejoja daugiau nei 30 metų laidotuves fotografuojantis Ramūnas Snarskis.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.
KONTRASTAI: XIX amžiuje mirusiuosius atgabendavo į fotostudiją ir fotografuodavo kaip gyvus. Nežinomo vienuolio pomirtinė nuotrauka, XIX a. pabaiga, Roma.
TRADICIJA: Fotografuojant laidotuves tapo įprasta daryti kolektyvines nuotraukas šalia karsto su velioniu. Nuotraukoje – Skaistgirio klebono Klemenso Kazimieraičio laidotuvės. Prie karsto įamžinti kunigo giminės ir artimieji. Autorius nežinomas, apie 1913 m.
MONTAŽAS: Mato Slančiausko šeima. Pirmoje eilėje fotomontažo būdu pridėti M. Slančiausko ir jo žmonos atvaizdai (žmona mirė 1891 m.). Toliau – dukros, žentai, vaikaičiai: antroje eilėje sėdi 4 Slančiauskų dukros su vaikais, už jų stovi 3 jų vyrai, kairėje primontuotas greičiausiai vieno iš anksti mirusių Slančiauskų sūnų atvaizdas. Aut. nežinomas, fotografuota apie 1915 m.