Naujausios
Velykos tapo vienybės ženklu
Šiemet šv. Velykas vienu metu švenčia ne tik katalikai, protestantai, bet ir stačiatikiai. Žydai jau mini Pesach savaitę. „Toks sutapimas – tai ženklas siekti vienybės“, – sako „Šiaulių krašto“ pašnekovai. Jie pasakoja, kaip švenčia Velykas lietuvių katalikų, rusų stačiatikių ir žydų šeimos.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Didžiausia šventė
„Mums, stačiatikiams, šv. Velykos – pati didžiausia ir džiaugsmingiausia šventė, didesnė nei šv. Kalėdos, – pabrėžia Galina Surmina, Šiaulių rusų bendruomenės narė, „Santarvės“ vidurinės mokyklos mokytoja. – Mano mama, giliai tikinti, mus su broliu tikėjimo dvasia auklėjo.“
Stačiatikiai turi laikytis griežto pasninko, kuris trunka 47 dienas, ypač griežtai – paskutinę Didžiąją savaitę. Nevalgoma ne tik mėsos ar pieno, bet ir žuvies.
„Kaip katalikai, taip ir mes, paskutinės Didžiosios savaitės kiekvieną dieną laikomės apeigų“, – sako ponia Galina.
Didįjį ketvirtadienį švarinami namai, valomi langai.
„Mama kilusi iš Baltarusijos, iš kaimo, pasakoja, jog tądien ten net sienas ir lubas iš naujo balindavo“, – sako pašnekovė.
Stačiatikiai Velykų šventėms būtinai kepa „kulyč“ – šventinę velykinę duoną-pyragą.
Didįjį penktadienį vakare stačiatikiai renkasi į cerkvę, į pamaldas. Nešamas Kristaus, gulinčio karste, atvaizdas ir einamas kryžiaus kelias.
G. Surmina sako, jog didžiausias dvasinis pakilimas išgyvenamas Didžiojo šeštadienio naktį. Ir šiemet ji su mama dalyvaus procesijoje, melsis, budės cerkvėje iki aušros.
„Vis daugiau žmonių pradėjo lankytis cerkvėje, – sako ponia Galina. – Ačiū Dievui, kad pradėjo daugiau mąstyti apie dvasinius dalykus.“
Tai, kad Velykas ir stačiatikiai, ir katalikai, ir protestantai šiemet švenčia kartu, ji laiko geru ženklu.
„Kiek mūsų Lietuvoje belikę – nė trijų milijonų nėra, vienas kitą vis labiau turėtume palaikyti, – sako G. Surmina.– Aš esu tikra šiaulietė, čia gimusi, čia krikštyta, niekas manęs niekada nenuskriaudė, neįžeidė – už tai lietuvių tautai esu dėkinga. Vieningi būdami turėtume sulaukti ir gerų permainų, ypač kai vėl pasaulyje yra tiek daug nerimo.“
Su tautos istorija
Lietuvos žydų bendruomenė visą savaitę švenčia Pesach – dvasinės ir fizinės laisvės šventę.
„Ta šventė mums susijusi su tautos išsivadavimu iš Egipto vergijos prieš tūkstančius metų, – sako Frida Šteinienė, Šiaulių žydų bendruomenės pirmininko Boriso Šteino žmona. – Tai ir tautos, ir šeimos šventė. Šiemet mūsų šeimoje susirenkame švęsti trise – vyras, sesuo ir aš.“
Šiauliuose nėra sinagogos, nėra dvasininko. Miesto žydų bendruomenė susirinks kartu švęsti šį šeštadienį.
Aštuonias dienas žydai švenčia savo Velykas. Kepami macai – neraugintos tešlos paplotėliai. Jie siejami su ta nespėjusia išrūgti tešla, kurią skubėdami bėgti iš vergijos žydai pasiėmė ir kurią vėliau kepė ant akmenų.
F. Šteinienė pasakoja, jog pirmąją šventės dieną nuo ryto nieko nevalgoma, pasninkaujama, tik vakare susėdama prie stalo.
Ant jo būtinai turi būti macų, krienų, karčios žolelės, ėrienos koja, kiaušinis, obuoliai, trinti su riešutais, medumi, cinamonu, vynas, vynuogės. Kiekvienas patiekalas – simbolis.
„Kartus valgis – nes buvo kartus gyvenimas, – sako ponia Frida. – Kiaušinis, mirkytas sūdytame vandenyje, simbolizuoja gyvenimo pilnatvę ir žydų ašaras, trinti obuoliai – tai molis, darbo simbolis, vynas – kaip kraujas gyslose. Dar būtina uždegti žvakes ir degant maldą pasakyti. Malda sakoma ir pradedant valgyti. Skaitoma žydų istorija.“
Po pirmųjų dviejų dienų valgomi tik macai, daržovės. Dvi paskutinės dienos yra šventiškiausios. Paskutinė diena skiriama mirusiems paminėti.
„Mūsų tautai – tai ypatinga šventė, – žmonos pasakojimą papildo Borisas Šteinas ir žydų bendruomenės vardu pasveikina visus su šv. Velykomis, linkėdamas vieni kitiems daugiau pakantumo.
Bundame iš dvasinio sąstingio
Laimutė Tomkuvienė – tautodailininkė, muziejininkė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus edukacinių programų kuratorė. Ji ir jos vyras Zenonas Tomkus – garsūs margučių meistrai.
„Dabar tik marginame margučius ir dalijame, bet užteks ir savo šeimynai ant stalo padėti“, – šypsosi ponia Laimutė.
Tautodailininkų šeima šv. Velykas sieja ne su pavasario švente.
„Mes švenčiame Kristaus prisikėlimo šventę, – sako L. Tomkuvienė. – Labai aiškiai įvardijame, ko laukiame ir kuo džiaugiamės. Vaikai nuo mažens tą džiaugsmą po truputėlį širdyse augina. Gamta, aišku, džiugina – ji bunda. Bet Velykos tuo ypatingos, kad mes patys bundame iš dvasinio sąstingio. Tai kelia ir džiugina širdį.“
Ji pabrėžia, jog Didžioji savaitė prieš Prisikėlimo šventę veda mus link atgailos.
„Didysis penktadienis, kada Jėzus Kristus miršta, – atgailos diena, – sako ponia Laimutė. – Reikia nuplauti savo širdis ir susitaikyti su visais: pradedant savimi, savo artimu, draugais, pažįstamais – ir su Dievu. Tądien atsiprašome Kristaus, kuris atpirko mus.“
Didysis šeštadienis – jau „didelis suspurdėjimas“. Reikia daug ką pasidaryti: kiaušinius išsivirti, jeigu dar nemarginti – visai šeimai susėdus suskubti marginti. Verda, troškina, kepa pyragus ir laukia Velyknakčio.
„Mūsų šeima suvažiuoja jau šeštadienį – dukros su savo vyrais, – pasakoja apie šeimos tradiciją.– Grįžę iš bažnyčios vidurnaktį po Velyknakčio visada sudaužiame po kiaušinį. Jau sveikiname prisikėlusį Kristų.“
Ji primena, jog lietuvių šeimose buvo ir tokia tradicija: motina padalina vieną kiaušinį į tiek dalių, kiek yra šeimos narių.
„Pirmą kiaušinuką visi namiškiai suvalgo po dalelę – tai šeimos vienybės simbolis. Kad visur kartu, visur drauge – džiaugsme ir skausme, laimėje ir varge“, – sako šeimos motina.
Sveikinkimės: „Aleliuja“
L. Tomkuvienė ragina visus šv. Velykų rytą nepatingėti atsikelti ir eiti į Prisikėlimo pamaldas.
„Tai labai šventinės valandos bažnyčioje, – sako moteris. – Niekas neišmatuos mūsų tikėjimo: ar pas vieną jo mažai, ar pas kitą – daug. Ar vienas kas dieną eina į bažnyčią, ar kitas – tik per didžiąsias šventes. Tas virsmas, prisikėlimo džiaugsmas įvyksta kiekvienoje širdyje.“
Juo turime dalintis, džiaugtis kiekvieną pažįstamą pamatę, sveikinti ir būtinai pridėti žodelius: „Aleliuja, aleliuja“.
Šv. Velykų rytmetį, kai visa šeima sueina į namus – paprastai į tėvų namus, dengiame šventinį stalą.
Jeigu turime iš bažnyčios parsinešto švęsto vandens, šventos ugnies nuodėguliuką, šventiname savo stalo gėrybes.
Kiekvienas, paėmęs savo margintą margutį, daužiasi, kieno stipriausias – tas laimingiausias. Tas kiaušinis nevalgomas, o tas, kas jį turi, bus sveikiausias, sėkmės lydimas visus metus.
Pirmąją Velykų dieną tradiciškai reikia pabūti namuose, gražiai įkalbinti likti ir nekantrųjį jaunimą.
Antroji diena – svečių diena, ir jaunimui – „visiška laisvė“. Einama pas gimines, draugus, kaimynus, dalijamės margučiais, sveikinamės.
Tradicijų puoselėtoja pabrėžia, jog vaikams reikia dovanoti daug margučių, bet ne šokoladinių: „Eikime link savo tradicijų ir jas nuolat gaivinkime. Kas gi už mus tai darys?“
Krikštatėviai turėtų aplankyti savo krikštadukras ir krikštasūnius ir dovanoti bent po du margučius.
Auginti tikėjimą, stiprinti bendrystę
„Tikėjimas yra ne žinojimas, ne proto galia, o tai, kas širdyje, – pabrėžia L. Tomkuvienė. – Tą tikėjimą turime auginti.“
Jos žodžiais, labai puiku, kad kelių religinių konfesijų šventinis kalendorius šiemet sutampa. Kai visi kartu švenčiame Prisikėlimą, tai stiprina žmonių bendrystę.
„Jeigu turime savo aplinkoje kitų tikėjimų žmonių, turime būti atviri: džiaugtis, sveikinti vieni kitus, – įsitikinusi ponia Laimutė. – Kaip šeimoje yra vienybė, taip ir tarp tikėjimų turime žengti į vienybę.“
Jono TAMULIO nuotr.
DŽIAUGSMAS: Galina Surmina su jaunėle dukra Viktorija šv. Velykų laukia kaip didžiausios ir džiaugsmingiausios metų šventės.
SIMBOLIAI: Frida Štenienė sako, jog ant žydų velykinio dedami simboliniai patiekalai. Tarp jų – neraugintos tešlos paplotėliai macai – simbolis nespėtos iškepti duonos tešlos, kurią žydai pasiėmė bėgdami iš vergijos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TRADICIJA: Tautodailininkai Laimutė ir Zenonas Tomkai šv. Velykų proga dešimtis savo margintų margučių išdalina draugams ir pažįstamiems. „Sveikinkimės, dalinkimės Kristaus prisikėlimo šventės džiaugsmu“, – kviečia Laimutė.
