Naujausios
VISKAS YRA PAPRASTA
Nijolė SAIMININKIENĖ
Visi jį vadina Bernardu, nes tikrąjį vardą lietuviui ištarti sunku: Berndt. Pavardė – Gliwa. Vokietis. Gyvena Lietuvoje, Sargelių kaime, Raseinių rajone. Su žmona Daiva ir dviem vaikais. Pas juos važiuoti reikia pradžioj geru keliu, paskui – žvyrkeliu, pro sugriuvusį kolūkį. Ir kai pamatysi bičių avilius, žemaitukų veislės žirgą, aveles ir du didžiulius šunis – baltą ir juodą – , neabejok: pataikei į etnologijos mokslų daktarės Daivos Šeškauskaitės kiemą, kuriame jie ir gyvena: du mokslų daktarai, du jų sūnūs ir dar daug ko po du. Net gaidžiai du. Nes vištų – visas pulkas. Vienas nesusitvarkytų.
Bernardui buvo keista, kad ruošiamasi apie jį rašyti. Jam atrodo, kad jis gyvena paprastai, taip, kaip nori, kaip gali, kaip išeina. Jis visiškai nesureikšmina fakto, kad turi fizikos magistro laipsnį, be to, yra indoeuropeistikos mokslų daktaras.
Paklaustas, kaip nutarė gyvenimą nugyventi Lietuvoje, trukteli pečiais. „Atsitiktinai. Šiaip gyvenime retai kam pasitaiko specialiai ieškoti vietos ir, ją atradus, pranešti – štai, ta vieta, kurioje aš gyvensiu. Dažniausiai viskas atsitinka netikėtai“.
1990 m. jis skrido iš Taškento į Vokietiją. Oro uoste sugedo kompiuteriai, visi keleiviai labai ilgai laukė, ir kai jau buvo galima parduoti bilietus, „gyva eilė“ buvo tokia, kad Berndtas prašė jau bet kokio bilieto į Europą, nebūtinai į Vokietiją. Gavo bilietą į Vilnių. Taip Lietuvoje atsirado pirmą kartą.
„Man Vilnius patiko. Tuo metu studijavau fiziką, buvo madinga gauti stipendiją ir mokytis užsienyje. Dažniausiai studentai iš Vokietijos važiuodavo į Angliją arba Ameriką. Man tai buvo neįdomu. Man buvo įdomi Rytų Europa. Skyrė stipendiją, taip atsiradau Vilniuje dar kartą. Mokiausi, baigiau...Ne, darbo universitete negavau. Na, gavau, bet tokį...neperspektyvų. Jau vėliau supratau, kad Lietuvoj, jeigu nori dirbti, ką sugebi, pirmiausia reikia būti savu. Draugu, gimine, pažįstamu, artimuoju, bet kuo, tik būtinai – savu“. Nežinomas, naujas, svetimas – nereikalingas.
Su žmona Daiva susipažino studijuodamas. Daiva po senelio mirties gavo palikimą – didelį ūkį su mišku, pelke, pievomis Sargelių kaime.
Taip Berndtas apsigyveno Lietuvoje, Sargeliuose. Čia viskas – jų. Žemė, miškas, pelkė, pievos. Apie Vokietiją Berndtas nebekalba.
„Baigęs studijas stačiau šeimai namą“. Statė lietuvišką, rąstinį, su šiaudiniu stogu ir žirgeliais ant kraigo. Gyvena Lietuvoj, yra šeimos vyras, tai kaip gi – be namo? Vyro pareiga pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti sūnų.
Paklaustas, ar sunku buvo apsiprasti Lietuvoj, išmokti kalbą, atsako vėl labai paprastai.
„Kalbą? Tai čia greitai... Išmokau tik tiek, kiek man reikia. Visos kalbos tikrai nemoku. Kiekviena kalba turi savo žodyną ir sistemą, tai kai išmoksti pagrindus, visa kita nesunku. Juk net ir lietuviai visos savo kalbos nemoka. Moka kažkurią kalbos sritį – buitinę kalbą, tarnybinę, profesinę kalbą, ja ir kalba. O kiek dar lietuviškų žodžių yra, kurių žmonės nemoka. Štai jūs, jeigu reiktų kalbėti, tarkim, apie lėktuvo sandarą, aviaciją, ar visus žodžius suprastumėt?“
Berndtas lietuviškai kalba gražiai ir taisyklingai, tik vokišką tartį išduoda garso l minkštumas ir kažkur galugerklyje dingstantis „r“.
Paklausus, kaip čia atsitiko, kad fizikas disertaciją parašė apie lietuviškų augalų etimologiją, pasakė labai paprastai: „Kur žmogus gyveni, kas aplinkui yra, apie tą ir kalbi, ir rašai. Va, sėdim mes kieme, aplink mus – gamta. Ją stebiu ir natūralu, kad ji yra mano minčių ir veiklos objektas. Žmonės mieste mato kitus dalykus, ir jiems tada rūpi kiti dalykai. Kas eina į klubus, restoranus, žino viską apie juos. Ten savos įdomybės, savos žvaigždės. Kas sportuoja, žino daug apie sportą. Aš žiūriu į savo aplinką ir domiuosi tuo, kas mane supa. Tai juk paprasta.“
Be abejonės, paprasta, tik ne visi, stebėdami aplinką, rašo apie ją mokslinius kalbotyrinius darbus ir apsigina disertacijas.
Berndtas užsimena, kad mokslinį darbą „Lietuvių ir indoeuropiečių kalbų augalų pavadinimai“ pirmiausia nusiuntė Šiaulių universitetui – kaip arčiausiai esančiam. Norėjo disertaciją ginti Šiauliuose.
„Mane labai nustebino Šiaulių universitetas – jis man nedavė jokio atsakymo. JOKIO. Aš suprantu, kad darbas gali netikti, gali būti neįdomus ar nesvarbus šitam universitetui, bet PADORUMAS REIKALAUJA pranešti – priima, nepriima...“.
Klausiu Berndto, ką darė, iš Šiaulių nesulaukęs jokio atsako. Berndtas pasižiūrėjo į savo išdirbtas rankas, truktelėjo pečiais ir sako: „Tai nieko tokio... Nusiunčiau į Krokuvos universitetą... Ten ir apsigyniau...“.
Paklaustas, ar nesunku mokslininkui gyventi ūkiškai, vienkiemyje vaikus auginti, į mokslus leisti, Berndtas vėl trukteli pečiais. „Kad čia viskas paprasta... Daiva, be savo paskaitų ir mokslinės, visuomeninės veiklos rūpinasi bitynu. Man (mosteli ranka link kiemo) – gyvuliai, paukščiai, malkos, šienas...“
Užsimenu, kad ir berniukams nelabai patogu čia gyventi – mokykla toli.
Berndtas ir čia neįžvelgia sudėtingumo. Per miškelį vaikai pereina, ten – stotelė, nuvažiuoja, parvažiuoja.
Sakau, gal vaikai galėtų mokytis eksternu, jeigu jau tėvas disertaciją eksternu apsigynė?
Berndtas juokiasi iš mano neišmanymo. „Tai tada mudu su Daiva nieko daugiau ir neveiktume, kaip tik vaikų lavinimu užsiimtume“.
Berndtas rodo savo aplinką – štai, ten, pievoj yra labai reta lietuviškų orchidėjų rūšis. Paieškojęs tarp pernykštės žolės, tos retenybės dar neaptinka, bet ji netrukus išleis savo žalius laiškus.
Jis domisi vabzdžiais ir žolėmis, krūmais. Dabar jis rašo dar vieną knygą – apie plėšriuosius laumžirgius. Taip taip, laumžirgiai – plėšrūnai su geru apetitu. Bet jei ne jie, mus uodai kraujasiurbiai per odą iščiulptų su visais kaulais. Laumžirgiai maitinasi uodais ir jų lervomis.
Pasidomėjau, kodėl ėmėsi būtent laumžirgių. Sako, viskas paprasta – apie juos Lietuvoje labai mažai parašyta.
Akis užkliūna už kukmedžių, augančių pamiškyje. Sakau, o kam jie čia? Jie juk ne lietuviški...
Berndtas juokiasi: „Patys lietuviškiausi, tik dėl paklausos buvo visi išnaikinti. Iš jų gamindavo lankus, kitas lenkiamas medžio detales. Iš Lietuvos dar senų senovėje kukmedžio medieną eksportuodavo į Angliją, Hamburgą, Briuselį...Daugiausia iš pamario...Išnaikino, dabar vėl po truputį atauginam.“
Aš nenustoju ginčytis ir sakau, kad kukmedis – kažkoks nelietuviškas, sudurtinis žodis. „Taip“,- sako Berndtas.- „ Sudurtinis. Na, juk žinai seną lietuvišką žodį „kukis“ – sulenktas, sukumpęs...Senų žmonių lazdos kukiais vadinamos...Tai va, jis – tinkamiausias medis lenkimui. Todėl ir vadinasi – kukmedis“.
Taip etninis vokietis paaiškino man, etninei lietuvei su lituanistės diplomu, lietuviško kukmedžio etimologiją.
Berndtas veda pažiūrėti apeiginio aukuro, kurį sumūrijo krivis jo miške. Berndtas iškirto jaunus medelius, kad atsivertų graži plynė. Kam? „Čia Daivos užsiėmimai. Daiva čia darys lietuviškus apeiginius renginius. Aš tik padedu. Man nepatinka didelis šurmulys, susibūrimai. Man patinka ramiai ir paprastai.“
KŪRĖJAS: Berndt Gliwa Sargelių kaime sukūrė savo pasaulį.
NAMAI: Šeimos vyras pastatė lietuvišką namą - juk gyvena Lietuvoje.
PRASMĖ: Indoeuropeistikos mokslų daktaras Berndtas dabar rašo knygą apie plėšriuosius laumžirgius.