Apleistas pa­mink­las Nep­rik­lau­so­my­bei

Vi­suo­me­nės ini­cia­ty­va

Nep­rik­lau­so­my­bės pa­mink­lo prie­šis­to­rė nu­ke­lia į 1863 me­tų su­ki­li­mo lai­kus.

Pa­sak Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jos Vir­gi­ni­jos Šiukš­čie­nės, gra­fo Zu­bo­vo val­doms pri­klau­siu­sia­me kal­ne­ly­je bu­vo įvyk­dy­tos mir­ties baus­mės vie­nuo­li­kai iš 59 Kau­no gu­ber­ni­jos su­ki­lė­lių.

Anks­čiau mi­nė­ta vie­ta va­di­no­si Po­nų kal­ne­liu, po mir­ties baus­mės įvyk­dy­mo žmo­nės ją pra­dė­jo va­din­ti Su­ki­lė­lių kal­ne­liu. Dar XX am­žiaus pra­džio­je kal­ne­lis bu­vo ap­leis­tas, ma­žai lan­ko­mas.

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais ant kal­ne­lio šlai­to bu­vo lai­do­ja­mi vo­kie­čių ka­riai, ap­lin­ka su­tvar­ky­ta.

At­kū­rus Lie­tu­vos vals­ty­bę ir pra­dė­jus 1922 me­tų že­mės re­for­mą, Zu­bo­vų val­dos pra­dė­tos da­ly­ti, kal­ne­lio te­ri­to­ri­ją pla­nuo­ta už­sta­ty­ti na­mais.

Pa­sak V. Šiukš­čie­nės, vi­suo­me­nė su­ki­li­mo ne­bu­vo pa­mir­šu­si. At­si­ra­do ini­cia­ty­va su­tvar­ky­ti ir įam­žin­ti šią vie­tą – Su­ki­lė­lių kal­ne­liu ėmė rū­pin­tis Lie­tu­vai pa­gra­žin­ti drau­gi­jos Šiau­lių sky­rius.

1926 me­tais kal­ne­lis bu­vo per­duo­tas sky­riaus ži­niai ir vi­suo­me­nės ini­cia­ty­va pra­dė­tas tvar­ky­ti. Nu­tar­ta pa­sta­ty­ti pa­mink­lą.

Dėl pa­mink­lo tar­ta­si su skulp­to­riu­mi Juo­zu Zi­ka­ru ("Lais­vės" pa­mink­lo Kau­ne au­to­riu­mi), bet pro­jek­tas ne­bu­vo rea­li­zuo­tas dėl ne­su­lyg­tos kai­nos. Pro­jek­tą be at­ly­gio pa­si­siū­lė pa­reng­ti mies­to in­ži­nie­rius Ka­ro­lis Rei­so­nas, gar­sus ar­chi­tek­tas.

Pa­mink­las bu­vo ski­ria­mas ne tik su­ki­lė­liams, bet ir lie­tu­viams ka­riams, 1919 me­tais žu­vu­siems ko­vo­se su ber­mon­ti­nin­kais: ke­tin­ta jų pa­lai­kus Su­ki­lė­lių kal­ne­ly­je per­lai­do­ti iš se­nų­jų ka­pi­nių.

Šven­čiant Lie­tu­vos vals­ty­bės ne­prik­lau­so­my­bės 10-me­tį, 1928 me­tais Su­ki­lė­lių kal­ne­ly­je vy­ko įspū­din­gos iš­kil­mės, pa­so­din­tas Nep­rik­lau­so­my­bės so­das.

1930 me­tais Pa­mink­lui sta­ty­ti ko­mi­te­tas krei­pė­si į Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ją su pra­šy­mu leis­ti sta­ty­ti "pa­mink­lą, žu­vu­siems už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę".

Pa­mink­las bu­vo pa­sta­ty­tas 1931 me­tais, bet ati­deng­tas ir pa­šven­tin­tas tik po ket­ve­rių me­tų. Ke­le­rius me­tus vy­ko dis­ku­si­jos dėl ka­rių pa­lai­kų per­kė­li­mo, nes da­lis vi­suo­me­nės tam pa­si­prie­ši­no dėl kal­ne­ly­je pa­lai­do­tų vo­kie­čių. Per­lai­do­ji­mo min­ties bu­vo at­si­sa­ky­ta.

Tai – ypa­tin­gos ver­tės ob­jek­tas, ne tik ne­kil­no­ja­ma kul­tū­ros ver­ty­bė. Tik rei­kia jį grą­žin­ti į vi­suo­me­nės są­mo­nę, su­tvar­ky­ti ir ro­dy­ti jam de­ra­mą pa­gar­bą. Tai yra mū­sų is­to­ri­jos da­lis, la­bai svar­būs sim­bo­liai.

Di­džiu­lės pa­mink­lo ati­den­gi­mo iš­kil­mės vy­ko 1935 me­tų ge­gu­žės 30 die­ną.

"Auš­ros" mu­zie­jaus di­rek­to­rius Rai­mun­das Bal­za ak­cen­tuo­ja iš­kil­mių pro­ga pa­si­ra­šy­to ak­to teks­tą: "Iš­kil­min­gai pa­šven­tin­tas pa­mink­las žu­vu­siems už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, pa­sta­ty­tas 1931 m. Šiau­liuo­se ant su­ki­lė­lių kal­ne­lio".

"Vi­suo­me­ni­nės ini­cia­ty­vos dė­ka Šiau­liuo­se at­si­ra­do pa­mink­las Nep­rik­lau­so­my­bei gra­žio­je vie­to­je. Mies­to plėt­ra vy­ko spar­čiai į va­ka­ri­nį kraš­tą, Kur­šėn­ke­lio pu­sę, ten bu­vo su­pro­jek­tuo­tas ap­skri­ties ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­sta­tas. Bu­vo kal­bų, kad ša­lia tu­ri at­si­ras­ti li­go­ni­nė, bet vė­liau šios min­ties at­si­sa­ky­ta, ji nu­kel­ta į Auš­ros alė­jos pa­bai­gą. Pas­ta­ty­tas pa­mink­las at­ro­dė iš­kil­min­gai", – pa­sa­ko­ja R. Bal­za.

So­viet­me­čiu pa­mink­las bu­vo trans­for­muo­tas į vals­tie­čių su­ki­li­mo, ko­vų prieš ca­riz­mą. 1957 me­tais pa­mink­lo prie­ky­je pri­mon­tuo­ta skulp­to­riaus An­ta­no Dimž­lio skulp­tū­ri­nė kom­po­zi­ci­ja "1863 m. su­ki­lė­liai". Šis spren­di­mas ap­sau­go­jo nuo pa­mink­lo nu­grio­vi­mo.

1969 me­tais Nep­rik­lau­so­my­bės pa­mink­las ir su­ki­lė­lių ka­pas bu­vo pa­skelb­ti res­pub­li­ki­nės reikš­mės is­to­ri­niu pa­mink­lu. Ne­pai­sant to, Šiau­lių mies­to vys­ty­mo ge­ne­ra­li­nia­me pla­ne bu­vo nu­ma­ty­ta Su­ki­lė­lių kal­ne­lio ra­jo­ne pa­sta­ty­ti dau­giaaukš­čius pa­sta­tus.

Są­jū­džio me­tais ini­cia­ty­vą vėl pa­ro­dė vi­suo­me­nė: iš­kel­ta ir įgy­ven­din­ta min­tis at­kur­ti Nep­rik­lau­so­my­bės pa­mink­lo pir­mi­nę iš­vaiz­dą.

Iš­sit­ry­nu­si at­min­tis

Pa­sak R. Bal­zos, per so­viet­me­tį iš is­to­ri­nės at­min­ties iš­si­try­nė, kad šis pa­mink­las yra skir­tas Nep­rik­lau­so­my­bei.

1955–1957 me­tais nuo pa­mink­lo bu­vo nuim­tos me­ta­li­nės len­tos su už­ra­šais "Tiems, ku­rie žu­vo už Lie­tu­vą", "Tė­vy­ne, būk lai­min­ga am­ži­nai" ir su­ki­lė­lių pa­var­dė­mis. Bu­vo už­mū­ry­ti Ge­di­mi­no stul­pai, nuim­tas kry­žius. Pa­mink­li­nės len­tos pa­te­ko į mu­zie­jų, kry­žius – į Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čią.

1988 me­tais bu­vo pa­ga­min­tos bron­zi­nės plokš­tės su vie­nuo­li­kos nu­žu­dy­tų su­ki­lė­lių pa­var­dė­mis, at­kur­ta sim­bo­li­ka, grą­žin­tas kry­žius ir len­tos, sau­go­tos mu­zie­ju­je.

1993 me­tais pa­mink­li­nė len­ta su už­ra­šu "Tė­vy­ne, būk lai­min­ga am­ži­nai" bu­vo pa­vog­ta, ki­ta len­ta grą­žin­ta "Auš­ros" mu­zie­jui. 1997 me­tais iš­lie­tos nau­jos len­tos ir pri­tvir­tin­tos pa­mink­lo prie­ky­je.

2012 me­tų ba­lan­dį len­tos su su­ki­lė­lių pa­var­dė­mis pa­vog­tos ir neat­kur­tos iki šiol – "Šiau­lių kraš­tas" apie tai yra ra­šęs ne kar­tą.

"Vėl ki­lo vi­suo­me­nės ini­cia­ty­va, ku­rio­je aš ir­gi da­ly­va­vau. Ar­chi­tek­tas Da­rius Ja­ku­baus­kas pa­rengė pa­mink­li­nių len­tų at­kū­ri­mo pro­jek­tą, kaip ir K. Rei­so­nas, sa­vo ini­cia­ty­va, be pi­ni­gų", – sa­ko R. Bal­za.

Pa­gal pro­jek­tą siū­lo­ma grįž­ti prie 1935 me­tų len­tų va­rian­to – tū­ri­nės rai­dės – pil­ko gra­ni­to, len­tos pa­grin­dą pa­den­giant plo­nu tin­ko sluoks­niu.

Pro­jek­tas, R. Bal­zos tei­gi­mu, 2018 me­tų bir­že­lio 18 die­ną bu­vo nu­neš­tas ir ati­duo­tas Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bei, pa­vel­do­sau­gi­nin­kui Man­tui An­ta­na­vi­čiui.

Idė­jos ini­cia­to­riai kal­bė­jo­si ir su ga­li­mais rė­mė­jais dėl len­tų pa­ga­mi­ni­mo ir ap­švie­ti­mo įren­gi­mo, ano­ta­ci­nės len­tos.

"Ini­cia­ty­va pa­da­ry­ta, pro­jek­tas pa­rengtas ir yra Sa­vi­val­dy­bės ži­nio­je. Ne­ga­li tvar­ky­ti ne sa­vo tur­to – tu­ri gau­ti lei­di­mus. Mes dar­bą pa­da­rė­me, kol kas ne­su­lau­kė­me jo­kio at­sa­ko. Len­tų nė­ra, pro­jek­tas yra", – sa­ko R. Bal­za. Di­rek­to­riaus tei­gi­mu, kal­ba­ma apie ne­di­de­lius pi­ni­gus: len­tos kai­nuo­tų ke­lis tūks­tan­čius eu­rų.

Šių die­nų ak­tua­li­ja

2002 me­tais Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mu Su­ki­lė­lių žu­dy­nių vie­ta ir ka­pai bei Nep­rik­lau­so­my­bės pa­mink­las bu­vo pa­skelb­ti kul­tū­ros pa­mink­lu.

"Pa­mink­las uni­ka­lus ir iš­skir­ti­nis vi­sų pir­ma tuo, kad yra iš­li­kęs nuo pa­sta­ty­mo pra­džios. Kul­tū­ros pa­mink­lų Šiau­liuo­se tu­ri­me ne­daug, tai – ypa­tin­gos ver­tės ob­jek­tas, ne tik ne­kil­no­ja­ma kul­tū­ros ver­ty­bė. Tik rei­kia jį grą­žin­ti į vi­suo­me­nės są­mo­nę, su­tvar­ky­ti ir ro­dy­ti jam de­ra­mą pa­gar­bą. Tai yra mū­sų is­to­ri­jos da­lis, la­bai svar­būs sim­bo­liai", – sa­ko R. Bal­za.

V. Šiukš­čie­nė pri­me­na, kad Šiau­liai bu­vo vie­nas pir­mų­jų mies­tų, suak­tua­li­nęs 1863 me­tų su­ki­li­mą. Su­ki­li­mas il­gą lai­ką bu­vo ver­ti­ni­mas kaip "lenk­me­čio" – cent­ro val­džios dė­me­sio ne­su­lau­kė, tik vie­ti­nės ini­cia­ty­vos. Šiau­liuo­se ne tik bu­vo pa­sta­ty­tas pa­mink­las – 1933 me­tais "Auš­ros" mu­zie­jus pri­sta­tė su­ki­li­mui skir­tą pa­ro­dą.

V. Šiukš­čie­nė ak­cen­tuo­ja ir dar vie­ną as­pek­tą: 1863 me­tų su­ki­li­mo is­to­ri­nė at­min­tis da­bar grįž­ta per Ge­di­mi­no kal­no ra­di­nius.

"Ge­di­mi­no kal­ne ras­tų su­ki­li­mo va­dų pa­lai­kai bus per­lai­do­ja­mi vals­ty­bi­niu lyg­me­niu, jų pa­var­dės ir­gi bus su­ra­šy­tos. La­bai svar­bus lai­kas dar kar­tą apie tai kal­bė­ti. Su­ki­lė­lių kal­ne­ly­je bu­vo pa­mink­las konk­re­tiems su­ki­lė­liams – su pa­var­dė­mis", – sa­ko V. Šiukš­čie­nė.

Kal­ne­ly­je nu­žu­dy­ti ba­jo­rai Pau­li­nas Bag­do­na­vi­čius, Bro­nis­lo­vas Kviet­kaus­kas, Alek­sand­ras Ku­čiaus­kis, Me­čis­lo­vas Sci­pi­jo­nas, Kons­tan­ti­nas Sun­gai­la; ka­riš­kiai Alek­sand­ras Ko­bi­lins­kis, And­re­jus Kup­ri­jen­ka; vals­tie­čiai Ka­zi­mie­ras Bra­ziu­lis, Jo­nas Mor­kis, Jur­gis Pra­nai­tis; mies­te­lė­nas Al­bi­nas Verb­liu­ge­vi­čius.

Lais­vei ar Nep­rik­lau­so­my­bei?

R. Bal­zos nuo­mo­ne, Nep­rik­lau­so­my­bės pa­mink­las ga­lė­tų bū­ti idea­li vie­ta mi­nė­ti vals­ty­bi­nes šven­tes.

"Da­bar tu­ri­me ini­cia­ty­vą sta­ty­ti pa­mink­lą Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je. Pa­mink­las Lais­vei ir pa­mink­las Nep­rik­lau­so­my­bei – są­vo­kos, kal­bant apie vals­ty­bės is­to­ri­ją, yra la­bai pa­na­šios. Pir­mi­nia­me pro­jek­te ar­chi­tek­tas Vy­te­nis Ru­do­kas ir­gi yra pa­tei­kęs obe­lis­ko, pa­kan­ka­mai aukš­to sta­ti­nio, spren­di­nį. Pa­na­šiai bu­vo spręs­ta ir Su­ki­lė­lių kal­ne­ly­je: ma­sy­vus, il­gaam­žis pro­jek­tas, ku­ris sto­vi ir šian­dien, tik kaž­ko­dėl jį iš­try­nė­me iš is­to­ri­nės at­min­ties, pa­trau­kė­me į ša­lį. Ten lyg ne­bė­ra, ne­be mū­sų ir rei­kia nau­jo", – sa­ko R. Bal­za.

Pa­sak V. Šiukš­čie­nės, di­džiau­sias Nep­rik­lau­so­my­bės pa­mink­lo suak­tua­li­ni­mas bu­vo 1988 me­tais, jį ati­den­giant ir pa­šven­ti­nant po res­tau­ra­ci­jos. Ji tuo­met pa­ti da­ly­va­vo ei­se­no­je nuo "Sau­lės" ki­no teat­ro, kur vy­ko mi­nė­ji­mas, iki Su­ki­lė­lių kal­ne­lio.

"Įsi­vaiz­duo­ju, kad bu­vo ta pa­ti nuo­tai­ka, kaip 1935 me­tais. Vi­si Šiau­liai ėjo, mi­nios žmo­nių, va­ka­ras, su deg­lais. Toks pa­ki­li­mas! Bu­vo pa­nau­do­tos vi­sos ga­li­my­bės, ką ga­li duo­ti is­to­ri­nės at­min­ties vie­ta žmo­nėms", – sa­ko V. Šiukš­čie­nė.

Anot R. Bal­zos, at­min­tis sa­vai­me neat­si­ran­da, o jos gai­vi­ni­mas tu­ri pra­si­dė­ti nuo ele­men­ta­rių dar­bų. Ši vie­ta tu­rė­tų tap­ti svar­biu tu­ris­ti­niu ob­jek­tu, pri­sta­tan­čiu ir Lie­tu­vos, ir Šiau­lių mies­to is­to­ri­ją.

"Rei­kia ieš­ko­ti for­mų. Ar rei­kia ant­ro pa­mink­lo ne­prik­lau­so­my­bei, ar jis tu­ri tu­rė­ti tik vaiz­di­nį? Bu­vo kal­ba sta­ty­ti par­ti­za­nams, bu­vo įvai­rių pa­mąs­ty­mų, da­bar ap­si­sto­ta ties pa­mink­lu Lais­vei. Bet ku­riuo at­ve­ju, ką pa­sta­ty­tu­me mies­to cent­re, tu­ri­me ne­pa­mirš­ti, kad pa­mink­lą Nep­rik­lau­so­my­bei tu­ri­me. Tai yra pa­mink­las mums, čia gy­ve­nan­tiems žmo­nėms, tai kar­tai. Rei­kia su­pras­ti, kad pa­mink­lai ne­sta­to­mi sa­vo kar­tai įam­žin­ti, jie sta­to­mi atei­čiai, kad žmo­nės ži­no­tų, kas vy­ko", – sa­ko R. Bal­za.