Naujausios
BULVARO POKALBIAI
Išnyko madų gatvė, bet liko „Book lady of Šiauliai“
Kokios yra lietuvės moterys vyro, ypač svečio, akimis? Šiaulių pėsčiųjų bulvare susitikome apie tai pasikalbėti su amerikiečiu, JAV kariuomenės atsargos pulkininku Edmundu Čapu. Pokalbis krypsta ir į kitas temas.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Lietuvai ir Šiauliams – savas
Lietuvą pašnekovas gerai pažįsta. Pirmą kartą čia atvyko 1992 metais. Šešerius metus (2002-2007) yra dirbęs Krašto apsaugos ministerijoje – buvo net trijų ministrų patarėjas. Prieš septynerius metus grįžo gyventi į JAV, bet į Lietuvą vis atvyksta atostogų. Šiauliai – jam artimas miestas, jo mama yra baigusi Šiaulių mergaičių gimnaziją, žmona Olga – buvusi šiaulietė, puseserė Živilė gyvena Šiauliuose.
– Moterų apie amžių geriau neklausti, bet vyro toks smalsumas gal neįžeis. Kiek jums metų?
– Beveik 63. Bet gal tiek neatrodau? Štai net ilgus plaukus užsiauginau. Mano amžiaus vyrai – jau plikomis ar žilomis galvomis. Kaip kariškis visada labai trumpai kirpdavausi. Išėjęs į atsargą galvoju – palauk, jeigu Dievas tau davė tokius plaukus, kodėl jų neauginti?
– Kaip gyvenate grįžęs į JAV?
– Filosofiją studentams dėstau septintus metus. Su Olga auginame dvi dukras, vyriausiajai – devyniolika, pradės mokytis Klivlando universitete, jauniausiai – šešiolika. Taigi, gyvenu moterų apsuptyje.
Bulvaras – nebe madų gatvė
– Kažkada esate sakęs, jog lietuvės moterys jus stebina savo puošnumu, o dabar, koks įspūdis?
– Anksčiau šį Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvarą buvau pavadinęs „In vogue“ – madų gatve. Buvo labai įdomu matyti moteris su aukštakulniais, puošniais apdarais nuo pat ryto, darbo dieną, o ne kokį šeštadienio vakarą.
Kas antra buvo tokia pasipuošusi. Ir ypač Šiauliuose tai krito į akis, Vilniuje moterys rengėsi paprasčiau, Klaipėdoje panašiai, kaip Šiauliuose.
Kalbu apie laikotarpį nuo 1992 metų, kai pirmą kartą Lietuvą apvažiavau dviračiu, iki 2007 metų, kai išvažiavome gyventi į JAV.
Lyginau lietuves ne tik su amerikietėmis. Esu dirbęs Olandijoje, Vokietijoje, dviračiu esu apvažiavęs visą Vakarų Europą.
Dabar Lietuvoje esu jau trečią savaitę ir esu nustebęs, kad nebematau labai išsipuošusių moterų nei 10 valandą ryto, nei po pietų. Aišku, norėčiau jas tokias matyti – man tai patiko. Bet pasikeitimą vertinu teigiamai.
– Kodėl?
– Kadangi matosi, jog moterys protingiau ir ramiau ėmė elgtis. Suprato, kad puoštis reikia išskirtiniam įvykiui. Antra, pradėjo skaičiuoti pinigus.
Kadangi gyvenu tarp moterų, tai gerai žinau, kiek tai kainuoja. Šukuosenos, kosmetika, drabužiai, batai – visa tai brangu. Banketui gali išsipuošti, o kasdien nebūtina „vaizduoti“ ir teatrališkai vaikštinėti.
– Kokį įspūdį daro pasikeitęs stilius?
– Atsirado daugiau vienodumo, bet kiekviena turi savo individualų stilių.
Lietuvės išliko lieknos, grakščios. Tokių storulių, kaip Amerikoje, nepamatysi.
Trys dalykai svarbiausi
– Kuo moteris gatvėje patraukia vyro žvilgsnį? Į ką jūs pirmiausia žiūrite?
– Aš žiūriu į veidą, į šypseną, į emociją, ar ji yra.
Man atrodo, visi vyrai, spręsdami, ar verta užmegzti santykius, žiūri į tris dalykus.
Pirma, kaip fiziškai atrodo: stora ar plona, kokia laikysena, kaip rengiasi? Antra, ar yra protinga? Trečia, kokia yra asmenybė?
Savo studentams sakau, jog asmenybė yra svarbiausia, nes fiziškai žmogus smarkiai keičiasi. Protingais visi norime būti. Protas labai svarbu – kad šviesias galvas išlaikytume, turime mokytis iki paskutinės dienos. Bet yra protingų, tačiau labai žiaurių žmonių. Žiaurumas ar gerumas surištas su asmenybe.
Nyčė yra davęs tokias geras gaires: prieš tuokdamiesi, turėtume pamąstyti, ar su tuo žmogumi ir po 20–30 metų turėsime dar apie ką pasikalbėti.
Amerikiečiams dar neprilygstame
– Vertinate šypseną, ar mūsų veiduose jos daugiau atsirado?
– Manau, kad daugiau. Bet dar šypsotės ne kaip amerikiečiai ar europiečiai.
Kaimiečiai šypsosi daugiau nei miestiečiai.
Seniai suvokiau, kad čia nepažįstamam geriau nė nesakyti „labas rytas“, „labas vakaras“, kaip esu įpratęs Amerikoje. Nesupras, atsakys pasilabindamas tik vienas kitas. Bet kaime visiškai kitaip.
Lygumuose buvau, ten su dešimtimis žmonių labinausi. Suaugę ir vaikai pirmi sveikinosi, net avis buvo prie manęs priėjusi „pasisveikinti“.
Pragmatiškumas ima viršų
– Ką apie moterų aprangos spalvas pasakytumėte? Ar jos tapo šviesesnės?
– Kadangi dingo pasipuošimas, tai ir spalvų yra mažiau. Bet manau, jog tai susiję ir su pragmatiškais dalykais – skalbimo mašina. Jeigu turėsi daug baltų, šviesių drabužių dažnai skalbyklę turėsi įjungti. Tamsesnį drabužį ilgiau gali dėvėti – ant juodo, pilko purvas ne taip matosi.
– Kokiose šalyse gražiausios moterys?
– Visur yra gražių. Bet lietuvės, lenkės, latvės, baltarusės ar rusės man yra gražesnės nei vokietės ar skandinavės. Bet tai labai subjektyvu.
– Kas erzina moterų elgesyje?
– Man feminizmas nepriimtinas. Nors gal esu šovinistas?
Apie kitus pokyčius
– Kokius dar pokyčius pastebite pėsčiųjų bulvare?
– Po remonto erdvė labai graži, bet labai liūdna, kad čia žymiai mažiau žmonių vaikštinėja, mažai jų kavinėse, parduotuvėse. Anksčiau buvo pilna, o dabar tuščia.
Amerikiečiai prieš penkis–keturis dešimtmečius ėmė trauktis iš miestų centrų į pakraščius, priemiesčius. Dabar pas jus tas pats atsitiko.
Be to, „Akropolis“, „Saulės miestas“, kiti prekybos centrai „nutraukė“ žmones. Bet, manau, jie grįš į centrą.
Klivlande, kuriame mes gyvename, žmonės jau traukia atgal į centrą. Ten gyventi pigiau, nereikia tiek važinėti, degalų deginti, sukti galvą, kur mašiną atvažiavus pastatyti.
Atkreipiau dėmesį, kaip pas jus „žiauriai“ gatvėse nurėžti medžių vainikai. Nepatinka ir tie maži medeliai bulvare. Pas mus Klivlande medžiams leidžiama augti į aukštį.
O labai džiugu, kad ir anksčiau, ir dabar bulvare matau „Book lady of Šiauliai“ – knygų pardavėją prie Didždvario gimnazijos. Mačiau ją dar 1992 metais. Ji visiškai nepasikeitė!
Kai išvažiuodami Šiauliuose sutvarkėme buto reikalus, atnešiau jai šimtą knygų, daviau 20 litų – buvau dėkingas, kad jas priėmė. Ji nustebo – koks čia žmogus: ir knygas duoda, ir dar pinigus.
– Kas šiandien Šiauliuose jus patį stebina?
– Prie „Saulės miesto“ mačiau verkiantį benamį. Jis nieko neprašė, neelgetavo – nusisukęs į sieną verkė.
Žiūriu į Bartulio (Eugenijus Bartulis – Šiaulių vyskupas – red. past.) „rūmus“, iškilusius prie Katedros, ir man norisi paklausti, ar katalikų bažnyčia, turėdama lėšų tokiems vyskupo rūmams, jau užtektinai padėjo vargšams?
Žinau, kad šiauliečiai labai piktinosi, kad tie rūmai uždengė gražią Katedrą. Bet tai, mano nuomone, antraeilis dalykas. Aš augintas katalikiškai, ir man nuo mažens įdiegta – padėk vargšui, padėk vargstančiam.
Jono TAMULIO nuotr.
POKYČIAI: Amerikietis Edmundas Čapas kažkada Šiaulių Vilniaus gatvės bulvarą yra pavadinęs „madų gatve": „Man patiko gražios išsipuošusios moterys, bet kad mados dingo, vertinu teigiamai.“
KRITERIJAI: Edmundas Čapas sako, jog sprendžiant, ar užmegzti santykius, svarbu ir žmogaus išvaizda, ir protas, bet svarbiausia – asmenybė.
