Budistai laimės kviečia ieškoti savo prote

Budistai laimės kviečia ieškoti savo prote

Dauguma kritiškai mąstančių, savarankiškų žmonių praktikuoja budistinius principus patys to nežinodami – cituoja savo mokytoją lamą Olę Nydahlą budistas Mantas Petruškevičius. Budistų teigimu, palaimą gali patirti tik protas. Tada nereikia jokių išorinių dirgiklių. Kelią į laimę komplikuojame patys.

Simona SIMONAVIČĖ

simona@skrastas.lt

Protas kaip vandenynas

„Viską, ką žmonės turi – tai patirtis. Meditacija turimą informaciją paverčia patirtimi. Pirmajame lygmenyje jos tikslas – nuraminti protą. Buda prieš mirtį savo mokiniams sakė: netikėkite nė vienu mano žodžiu – viską patikrinkitę patys“, – kritišką mąstymą įsijungti kvietė verslininkas M. Petruškevičius, meditaciją praktikuojantis daugiau kaip 15 metų.

Šiaulių dailės galerijoje norintieji buvo kviečiami susipažinti su pagrindine budizmo praktika – meditacija, paskaitą skaitė Deimantinio kelio budizmo organizacijos Lietuvoje atstovas M. Petruškevičius. Vyko filmo „Budizmas šiuolaikiniame pasaulyje“ peržiūra.

Po paskaitos M. Petruškevičius kalbėjosi su „Šiaulių kraštu“ – ant galerijos laiptų lyjant lietui. Galiausiai dangų perskrodė dviguba vaivorykštė.

– Budizmu susidomėjote aštuoniolikos metų. Kodėl atsirado toks poreikis?

– Paauglystėje buvome draugų kompanija, kažką rūkydavom, kažką ragaudavom... Norėjome sąmoningumą ne užslopinti, bet atvirkščiai – kažką sužinoti. Visada buvo apėmęs jausmas, kad su protu galima padaryti daugiau.

Vieną rugsėjį vaikščiojome po parką ir pamatėme juodai baltą plakatą kviečiančią į paskaitą „Budizmas Vakaruose“. Nusprendėme nueiti. Mane ten nustebino vienintelis dalykas, kad niekas iš esmės nenustebino. Nebuvo jokių dievybių, dogmų, ko gali tikėtis iš religijos. Tiesiog sveikas protas. Pasirodo, kad tai žinoma žmonėms jau 2500 metų!

Po to pradėjau daugiau domėtis, skaityti, medituoti namie. Nutariau išmokti tai daryti iš tikrųjų. Nuo to viskas prasidėjo ir tęsiasi jau daugiau nei 15 metų.

– Kodėl žmones iš Vakarų traukia budizmas, atsiradęs Azijoje?

– Nežinant kas iš tiesų yra budizmas, remiantis paviršutiniška visuomenine nuomone, kad Rytuose gyvena skustomis galvomis, oranžiniais rūbais apsirėdę vienuoliai, kurie meldžiasi Budai, budizmas iš tiesų atrodo tolimas ir egzotiškas.

Susidūrus su autentiškais mokymais, supranti, kad tame nėra jokios Azijos. Budos mokymai yra apie proto funkcionavimą, prigimtį, laimę.

Mums nereikia nieko iš principo daryti, kad būtume laimingi, nes mūsų protas savo prigimtimi yra laimė. Tereikia išlaisvinti džiaugsmą ir laimę glūdinčią viduje. Tai nepririšta prie jokios kultūros, nes visi žmonės nori būti laimingi. Budizmas parodo metodus, kuriais galima naudotis čia ir dabar.

Aš pats esu visiškas vakarietis – turiu „iPhone“ telefoną, porą automobilių, verslą, žmoną, vaiką. Tuo pačiu tarsi turiu antrą dugną – vertybių rinkinį, kuris man padeda išgyventi.

Ne visi gali turėti tai, kas rodoma reklamose, ne visi turi modelių kūną, automobilį, darbą, sveikatą... Šiandien jaunas, o po trisdešimties metų jau pusamžis, dar už dvidešimties jau senas. Tai tampa problemomis, kai neturi atsakymų. Viskas vyksta prote.

Buda mokė, kad pasaulis – savaime vykstantis erdvės žaismas. Tai kaip bangos vandenyne – jos atsiranda, išnyksta, nurimsta, bet vandenynas nesikeičia. Mūsų proto prigimtis yra kaip tas vandenynas, kuris kartais kaip stiklas, kartais audringai banguoja, bet vandens savybės nesikeičia.

Laimės šaknys galvoje

– Paskaitoje citavote savo mokytoją, kad budizmas yra fabrikas, kuris gamina laimingus žmones. Ar be budizmo žmonės negali patys atrasti formulės, kaip būti laimingais?

– Kiekviena būtybė Žemėje nuo ryto iki vakaro bando būti laiminga, bet budizmas kalba apie nesąlygotą laimę: nebūtinai turi turėti geriausią darbą ar partnerį, svajonių princą ant balto žirgo ar princesę, kad būtum laimingu.

Budizme laimei nereikia priežasties, nes jos šaknys auga iš mūsų prigimties. Vienintelis laimingu gali būti mūsų protas, o jam nereikia nieko. Mes patys sugalvojame, kad jam reikia vieno ar kito. Tai įpročiai, kurie iš mūsų vagia laimę.

Visi turime panašių patirčių. Kada mylimės, užmirštame apie viską – tuo metu tai pats geriausias gyvenimo momentas, nes apie nieką negalvojame. Būname čia ir dabar. Meilės, orgazmo momentas, kada yra geriausia, ką mes turime.

Arba šokame parašiutu, lekiame motociklu dideliu greičiu, pasiekiame Himalajų viršukalnę – išgyvenimai tokie intensyvūs, kad nėra galimybės išsigąsti ar pagalvoti, kaip situaciją dar labiau pagerinti.

Būtent apie tokią laimę, kuri užkoduota mūsų prigimtyje, mes ir kalbame. Kitu atveju, jei laimę suvoksime kaip tam tikrą situaciją, ji pasibaigs ir mes būsime nelaimingi. Reikės vis aštresnių pojūčių, panašiai kaip narkotikų.

Yra atlikta nemažai psichologų tyrimų, kad žmonės iš tiesų nesimėgauja kava ar maistu, nes lygina tai su praeita patirtimi. Geriame kavą ir galvojame: mmm, ji ne tokia gera kaip ankstesnė. Visą laiką lyginame – geras ar blogas. Mes ant akių užsidedame lūkesčių, baimių filtrą ir nuolat tirštiname spalvas.

Prisirišimas prie dalykų, kurie yra laikini, žmones smarkiai kankina. Buda sakė – praeintys dalykai suteikia tik praeinančią laimę. Kuo daugiau kabinsitės prie savo lūkesčių, tuo labiau nusivilsite.

– Žvelgiant idealistiškai, jei visi remtųsi budizmo išmintimi, gyventume tobulame pasaulyje – žmonės mokėtų džiaugtis, rūpintųsi vieni kitais, galvotų apie karmą – priežasties ir pasekmės ryšį?

– Tokių šalių yra. Nepaisant to, kad budizmas Azijoje šiek tiek nyksta, dėl Kinijos Tibete jis nelabai turi galimybių vystytis, dauguma lamų yra pabėgę į Nepalą ir Indiją.

Yra budistinė karalystė Butanas, kurie matuoja gyventojų laimės indeksą. Kaip mes turime BVP – bendrą vidaus produktą, taip jie turi BLP – bendrą laimės produktą.

Nors budizmas Vietname ar Tailande labai paviršutiniškas, tik proginis, ten nuvykusieji pastebi skirtumus. Vietiniai žmonės labiau atsipalaidavę, į daugelį dalykų žiūri paprasčiau, yra laimingesni. Kaip krikščionys tiki, kad būdami blogi paklius į pragarą, budistai žino, kad blogo darymas atneš jiems patiems blogį.

Šiauliai – budizmo Lietuvoje gimtinė

– Lyginote budizmą su tortu – galima suvalgyti tik vieną gabaliuką arba godžiai suvalgyti visą. Ar pastebite, kad budizmas Vakaruose kartais supopsinamas? Pasiimami tik patrauklūs torto gabaliukai, pavyzdžiui, mintis „gyvenk šia diena“?

– Supopsinti iš esmės galima viską. Dabartinė mūsų kultūra yra naujienų kultūra.

Deimantinio Kelio budizmo Karma Kagju linija yra viena iš keturių pagrindinių Tibeto budizmo mokyklų. Lietuvos budizmo centrai yra tarptautinio Karma Kagju centrų tinklo dalis, apimančio daugiau nei 600 centrų visame pasaulyje. Mūsų budizmo mokymas autentiškas, kiekvienoje šalyje tekstai yra išversti maksimaliai į vietinę kalbą. Darome viską tradiciškai, kaip darydavo Tibete, tik neturime viso kultūrinio kolorito – būgnelių, dūdelių ir panašiai.

Jei žmogus nori vystytis, naudoti kažkokius metodus, kad pagerintų savo gyvenimo kokybę, tai jo asmeninis darbas atrasti, su kuo dirbti arba ne, kas yra popsas, ar ne.

Svarbu atsirinkti produkto tiekėją – žmones, kurie tradiciškai išmoko budizmo iš mokytojų, o ne iš knygų.

– Netikrų mokytojų taip pat yra?

– Kai yra dvasinė paklausa, tai yra ir pasiūla. Pasitaiko visko. Prieš 50 metų žmonės rūpinosi, kaip pagerinti buities dalykus, šiandien mažiau išorinių problemų, kyla vidinės.

Žmonės pradeda suprasti, kad turėdami gerą išsilavinimą, daug laisvių, didžiąją dalį problemų sukuria patys sau. Ieškodami ir nerasdami atsakymų tradicinėse religijose žmonės atsisuka į Rytus.

– Kodėl pagrindinis Deimantinio kelio budizmo centras Baltijos šalyse įkurtas Stupkalnyje, miestelyje šalia Kražių?

– Šiauliai iš esmės yra budizmo gimtinė Lietuvoje. Lama Olė Nydahlas pirmą kartą prieš maždaug 17 metų atvyko į Lietuvą pakviestas šiauliečio. Pirmoji paskaita vyko būtent Šiauliuose. Deja, kaip dažnai atsitinka, visi šiauliečiai budistai po kiek laiko išvyko gyventi į Vilnių. Nors gal ir nėra blogai, judėjimas vyksta...

Beveik visos šalys turi savo didesnius budizmo centrus. Lama Olė to paties norėjo Lietuvoje. Vietos ieškojome Šiaulių regione, atradę tuomet nebrangų žemės gabalą Stupkalnyje, jį įsigijome.

2000-aisiais metais įkūrėme centrą, po metų organizavome didelį kursą su 600 žmonių iš viso pasaulio. Nuo to laiko kasmet organizuojame didelius kursus, pasikviečiame lamas iš Tibeto. Dabar Kražiai jau mus pažįsta, mespranešame vietos žmonėms, kada ruošiamės didesniam renginiui.

Aukščiausia vietovės kalva Stupkalniu – Stupos kalnu – vadinama nuo senų laikų. Ateityje čia planuojame pastatyti Stupą – Nušvitimo simbolį. Budizme Stupa yra ypatingas statinys. Įdomus jo statymo procesas. Užtrunka keletą metų, kol viskas paruošiama, ji užpildoma daugybe milijonų mantrų, įsuktų į ritinėlį, suvilgytų šafrano vandeniu, lipdoma daugybė skulptūrų iš gipso.

Stupa akumuliuoja labai daug geros energijos. Net ne budistas prie šio statinio jaučiasi ramiau, geriau, šilčiau. Visi palinkėjimai būnant šalia jo greičiau išsipildo. Vaikščiodami ratu aplink jį budistai kalba mantras ir ko nors linki. Kartais, kad visi būtų laimingi ar nebūtų karo, kartais – kažko sau.

Dar anksčiau pastebėjome, kad vietiniai žmonės ateina ant kalno aukščiausios vietos, kur buvome sukrovę akmenų. Ten atsiveria gražūs vaizdai.

Kartą vienos moters paklausiau, ką ji čia daro. Moteris atsakė, kad labai jaudinosi dėl sūnaus stojimo į universitetą ir vedama intuicijos atėjo į šią vietą. Mintyse palinkėjo sūnui sėkmės. Nors Stupos dar nėra, bet vieta jau yra tinkama.

Simonos SIMONAVIČĖS nuotr.

GIMTINĖ: Pasak Deimantinio kelio budizmo organizacijos Lietuvoje atstovo Manto Petruškevičiaus, Šiauliai yra budizmo Lietuvoje gimtinė.

LAIMĖ: „Vienintelis kas gali būti laimingu – mūsų protas, o jam nereikia nieko. Mes patys sugalvojame, kad jam reikia vieno ar kito. Tai įpročiai, kurie iš mūsų vagia laimę“, – įsitikinęs budistas Mantas Petruškevičius.