Naujausios
Į Laimingos mirties atlaidus – gyvenimo išminties
Mirtį savaime suprantame kaip nelaimę. Ar gali mirtis būti laiminga?
„Gali. Tokios mirties turėtų siekti kiekvienas mirtingasis“,– sako kunigas Algimantas Žibėnas, Stačiūnų bažnytėlėje prieš savaitę aukojęs šv. mišias Laimingos mirties atlaidų dieną. Tokie atlaidai – galbūt vieninteliai Lietuvoje.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Jaunimas apie mirtį negalvoja
Nuo seniausių laikų Stačiūnų parapijoje švenčiami Laimingos mirties atlaidai.
Ne šio krašto žmogui toks atlaidų pavadinimas atrodo keistas ar paradoksalus, o vietiniam – nekeliantis jokių klaustukų.
„Apie tuos atlaidus iš savo tėvų girdėjome nuo vaikystės“, – sako iš šio krašto kilęs aštuoniasdešimt trejų Bronius Virbickas, paklaustas apie neįprastą atlaidų pavadinimą.
B. Virbickas į Laimingos mirties atlaidus Stačiūnuose iš Šiaulių atvažiuoja kone kasmet. Daugiau kaip prieš pusę amžiaus jam su tėvais ne savo noru teko palikti namus – Dabariškių vienkiemį, buvusį tarp Lygumų ir Stačiūnų parapijų.
„Dabar daugiau nelaimingų mirčių, nenatūralių. Gyvenimas toks: avarijos, žūtys... Anksčiau nelaimingų, staigių mirčių buvo mažiau: arkliuku iki Lygumų ar Stačiūnų per valandą ir atvažiuoji, o dabar per valandą iš Vilniaus į Londoną nuskrenda“, – apie laikmečių bei gyvenimo skirtumus kalba B. Virbickas.
Po atlaidų su žmona Sofija ir jos seserimi Bronislava žmogus nesiskubino į Šiaulius: stiprinosi atsivežta arbata ir sumuštiniais sename „Žiguli“ ir rengėsi aplankyti giminės kapus.
– Ar tėvai anuomet kalbėdavo apie mirtį?
– Sakydavo. Panašiai kaip per pamokslą šiandien sakė kunigas, – susimąsto garbaus amžiaus vyras.
– Tik seniau į tuos atlaidus žmonės plaukė, o dabar – žymiai mažiau. Jaunimas labiau lankė bažnyčią, bet vargu ar apie mirtį galvojo. Bažnyčia jaunimui buvo susitikimų vieta. Čia vykdavo slaptos žvalgytuvės sau poros, – vyro mintį tęsė žmona.
„Jei jaunas, 20 ar 30 metų, apie mirtį negalvoja – nieko nuostabaus. Jam dar visas gyvenimas prieš akis, yra kitų rūpesčių. O vyresnio amžiaus žmogui – pats laikas susitaikyti su Dievu. Tik ne kiekvienam tai pavyksta“, – savo pastebėjimais dalijasi B. Virbickas.
Nuo pirmo oro gurkšnio
Žmogus gimsta ir nuo pirmojo oro gurkšnio pradeda savo gyvenimo kelią į mirtį – paskutinę stotelę šioje žemėje. Tokia realybė.
„Mirtis krikščioniui nėra baubas, – per pamokslą Laimingos mirties atlaiduose sakė kunigas Algimantas Žibėnas. – Nes krikščionis gyvendamas ir turėdamas santykį su Dievu, jo nepraranda ir po mirties.
„Kas yra laiminga mirtis?“ – po šio kunigo klausimo bažnyčioje įsivyravo mirtina tyla. Kažkas nedrąsiai pasako: „Be skausmo“.
Pamokslautojas pataiso, kad ne fizinis skausmas, kurį paprastai galima numalšinti stipriais vaistais, mirštančiajam svarbiausia.
– Aš manau, kad laiminga mirtis – kai paskutinę akimirką dar galėčiau sąmoningai pasakyti: „Atleisk man Viešpatie“, – apie laimingos mirties formulę, kurios dėmenys – atsiprašymas už klaidas ir paklydimus, gal net padarytas skriaudas, susitaikymas su artimaisiais ir aplinkiniais, kalbėjo dvasininkas.
Kunigo A. Žibėno žodžiais, Laimingos mirties apibrėžimas – asmeninis santykis su Dievu – gyvenimas pagal Dievo žodį.
Kiekvieną sekmadienį krikščionis kartoja: Prisipažįstu ...ir jums, broliai seserys, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais... „ Prisipažįstame bažnyčioje, prašome atleidimo, o kaip yra gyvenime?
Kunigas padaro pauzę. Įtemptoje tyloje vienas po kito pasigirsta gilūs atodūsiai.
„Kas iš tų žodžių, jei patys nesikeisime, nebūsime atlaidesni, dėmesingesni vienas kitam, pasiduosime aplaidumui, įsileisime blogas mintis?“ – retoriškai tikinčiųjų klausė kunigas.
Kaip gyvą pavyzdį apie atlaidumo suvokimą dvasininkas prisiminė išpažintis, kuriose yra tekę girdėti keistų, krikščioniui nepateisinamų dalykų.
„Man sako: aš nekaltas, bet šitam – mirsiu nedovanosiu. (Bažnyčioje pasigirsta juokas). Man tai nejuokinga – tai sako tikinčio žmogaus lūpos! Tai kam tada maldoje kartojame: „...ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams?“
„Kai išeisite iš šių Dievo namų, labai prašau, būkite geresni, – mažos kaimo bažnytėlės tyloje nuskamba pamokslo žodžiai. – Būkite kitokie per atleidimą“.
Apie klausimus sau
Algimantas Žibėnas skaičiuoja šeštus kunigystės metus, yra Rozalimo parapijos klebonas. Pamokslauti Laimingos mirties atlaiduose dvasininkui teko pirmą kartą.
A. Žibėnas sako, jog šiuose atlaiduose tikintieji turėtų galvoti ne apie mirtį, bet – apie gyvenimą ir kaip dera gyventi?
„Šie atlaidai verčia susimąstyti, sustabdyti neretai per greitai įsisukusį kasdienybės, rūpesčių, darbų, problemų, kančios, skurdo, melo, neapykantos, pagiežos, apkalbų gyvenimo ratą ir paklausti savęs: ar gyvenu taip, tarsi ši diena man paskutinė? Ką daryčiau, jei žinočiau, jog man liko tik viena diena šioje žemėje?“ – klausimais sau pasitikrinti ar elgiamės ir gyvename teisingai siūlo kunigas.
„Manau kiekvienas iš mūsų būtume priversti staiga ir radikaliai pasikeisti: ištraukti iš savosios širdies visą sukauptą gėrį ir negailint išdalinti jį savo artimiesiems, draugams, giminėms, Dievui, kaimynui ir kiekvienam sutiktajam.
Skubėtume drebančiomis lūpomis ištarti: Atsiprašau tavęs už viską ką padariau ar pasakiau ne taip... ; Atleisk man...; Labai tave myliu ... ; Esi man labai brangus...: Ačiū kad esi...
Jei taip pabandytumėm gyventi kiekvieną dieną, tuomet, manau, tikrai mirtis kiekvienam būtų Laiminga... Mes jos nebijotumėm, nes būtumėm išmintingesni, „prisijaukinę“ ją per atleidimą ir meilę Dievui, ir artimui“, – apie visais laikais aktualius elgesio ir bendravimo dalykus, kuriems Bažnyčia skyrė ir atlaidus, kalbėjo kunigas A.Žibėnas.
Autorės nuotr.
ATLAIDAI: Stačiūnų bažnytėlėje Laimingos mirties atlaidai – nuo neatmenamų laikų.
PAMOKSLAS: Stačiūnų parapijos svečio kunigo Algimanto Žibėno pamokslas tikinčiuosius vertė suklusti ir mąstyti.
PRISIMINIMAI: Šiauliečio Broniaus Virbicko atmintyje išlikę vaikystės prisiminimai, kai tėvai pasakodavo apie laimingą mirtį.
IŠMINTIS: Kunigo A. Žibėno nuomone Laimingos mirties atlaiduose tikintieji turi galimybę pasisemti gyvenimiškos išminties.