Naujausios
KELIAUKIME SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“
Kelionė į Marijos žemę
Lietuva pavadinama Marijos žeme, tačiau ar teko girdėti, kad ta žemė yra Pakruojo rajone, netoli Pašvitinio?
„Šiaulių kraštas“ į stebuklingu laikomą mažą žemės lopinėlį kelionę pradėjo nuo Marijos pėdos Rozalimo pušyno akmenyje ir kviečia keliauti kartu, aplankant ir kitas su Dievo motinos vardu sietinas, stebuklingomis laikomas Pakruojo rajono vietas.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Prie pėdos
Jei rajono turistinių maršrutų žemėlapyje ieškotumėte stebuklingojo Marijos pėdos akmens, jo pavadinimą rastumėte kitokį – Zigmantiškių akmuo. Taip dokumentuose jis vadinamas jau daugelį dešimtmečių, o žmonės turėjo savąjį pavadinimą – Marijos pėdos akmuo.
Kai prieš porą metų pušyne buvo įrengtas pasivaikščiojimų ir pasivažinėjimų dviračiais keturių kilometrų takas, akmenį pasiekti pušyno pakraštyje tapo patogiau – pasiklysti neleis rodyklės. Jo pradžia – nuo poilsiavietės, įėjus pro miško parko vartus šalia miestelio.
Stebuklingu laikomas akmuo yra dviem Zigmantiškių kaime gyvenančioms seserims priklausančiame miško parko plotelyje. Mat kai Zigmantiškiuose kūrėsi jų senelis, tas didžiulis akmuo buvo jų dirbamoje žemėje.
Senelių Veidų troboje tebegyvenančios seserys pasakoja, kad kol nebuvo pasivaikščiojimų tako, žmonės važiuodavo pas jas, prašydavo per daržus palydėti prie akmens.
Seserys vaikystėje bėgdavo prie Marijos akmens pasimelsti.
„Būdavo, eina žmonės ir prausiasi akmens duobutėje susikaupusiu vandeniu, meldžia Dievo sveikatos. Vandenį laikė šventu, nors jo niekas nešventino“, – pasakoja septyniasdešimt šešerių Emilija Daugvilienė-Veidaitė, tvirtindama, kad apie tą akmenį sklando tikrų ir pramanytų istorijų.
Laiškeliai Marijai
Pašventintas akmuo buvo prieš keletą metų, kai Rozalimo mokyklos mokytojas ir medžio drožėjas Egidijus Impolis pastatė prie jo kryžių su Marijos skulptūrėle. Čia jau stovėjo keletas nuo laiko sutrešusių kryželių.
Dvejais metais už Emiliją vyresnė Apolonija Veidaitė pasakoja istoriją, kad kažkada čia buvusioje pievoje prie didžiulio akmens ganė piemenukai, kuriems Marija ir pasirodė nusileisdama ant to akmens. Po to akmenyje atsiradęs pėdos įspaudas. Nuo tada akmuo imtas vadinti Marijos pėdos akmeniu, stebuklingu, nes pasimeldusiems prie jo, padėdavo pasveikti, maldaujantiems suteikdavo malonių.
Jame yra ir taisyklingo stačiakampio duobelė. „Sklido legenda, kad Marijos pėda buvusi iškalta. Vieni tikėjo, kad ji galėjo būti įmūryta miestelio kapinių koplyčioje, kiti – kad po miestelio bažnyčios altoriumi. Tačiau prieš porą dešimtmečių šį akmenį apžiūrėję mokslininkai sakė, jog tikėtina, kad ta taisyklinga duobelė iškalta dėl aukojimų dar pagonybės laikais“, – prisimena ponia Apolonija tyrinėtojų nuomonę. Ji pasirodė įtikėtina, nes netoli šio akmens kažkada yra buvusios kapinaitės.
Dabar prie šio akmens atvykę žmonės toje duobelėje palieka monetų, degina žvakeles, meldžiasi. O už Marijos skulptūrėlės ant kryžiaus palieka laiškelius Dievo motinai, patikėdami jai savo didžiausius sielos skaudulius, troškimus ir maldavimus.
Prie Lašmens
Keliauti į Marijos žemę pasirinkome bene pačiu tiesiausiu keliu – nuo Rozalimo per Klovainius. Pravažiuojant Krivaičių kaimą galima pasižiūrėti, kaip lygumų kraštovaizdį keičia naujų laikų didžiuliai „piliakalniai“, supilti dolomito kasėjų.
Nuo Rozalimo iki Lašpamūšio – apie 14 kilometrų.
Vietos gyventojai pasakoja, kad Lašpamūšis ir Pamūšis – kažkada vadintas vienu vardu – Lašmenpamūšiu. Nes iš tiesų yra vienas kaimas, perskirtas kelio. Ta kaimo dalis, kuri yra arčiau Lašmens, buvo pavadinta Lašpamūšiu, o atokiau esanti – Pamūšiu.
Už kaimo bažnytėlės, kuri yra Lašpamūšyje, šventoriaus leidžiamės laipteliais žemyn ir atsiduriame ant Lašmens upės kranto. Jo slėnyje dabar užliejamos pievos ir nenusakoma ramybė.
Šioje vietoje apie 1940-uosius metus klebonas pakvietė kaimo ūkininkus vežti akmenis ir statyti Marijai Lurdą. Taip pasakoja seniausios šio kaimo gyventojos Elena Sabaliauskienė ir Irena Pikelienė.
Moterys sako, kad Lašpamūšio Lurdas ypatingas tuo, kad šiame krašte Marijai garbinti tokių statinių nėra, o svarbiausia – tai esanti vieta, kuri skleidžia dievišką ramybę.
Pašnekovėms ir pačioms prie šio Lurdo yra tekę pajausti Marijos malonę, dvasios nusiraminimą. Čia joms tenka lydėti ir giminaičius, kai šie atostogaudami vasarą iš didmiesčių suvažiuoja į Lašpamūšį pailsėti.
„Pabūti vienumoje su Marija prie Lurdo – didelė palaima“, – tvirtina apie Lurdą, kaip savojo krašto pasididžiavimą, pasakojusios šio kaimo moterys.
Votai – paveikslo stebuklų ženklai
Nuo Lašpamūšio vieškeliu sukame link Petrašiūnų, o nuo čia – į Linkuvą. Iki jos – dar apie septyni kilometrai. Iš tolo matyti Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia.
Prie jos prisišlieję buvusio karmelitų vienuolyno statiniai sudaro vientisą architektūros ansamblį. Norinčiam daugiau sužinoti apie bažnyčios ir vienuolyno istoriją, kuri neatsiejama nuo miestelio praeities, reikėtų susisiekti su šios bažnyčios klebonu Edvardu Zeidotu. Dvasininkas, turintis dar ir gido kvalifikaciją, gali atskleisti daug įdomių istorijos faktų, parodyti apleistą ir griūvantį buvusį karmelitų vienuolyną.
Mūsų kelionės tikslas – bažnyčios brangenybė – Marijos su kūdikiu paveikslas didžiajame altoriuje.
Apie jo stebuklingą galią žmonės žino seniai. Tiesa, apie šio paveikslo stebuklų surašinėjimą žinančių aptikti nepavyko, tačiau žmonės sako, kad tokios istorijos keliauja iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas.
Tai liudija ir votai (pasižadėjimai) ant jo.
Kunigas E. Zeidotas sako, kad nuo senų laikų yra priimta, kad žmogus prisiima pažadą ir kokia nors intencija meldžiasi, prašo malonių, sveikatos, atleidimų; pasižada, jei jo meldimai išsipildys, paveikslui dovanoti padėkos ženklą – auksinę ar sidabrinę širdį, ranką, koją ar kryželį, vadinamus bendru vardu votai.
Marijos su kūdikiu paveikslas Linkuvos bažnyčioje – tokiais pasižadėjimais paženklintas daugiausiai iš visų šioje šventovėje esančių. Anot klebono, tai reiškia, kad stiprus tikėjimas, malda tikintiesiems padėjo atgauti sveikatą, paklydusiems sugrįžti į doros kelią.
Beje, šis paveikslas atidengiamas tik atėjus šv. mišių laikui arba kunigo paprašius.
Į Marijos žemę – kitas kelias
Į Marijos žemę – kelių arų lopinėlį Pašvitinio seniūnijoje – nuo Linkuvos galima leistis pora kilometrų trumpesniu keliu – žvyrkeliu per Rimkūnus. Galima sukti ir asfaltu per Triškonius. Pastarojo maršruto ilgis – apie 22 kilometrai.
Atvažiavus į Pašvitinį ar į Peleniškius kelio į Marijos žemę reikėtų klausti. Nes čia nėra jokios rodyklės ar ženklo, kur stebuklingosios vietos ieškoti. Dar sudėtingiau kelią rasti ir todėl, kad prieš porą metų vingiavęs per pievą nuo vadinamojo Degimo miško pakraščio, dabar suartas ir tapo gražiai banguojančiu javų lauku.
„Šiaulių kraštui“ teko įsitikinti, kad ir iš vietinių gyventojų ne visi žino, kaip dabar nukakti į Marijos žemę. Mums šioje kelionėje gidu sutiko pabūti pats stebuklingojo apsireiškimo liudininkas Jonas Mieliauskas.
Šešiasdešimt dvejų metų vyras, gyvenantis Peleniškiuose, lydi mus žvyrkeliu link Lauksodžio. Privažiavus pakelės ženklą su užrašu „Giedraičiai“, sukame lauko keliuku į dešinę per kukurūzų lauką. Už gero kilometro atsiduriame ant vos pastebimos aukštumėlės. Ant jos – tvorelė, koplytėlė, neseni medžiai ir kelios dešimtys kryžių.
„Čia ir yra“, – sako J. Mieliauskas, pirmas lipdamas iš automobilio. Vyras nuo Marijos žemės aukštumėlės apžvelgia laukus: kito kelio, vedančio čia, nesimato.
Stebuklus pripažino tik žmonės
Šį rudenį – rugsėjo 8-ąją – sukaks trisdešimt metų, kai naktį ganykloje saugojęs kolūkio karves Jonas Mieliauskas išvydo nenusakomą dangaus švytėjimą ir ant žemės besileidžiančią Mariją su kūdikiu ant rankų.
„Marijos apsiaustas buvo ryškiai mėlynas, o kūdikis ant jos rankų spindėjo kaip saulė“, – pasakoja Peleniškių gyventojas. – Mačiau aš tą paveikslą ne vienas – šalia dar vieną bandą ganė du žmonės, ir jie tą patį matė, išsigando kaip ir aš“.
Vyras atmena, kaip persigandęs netikėto reginio ėmė virpėti ir vos tik spėjo atjungti „elektrinį piemenį“ ir atidaryti užtvarą, išsigandę ir gyvuliai vos jo nesutrypė. Jie pasileido į fermą.
J. Mieliauskas apie porą kilometrų paskui karves parėjo į fermas, tačiau ir tada dar matėsi, kad jis – kaip ne savas.
„Melžėjos klausinėjo, kas man nutiko, kodėl atrodau išsigandęs, kas buvo karvėms, kad jos irgi uždususios parlėkė“, – prisimena peleniškietis.
„Žmonės nenorėjo tikėti, kai pasakiau, ką mačiau. Bet tą patį sakė matę ir kiti du kerdžiai. Tada ir melžėjos ėmė kalbėti, kad tą rytą dar prieš ketvirtą valandą eidamos į fermą matė labai ryškiai nušvitusį dangų ir negalėjo suprasti, iš kur ta šviesa“, – pasakojo J. Mieliauskas.
Statė kryžius
Peleniškiuose gyvenanti Rozalija Lašinienė patvirtina J. Mieliausko žodžius, kad melžėjos ir kiti fermos darbuotojai tą rytą matė tik nepaprastai ryškiai švytintį dangų, kaimą ir laukus, nušviestus tarsi galingų prožektorių.
J.Mieliauskas sako, kad pasklidus žiniai apie Marijos su kūdikiu pasirodymą toje vietoje, kur žmonės atmena buvus kažkada kapinaičių, ėmė po nakties atsirasti kryžių. Mat Marijos atvaizdas švytėjęs tiesiai virš tų kapinaičių.
„Naktį juos pastatydavo kažkas, dieną pirmininkas liepdavo nugriauti. Kartą man tiesiai pasakė saugumiečiai: „Mažiau tu pasakok“. O aš laikiausi savo, ką mačiau, tai mačiau ir kitaip nesakysiu“, – trijų dešimčių metų senumo įvykius prisimena Peleniškių gyventojas.
Nuo to laiko Marijos žemėje vieni kryželiai nyko, kiti atsirado. Iš užrašų ant jų matyti, kad žmonės kryželius stato, kabina rožinius melsdami Marijos užtarimo, sveikatos, jos globos mirusiems, šeimai.
Marijos žemė netoli Pašvitinio nėra Bažnyčios pripažinta stebuklinga apsireiškimo vieta. Oficialiai tokio statuso neturi ir kiti trys į šį piligriminės kelionės maršrutą įtraukti objektai. Juos stebuklingais vadina tik žmonės, tikintys nepaprasta jų galia.
Autorės nuotr.
LURDAS: Pamūšio Lurdas – vieta pabūti vienumoje.
EKSKURSIJOS: Tėviškėje, Zigmantiškių kaime, vasarojančiai Apolonijai Veidaitei yra tekę ne kartą lydėti ekskursijas prie stebuklingu laikomo Marijos pėdos akmens.
APSIREIŠKIMAS: Peleniškiuose gyvenantis Jonas Mieliauskas pasakoja matęs Marijos su kūdikiu apsireiškimą.
LIUDININKĖ: Peleniškiuose gyvenanti Rozalija Lašinienė, dirbusi kolūkio melžėja, liko viena iš nedaugelio liudininkių, tą rytą mačiusių neįprastai ryškiai švietusį dangų.
SĄRAŠAS: Marijos žemėje prie Pašvitinio – lenta su sąrašu vietų, kur Lietuvoje buvo apsireiškusi Marija.
ATVAIZDAS: Jonas Mieliauskas apgailestauja, jog nėra nė vieno paveikslo ar statulėlės, kurioje Marija atrodytų taip, kaip ją matė jis ir dar du kerdžiai.
KRYŽIAI: Marijos žemėje – mediniai, irstantys nuo laiko kryžiai su žmonių maldavimais.
PAVEIKSLAS: Pagrindiniame Linkuvos bažnyčios altoriuje paveikslas laikomas stebuklingu – už išmelstas malones žmonės dovanojo votus.
RAMYBĖ: Vietinių gyventojų teigimu, pabuvus Lurde prie Lašmens atgaunamos dvasinės jėgos ir ramybė.
ISTORIJA: (Iš kairės) Elena Sabaliauskienė ir Irena Pikelienė sako, kad apie Lurdo atsiradimo istoriją mažai išlikę žinių.
Antano ŽIDONIO nuotr.
AKMUO: Prie Marijos pėdos akmens traukia pavieniai žmonės ir ekskursijos.
Janina VANSAUSKIENĖ
