Naujausios
Dviračiais po Latviją – 1400 kilometrų
Daugiau nei 1000 km dviejų savaičių žygis dviračiais po Latviją – į tokią kelionę leidosi apie 50 dviratininkų iš visos Lietuvos. Tarp jų – šeši šiauliečiai. Dviračių entuziastų Artūro Jaugėlos ir Egidijaus Kulikausko kelionės įspūdžių sąraše – traktoriaus gaudynės, kulinariniai eksperimentai be arklienos, žavėjimasis pilimi, panašia į Hario Poterio burtininkų mokyklą.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Maršrutas ir maniakams, ir tinginiams
Dviratininkų pasaulyje gerai žinomas kaunietis Linas Vainius jau nebe pirmus metus organizuoja keliones dviračiais. Pirmosios kelionės vingiavo po Lietuvą, vėliau geografija išsiplėtė po kaimyninę Latviją.
Šiųmetė kelionė Latvijoje – jau trečioji, kaskart lankomi skirtingi šalies regionai. Šią vasarą dviračių žygis vyko po Latvijos šiaurės rytuose esantį kultūrinį istorinį kraštą Vidžemę.
„Šiaulių krašto“ IT inžinierius, dviračių aistruolis A. Jaugėla dalyvavo visuose žygiuose, E. Kulikauskui tokia didelė kelionė dviračiais – pirmoji. „Bet tikrai ne paskutinė!“ – patikina.
Ilgos kelionės metu dviratininkai nepatyrė rimtų avarijų ir nuostolių.
Maršrutas ruošiamas beveik metus – išžvalgomos visos lankytinos ir nakvynės vietos.
Važiuojantieji pagal pajėgumą gali pasirinktinai sekti „Gudručių“, „Tinginių“ ar „Maniakų“ maršrutais su pažymėtais lankytinais objektais, dienos „vinimi", poilsio vietomis.
Dviratininkai pripažįsta, jog šiemet kelionės maršrutas pradedantiesiems buvo gana sudėtingas. Per dieną tekdavo numinti apie 100 km.
Po sportinių varžybų – į žygį
Tą dieną, kai iš Biržų keliautojai pajudėjo Latvijos link, Šiauliuose kaip tik vyko plento dviračių taurė. Varžybose dalyvavęs šiaulietis Sigitas pasivijo bendrakeleivius vakare.
Daugiau negu pusė keliautojų į pradinį tašką važiavo autobusais, automobiliais, atsivežė savo mantą.
„Aš iš principo „prieš“. Būčiau net ir vienas mynęs iki Biržų, jei kiti šiauliečiai būtų neprisijungę“, – dviratininkų politiką dėstė Egidijus. Šiauliečių būrelis iki Biržų numynė dviračiais.
E. Kulikauskas kelionėje norėjo pasijusti tikru laukiniu dviratininku, kad patirtų kelionių dvasią.
Nesutapo biologiniai laikrodžiai
E. Kulikauskas akcentuoja, jog ruošiantis ilgam dviračių žygiui labai svarbu optimaliai susikomplektuoti daiktus – nepasiimti per daug, nes viską teks vežtis.
Daiktus susipakuoti bagažinėje taip pat reikia protingai, kad stovyklavietėje iškart žinotum, kur kas yra.
Pagal jėgas, miestus, charakterius, draugystes natūraliai susiformavo ir keliautojų būreliai. Artūras su Egidijumi po kurio laiko atsiskyrė, važiavo skirtingose kompanijose, nes nesutapo „pelėdų“ ir „vyturių“ biologiniai laikrodžiai.
Iš to susiformavo net juokelis – kol Artūro kompanija grįždavo vakare iš žygio, Egidijus su bendrakeleiviu Daliumi spėdavo du kartus pavakarieniauti.
Dviratininkams teko kulinarinių išbandymų metas. Dienos metu jie ieškojo valgyklų, kuriose galima pigiau papietauti, vakare gaminosi maistą patys.
„Mūsų firminis patiekalas buvo a la guliašiukas su daržovėmis. Pradžioje turėjom lašinių, tai darėm troškintus kopūstus su lašinukais ir daržovėmis. Nieko skaniau gyvenime nesu valgęs! O dar gamtoje...“ – maisto niuansus dėstė Egidijus.
Tradicinį dviratininkų patiekalą – makaronus su mėsos konservų variacijomis – gamindavosi Artūras su bendrakeleiviais. Vienoje latvių parduotuvėje dviratininkai atrado net arklienos konservus, tik jų nesiryžo ragauti.
Įspūdingos pilys
Dviratininkai pažymi, jog Lietuvai turėtų būti gėda, palyginus, kaip latviai susitvarkę savo dviračių takų infrastruktūrą net provincijos vietovėse.
„Kone kiekviename Latvijos miestelyje, kur yra vandens telkiniai, sutvarkyta pakrantė, įrengti paplūdimiai, vaikų žaidimų aikštelės, gėlynai. Panašiai tvarkosi ir iniciatyvios kaimų bendruomenės Lietuvoje. Šiauliai šiuo atveju apsileidę, sustingę laike“, – lygino dviratininkai.
Keliautojus Latvijoje stebino, kad užėjus į informacinį centrą ten pilna informacinių bukletų, žemėlapių visomis kalbomis, įskaitant lietuvių. Lankstinukai išleisti net apie mažesnius miestelius.
Vidžemė – istoriškai buvusi Livonijos ordino žemė, todėl garsėja senoviškų pilių, dvarų ir jų griuvėsių gausa. Latviai pilis išnaudoja kaip turistinę atrakciją.
Artūrui didžiausią įspūdį paliko akmeninė Cėsių viduramžių pilis – vienas geriausiai išsilaikiusių Baltijos šalyse Kalavijuočių ordino istorinių-architektūrinių paminklų.
Egidijus priduria, jog verta dėmesio Cesvainės pilis, panaši į knygos „Haris Poteris“ Hogvartso burtininkų mokyklą. Netoli Siguldos esanti išgirtoji Turaidos pilis nepaliko didelio įspūdžio, nes ji atstatyta šiuolaikinėmis plytomis.
E. Kulikauskas atkreipia dėmesį į latvių ūkiškumą. Neturėdami papildomų lėšų išlaikyti muziejams, jie atstatytuose dvaruose įkūrė mokyklas, reabilitacijos centrus, verslininkai įrengė viešbučius. Funkcionuojantis pastatas tvarkomas, nereikia papildomo finansavimo.
Latvijoje keliautojus žavėjo didelės uolienų atodangos, smiltainių skardžiai Gaujos nacionalinio parko apylinkėse.
„Sėdėjo ant rato“ traktoriui
Visi minantys žino dviratininkų žargonu vadinamą „sėdėjimą ant rato“, kai važiuodami prieš vėją dviratininkai važiuoja vienas paskui kitą. Vienam vėjo pasipriešinimas yra, kitam – ne, antrajam lengviau minti.
Vykdami link jūros Egidijus su bendrakeleiviu Daliumi pastebėjo keliu dardantį traktorių, nutarė „atsisėsti jam ant rato“. Važiuojant labai arti papuolama į oro maišą, nebereikia minti, tik reguliuoti greitį, kad neatsitrenktum į transporto priemonę.
Nuokalnėje traktoriui prašvilpus pro šalį dviratininkai užgulė pedalus, ėmė vytis traktorių. Atstumas 4–5 metrai, bet dar negana, o jau įkalnė, traktorius greičio nemažina...
„Visgi jį pavijom ir likusius 6 kilometrus net nepajutom kaip nuvažiavom 40 kilometrų greičiu, tik spaudinėdami stabdžius“, – pasakojo E. Kulikauskas.
Vienas iš dviratininkų tikslų buvo įkelti koją į Estiją. Artūras su bendrakeleiviais poilsio dieną nutarė pasiekti Estijos sieną, iki kurios buvo apie 80 kilometrų. Važiavo žvyrkeliais, miško keliukais, atrado vietą, kurioje ėjo Baltijos kelias. Vieta specialiai pažymėtas paminklu. Dviratininkai iš didžiojo žygio grįžo jau sutemus, naktį.
Egidijus mynė į miestą Valka/Valga, kurio pusė priklauso Latvijai, o kita pusė – Estijai. Jis atkreipia dėmesį, jog estai labai konkuruoja su latviais – tik įvažiavus į jų pusę gražiau viską susitvarkę, kad matytųsi kuo ryškesnis kontrastas.
Spalvingi bendrakeleiviai
Keliautojų būryje važiavo ir vyras susikonstruotu savadarbiu elektriniu dviračiu. Dviratį supo laidų raizgalynė. Transporto priemonę jis buvo pasidaręs iš elektroninių dalių.
Keistuolį vienišių kiti vadindavo elektroniku arba pamišusiu mokslininku. Garsiai ūžiančiu įkrovikliu elektroninio dviračio akumuliatorių konstruktorius kasdien įkraudavo stovyklavietėje.
Tarp dviratininkų mynė du per 70 metų vyrai – patyrę ilgamečiai keliautojai. Vienas jų nuolat dainuodavo dainų popuri, pats to net nejausdamas, norėjo inicijuoti dainų vakarus. Tik kelionės pabaigoje dainos nutilo, nes keliautojai pavargo. Viena pora važiavo dviviečiu dviračiu – tandemu.
„Kelionė dviračiais – visiškai nenuobodi, nes nėra laisvo laiko, visą laiką kažką veiki“, – pažymi Artūras. Pasak Egidijaus, dviejų savaičių žygis buvo sporto ir namų ruošos stovykla.
Keliautojai drąsina, jog pabandyti keliauti dviračiais gali visi. Informacija apie žygius, ankstesnių kelionių nuotraukos skelbiamos interneto puslapyje velomanai.lt. Ten galima atrasti bendraminčių, sužinoti tiek ilgų, tiek trumpesnių savaitgalinių kelionių maršrutų.
Laimono DARAŠKOS nuotr.
BENDRAKELEIVIAI: Šiauliečiai turistai Antanas, Sigitas, Artūras bei kaunietis Vladas mina dviračiais po Latviją.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ŽEMĖLAPIS: Dviračių entuziastai Egidijus Kulikauskas (kairėje) ir Artūras Jaugėla žemėlapyje rodo kelionės maršrutą, kuris driekėsi po Latvijos Vidžemę.
Laimono DARAŠKOS nuotr.
OBJEKTAS: Viena iš aplankytų kelionės vietų – Cėsių pilis, viena pirmųjų kryžiuočių pilių senojoje Latvijos teritorijoje.
PILYS: Vidurio Latvija nusėta pilimis – dviratininkai aplankė 2002 metais sudegusią, dabar valstybės ir visuomenės lėšomis atstatomą Cesvainės pilį.
BAZĖ: Turistiniu objektu paversta sovietinė branduolinių raketų bazė Zeltiniuose.
LIETUS: Šiauliečiai turistai Laimonas, Sigitas, Dalius ir Egidijus laukia, kol baigsis lietus, kad galėtų važiuoti namų link – iki Šiaulių liko 230 km.
STOVYKLAVIETĖ: Stovyklavietėje apsistojusiems keliautojams svarbiausia, kad būtų vandens nusiprausti ir atsigerti bei elektra išmaniesiems telefonams įkrauti. Juos daugelis naudojo vietoje fotoaparatų.
„ENDOMONDO": Išmaniosiomis technologijomis užfiksuotas visas kelionės maršrutas – 1400 kilometrų.