Naujausios
Du gyvenimai – danguje ir žemėje
Vilniuje gyvenantis buvęs šiaulietis Romualdas Račkauskas danguje praleido 16 tūkstančių valandų, jam pakluso įvairių modelių lėktuvai. Savo svajone – aviacija – jis mėgavosi 30 metų. Nuotykių kupiną gyvenimą 79-erių nusipelnęs civilinės aviacijos pilotas sudėjo į knygą „Autografas dangaus mėlynėje“. Šiuo metu rašo knygą apie gyvenimą žemėje.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Atmintyje – Antano Gustaičio lėktuvai
Knyga „Autografas dangaus mėlynėje“ – septynerių metų darbas. Impulsą knygai, šypsosi autorius, davė darbovietės, kurioje dirbo Lietuvai atgavus nepriklausomybę, saugumo reikalavimai. R. Račkauskas, būdamas Civilinės aviacijos planavimo komiteto narys, dalyvaudavo konferencijose NATO būstinėje Briuselyje. Reikėjo dokumentų, kad būtų galima dirbti su slapta informacija.
„Rašydamas apie save, prirašiau per daug. Man pasakė: dviejų puslapių biografiją kada nors panaudosite memuarams, o dabar sutraukite į tris sakinius“, – juokdamasis prisimena R. Račkauskas.
Išėjęs į pensiją, vietoje trijų sakinių parašė 450 puslapių knygą. Trečdalis knygos istorijų susietos su Šiauliais.
R. Račkauskas – šiaulietis. Tėvai tuometėje Papievių gatvėje, Šimšėje, buvo pasistatę namuką. Dabar ten likusios tik dvi obelys. Grįžęs į Šiaulius, jas visuomet aplanko.
„Dangaus mėlynė suviliojo kartą ir visam laikui“, – neabejoja. Jam buvo treji, kai mama Šiaulių turguje nupirko pirmąjį lėktuvėlį.
Linkaičiuose ūkininkavo diedukai, jie pas save anūką veždavosi pro Zoknių aerodromą, kuriame stovėjo Antano Gustaičio lėktuvai.
„Mano atmintyje aerodromas – pieva, eilinis kaimo keliukas. Prisimenu vienuolikos lėktuvų eilę. Diedukas buvo kalvis, domėjosi technika. Kol diedukas kalbėdavo, išlipdavau iš ratų ir eidavau prie lėktuvų, žiūrėdavau, kaip vairai juda. Nuo to laiko buvo vienintelis noras: tapti lakūnu“, – sako R. Račkauskas.
Jo idealai buvo Steponas Darius ir Stasys Girėnas, Feliksas Vaitkus – legendiniai lakūnai, perskridę Atlantą, lakūnai-kamikadzės, kurių kiekvienas skrydis buvo žygdarbis.
J. Janonio gimnazijoje visi R. Račkauską vadino „liočiku“. Pagrindinis jo žinių šaltinis buvo išsaugoti draudžiami tarpukario Lietuvos žurnalai „Lietuvos sparnai“, „Karys“.
Pirmųjų praktinių žinių suteikė Leonas Kiserauskas, Petras Motiekaitis, Stasys Žiburys. Savo jėgomis moksleiviai su vadovais sukonstravo sklandytuvą.
Vietoje dangaus – jūra
„Kaip tapti profesionaliu lakūnu?“ – atsakymo nerado J. Janonio gimnazijos abiturientas.
11 klasėje į kabinetą įėjo gražus, aukštas pirmo rango jūrų kapitonas. Jis rekomendavo mokytis Leningrado aukštojoje inžinerinėje karinio jūrų laivyno mokykloje.
Tuo metu iš visų blogybių šis pasirinkimas R. Račkauskui atrodė geriausias. Viskas apsivertė, kai studijų metu gavo paskyrimą dirbti povandeniniuose atominiuose laivuose inžinieriumi elektriku. Vyras matė, kaip 4–5 kurso studentai dėl radiacijos nuplikdavo.
„Pagalvojau: kur aš patekau?! Juk niekada nebelaikysiu rankose šturvalo! Tai reiškė išduoti svajonę“, – sudėtingą metą prisimena R. Račkauskas. Išgelbėjo iš Rumunijos atsiųsti 25 kursantai. O 25 studentai, tarp kurių pateko ir R. Račkauskas, buvo išsiųsti į mokyklos filialą Puškine.
Priartėti prie svajonės R. Račkauskui padėjo nemalonus įvykis. Studentas dukart surizikavo ir savavališkai iš Puškino nuvyko į Leningradą. Antrajame „žygyje“ jį sulaikė patrulis. Vidurnaktį studentas atsidūrė pas viršininką.
„Jis negalėjo suvokti, kaip kažkoks bernas gali sugadinti mokyklos prestižą. Šaukė, rėkė. Kai pagaliau leido kalbėti, pasipasakojau, kaip norėjau tapti lakūnu. Jis mane suprato. Patikėjo, palinkėjo sėkmės ir įrašais nesugadino gyvenimo“, – sako R. Račkauskas.
Pasivijo svajonę
Grįžo į Šiaulius. Karinio komisariato vadovas buvo įpykęs, nes į Leningradą R. Račkauskas išvažiavo be jo leidimo. Nukreipė į Tolimuosius Rytus – 5 metus tarnauti laivyne.
Suprato: penkeri metai ir lakūnu niekuomet netaps, nes į lakūnus priimama iki 23 metų.
Ką daryti? R. Račkauskas nuvyko į Vilnių, savo istoriją papasakojo kariniam komisarui. Šis pasiuntė į 16-ąją lietuviškąją diviziją Šiaurės miestelyje. Ją išformavus, buvo perkeltas į 73-iąją pėstininkų diviziją Klaipėdoje. Iš ten – į Kazachstaną, kur dirbo vairuotoju, traktorininku, kombainininku.
1957 metais grįžo į Klaipėdą, demobilizavosi ir už dviejų dienų išvyko į Sasovo (Rusija) civilinės aviacijos mokyklą. Kai pasivijo svajonę, R. Račkauskui buvo 22,5 metų.
Apsivilkęs paprastutę uniformą pasijautė devintame danguje. Studijas 1960 metais baigė su pagyrimu. Planavo vykti į Jakutską, nes girdėjo, kad ten nėra kelių, galima daug skraidyti ir daug uždirbti. Bet atėjo žinia iš Vilniaus, kad reikia šešių lakūnų.
Nuo asiliuko ant laukinio žirgo
1969 metais R. Račkauskas baigė Leningrado aukštąją civilinės aviacijos mokyklą, 1974 metais – Leningrado civilinės aviacijos akademijoje „Aerofloto“ atstovų užsienyje kursus.
R. Račkauskas – vienintelis lietuvis, kuriam suteiktas nusipelniusio civilinės aviacijos piloto vardas.
R. Račkauskas skraidė lėktuvais Po-2, Jak-12, An-2, Li-2, Tu-124, Tu-134A. Baigė mokymus su Jak-42, bet savarankiškai skraidyti nebeteko. Savo malonumui sėsdavo į „Zetą“, „Wilgą“.
Lėktuvą An-2, juokiasi vyras, lakūnai kartais pavadindavo „avinvagiu“. Nusižiūrėję lygų lauką surizikuodavo, nutūpdavo ir į lėktuvą įsikeldavo avį.
Geriausiai patyręs lakūnas jautėsi skrisdamas Tu-124. Kai iš Li-2 persėdo į Tu-124, atrodė, kad nuo asiliuko persėdo ant laukinio žirgo. Li-2 kildavo 2–2,5 metro per sekundę greičiu, o Tu-124 – 25–26 metrai per sekundę.
Išbandymai danguje
Trisdešimt R. Račkausko metų aviacijoje pilni įvairiausių atsitikimų. Tiki – turbūt pats Aukščiausiasis saugojo.
Kariniuose aerodromuose leisdavosi itin sunkiomis sąlygoms: įranga menka, tekdavo tūpti rūke pagal prožektorių. Bet kokia klaida galėjo būti lemiama.
„Skrendame ties Ryga. Stiuardesė atneša vištos, kavos. Staiga prietaiso rodyklė rodo nulį, vadinasi, išmušė hidroskysčius. Dar turime vienkartinę avarinę sistemą. Vadas nežino, ką daryti. Sakau, tebeskrendame lygiai, nesileidžiame, valgyk vištą, paskui pažiūrėsime, ką daryti. Atidavėme kauliukus, pažiūrėjome instrukciją. Priskridę beveik virš Vilniaus, puikiausiai nusileidome“.
Kartą, stabdant avariniais stabdžiais, pavyko nesusprogdinti lėktuvo ratų. Įprastai sprogsta visi aštuoni: neatlaiko maždaug 50-ies tonų šliaužiančio lėktuvo.
„Romualdai, šaunuolis, šitokį dalyką kažin ar dar pamatysiu. Kaip tau pasisekė „nenunešti“ ratų?“ – klausė iš paskos skridęs valdybos viršininkas.
Mintys apie pabėgimą
Išskirtinis R. Račkausko charakterio bruožas – šaltakraujiškas mąstymas. Niekada neprakaituodavo. Turėjo kriterijus, kurių neleido pažeisti. Į kiekvieną skrydį žiūrėjo kaip į pirmą.
Jis buvo eskadrilės, kurioje – 24 įgulos, vadas. Teko vadovauti maždaug 135 įvairiausių tautybių, charakterių žmonėms. Tvirto charakterio, prie butelio nesėdantis vadas sulaukdavo net grasinimų, pavyzdžiui, kartą ant lentos pamatė užrašą: „Mirtis Račkauskui!“
Kai visa įgula miegodavo, jis niekada neleisdavo sau sudėti bluosto. Juokiasi, jog kartais kone degtukus į akis statydavosi. Niekada skrydžio metu neužsiimdavo kažkuo kitu: „Malonu įsijausti į knygą, bet nereikia pamiršti, kad tu ore, 9–11 tūkstančių metų aukštyje. Gali atsisakyti autopilotas ar kiti prietaisai.“
Skrydžių maršrutai driekėsi visoje Tarybų Sąjungoje. R. Račkauskas buvo pirmasis, atidaręs reisus iš Vilniaus į Krasnojarsko, Murmansko aerodromus.
Skraidino jaunus kareivius į socialistines šalis, grąžindavo demobilizuotus. Su lėktuvu Tu-134 išmaišė Čekoslovakijos, Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos padangę.
Skrydžiai lakūnams suteikdavo laisvės pojūtį ir sukeldavo minčių apie pabėgimą iš Tarybų Sąjungos. R. Račkauską nuo tokių minčių atitraukdavo šeima.
„Skrisdamas iš Leningrado, matydavau mirksintį Helsinkio oro uosto švyturį. Pasukęs lėktuvą, ten būčiau atsidūręs už 5–6 minučių. Bet visada pagalvodavau, kas bus su šeima? Du vaikai, žmona gydytoja... Juk jiems visas gyvenimas būtų sugadintas, o mane irgi medžiotų.“
Gyvenimas nesibaigia
Per tris dešimtmečius R. Račkauskas ore praleido 16 tūkstančių valandų. „Nurašytas“ 1987 metų vasarį.
Tuokart R. Račkauskas manė, kad gyvenimas pasibaigė. Padėjo kasmetinės komisijos Maskvoje pirmininkas, senas gydytojas.
„Su aviacija gyvenimas nesibaigia. Jūs grįžtate namo, jūsų laukia šeima. Sulaukia sveiko, gyvo, neinvalido. Geriau „nusirašyti“ 3 metais anksčiau nei 5 minutėmis vėliau“, – atkartoja visam gyvenimu įstrigusius aukso žodžius.
Dabar R. Račkauskas rašo antrą knygos dalį. Joje prisimena metus, kai skrydžius teko pakeisti darbu žemėje.
„Galbūt ne taip įdomu ir gana sunku. Prasidėjo nepriklausomybės kovos, žmonės susiskirstė į daugiau lietuvius ir mažiau lietuvius“, – svarsto R. Račkauskas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę nusipelniusiam lakūnui buvo patikėta įkurti Aeronautikos gelbėjimo koordinacinį centrą. Jam vadovavo vienuolika metų.
Gyvendamas Vilniuje, R. Račkauskas nepamiršta Šiaulių, priklauso Šiauliečių klubui, kuriam vadovauja Saulius Sondeckis. „Šiauliai man visuomet buvo brangūs“, – šypsosi. Į Šiaulius kasmet atvyksta per miesto gimtadienį, nepraleidžia klasės susitikimų J. Janonio gimnazijoje.
Į Šiaulius buvusiam lakūnui visuomet malonu sugrįžti ir dėl dar vienos priežasties: čia dangų raižo lėktuvai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr. ir repr.
AUTORIUS: Romualdas Račkauskas, išleidęs knygą „Autografas dangaus mėlynėje“, dabar rašo antrą jos dalį – apie gyvenimą, baigus lakūno karjerą.
ŠIAULIETIS: Vilniuje gyvenantis Romualdas Račkauskas nepamiršta gimtųjų Šiaulių: priklauso Šiauliečių klubui, nepraleidžia miesto gimtadienių. Trečdalis knygos „Autografas dangaus mėlynėje“ skirta Šiauliams.
LEIDINYS: Knygai „Autografas dangaus mėlynėje“ parašyti prireikė septynerių metų.
LAKŪNAS: Romualdas Račkauskas prie lėktuvo Tu-124.
KURSANTAS: Pirmoji Romualdo Račkausko nuotrauka su kursanto paradine uniforma. 1957-ieji.
PASIRENGIMAS: Prie lėktuvo Li-2 prieš šuolius. Romualdas Račkauskas – kairėje.