Naujausios
Dievo dovana tiesia kelią į sceną
Kai 32-ejų metų skaistgirietė (Joniškio rajonas) Jolanta Gižienė įžengė į „Lietuvos balso“ aklųjų perklausų sceną, turbūt niekas, išskyrus jos artimuosius ir kraštiečius, nesitikėjo išgirsti tokį spalvingą, gilų operinį balsą. Jo banga, užliejusi teisėjus, privertė komisijos narį Merūną Vitulskį suklusti, spustelėti mygtuką ir atsisukti į atrastą talentą.
Jolanta sako, kad dainavimas jai yra gyvenimas, scena ją išlaisvina, suteikia pilnatvę, traukia magiška jėga. Į konkursą ji žengė paskatinta vyro.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Repetuodavo namuose
Dalyvauti „Lietuvos balso“ konkurse pati Jolanta Gižienė neplanavo. Kai buvo paskelbta atranka, užpildyti anketą ją paskatino vyras. Matydamas žmonos neišnaudotą talentą ir jos begalinę meilę muzikai, jis ragino nepražiopsoti šanso, nes kiekviena galimybė gali tapti tramplinu į sėkmę.
Kasininke prekybos centre Vilniuje dirbanti Jolanta netrukus sulaukė pakvietimo atvykti į perklausą. Tai nebuvo kažkas ypatinga, nes jauna moteris jau prieš kelerius metus savo jėgas bandė konkurso „Lietuvos talentai“ atrankoje.
Tąsyk taip pat teko dainuoti prieš televizijos kameras. Tačiau pati jautė, kad kažkas negerai: balsas prislėgtas, sunkus. Gal ir kūrinys neatitiko konkurso, siekiančio populiarumo, formato.
Ruošdamasi naujam iššūkiui moteris daug repetavo namuose: po dvi tris valandas dainuodavo, kaimynai net imdavo daužyti į radiatorius, prašydami tylos. Bet atkaklumas davė vaisių.
Pateko į Merūno Vitulskio komandą
„Šį kartą balsas skambėjo, tiko mano pasirinkta daina „Kai tu buvai šalia...“ Tačiau akimirką, kada pasirodymas baigėsi, nesuvokiau, jog Merūnas Vitulskis mane pasirinko. Jis mygtuką spustelėjo paskutinę akimirką ir iš karto atsisuko visų teisėjų kėdės, o žalio takelio, reiškiančio, kad esu atrinkta, nepastebėjau“, – „Šiaulių kraštui“ su jauduliu pasakojo Jolanta Gižienė.
M. Vitulskis ją pakvietė į savo komandą. Operos dainininkas pastebėjo, kad konkursantės gražus, galingas mecosopranas, tik yra problemų dėl kvėpavimo.
„Mane persekioja kvėpavimo problemos. Nuo vaikystės muzikos mokytojai į tai atkreipdavo dėmesį, skirdavo pratimų. Būdavo, susirietusi dainuodavau, kad jausčiau balsą, sklindantį visu kūnu. Bet nebuvau pavyzdinga mokinė“, – šypsosi skaistgirietė.
Penktokė pasirodė „Dainų dainelėje“
Pirmoji jos balsą pastebėjo Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos mokytoja Edita Rudienė. Tuo metu Skaistgirio vidurinėje mokykloje dirbusi pedagogė mergaitę pradėjo ruošti individualiai. Vyresnysis brolis Jolantą lydėdavo specialiems užsiėmimams pas mokytoją į Joniškį. Meno mokyklos mergaitė nelankė: mama bijojo, kad pernelyg judri, visur lakstys.
Tais pačiais mokslo metais Jolanta sėkmingai dalyvavo moksleivių konkurse „Dainų dainelė“. Pamena atlikusi dainą apie katinuką ir vario ratus.
Vėliau sekė dar ne viena „Dainų dainelė“. Jolanta tapo minėto konkurso laureate.
Jai perėjus į devintą klasę dirbti muzikos mokytoja į Skaistgirį sugrįžo kraštietė Birutė Dauginytė.
„Mokslo metų pradžioje susiradau naująją mokytoją ir pareiškiau, kad noriu dainuoti“, – sako Jolanta.
Pedagogė įvertino mergaitės galimybes ir pradėjo kartu dirbti.
Suvokė balso jėgą
„Buvau gal 14–15 metų, kai pirmą kartą suvokiau savo balso jėgą, kai pajautau pilnatvę dainuodama. Mokytoja mane atsivežė į koncertą Joniškyje. Tai anuomet atrodė didelė scena. Po to sekė Kaunas, Vilnius, Kretinga ir kiti miestai“, – pasakoja skaistgirietė.
Mokytojai, matydami jos ateitį muzikos sferoje, nuolaidžiaudami parašydavo geresnį pažymį. Jolanta buvo žadėjusi po dešimtos klasės stoti į Šiaulių Konservatoriją. Tačiau nuvykusi išgirdo esanti „per sena“, reikėję stoti dar aštuntoje klasėje.
„Tyliai grįžau namo ir, niekam nieko nesakiusi, rugsėjį vėl atpėdinau į vidurinę mokyklą“, – pasakoja Jolanta.
Su dėkingumu ji mini joniškietę poetę Oną Mikalauskienę, kurios buvo palaikoma ir skatinama, dalyvaudavo poetės ir literatų klubo organizuojamose šventėse, dainuodavo išvykose.
Kartą koncertuodama prie Medvėgalio kalno pati nustebo, kaip kyla balsas aukštyn, galingai košdamas medžius.
„Sidabrinių balsų“ laureatė
Būdama abiturientė, Birutės Dauginytės paruošta mergina dalyvavo respublikiniame konkurse „Sidabriniai balsai“. Po perklausos komisija ją atrinko į finalinį turą, bet paprašė keisti repertuarą, nes Jolantos galimybės kur kas didesnės.
„Paruošėme „Ulijoną“, tikrai sudėtingą dainą. Kiti kūriniai taip pat buvo sunkūs. Konkuruoti teko su profesionalėmis, operos dainininkėmis arba studentėmis. Tačiau baimės, žengdama į Vilniaus Rotušės, kurioje vyko koncertas, sceną, nejaučiau, tik jaudulį, natūralų ir būtiną kiekvienam atlikėjui. Kai po pasirodymo nugriaudėjo audringi plojimai ir du kartus buvau iškviesta bisui, jaučiausi laiminga. Atrodė, galėčiau dainuoti ir dainuoti nesustodama, teikti žmonėms džiaugsmą“, – sako „Lietuvos balso“ dalyvė.
Jolanta tapo antros vietos laureate. Po konkurso komisija pakvietė pasikalbėti abiturientę. Jai buvo pasakyta, kad rugpjūčio mėnesį gali atvažiuoti į Muzikos ir teatro akademiją mokytis, bus priimta.
„Kaip sakė, taip padariau. Rugpjūtį atvykau, laikiau dainavimo egzaminą, nei solfedžio, nei kitų nereikėjo. Patekau į parengiamąjį kursą“, – prisimena jauna moteris.
Dvejus metus nedainavo
Tačiau gyvenimas pasisuko taip, kad Akademijos, nors ir turėdama puikius balso duomenis, ji nebaigė.
„To etapo nenoriu prisiminti. Buvo sunku. Šeimoje augome trys vaikai. Vyresnysis brolis – krepšininkas, lankė treniruotes, žaidė Joniškio „Žiemgaloje“, vėliau Šiauliuose pateko pas trenerį Antaną Sireiką. O čia dar dukra dainininkė. Ir vienam, ir kitam vaikui reikia pinigų. Nebuvo lengva verstis, – atvirauja Jolanta. – Bet retas kuris, nepabuvęs mano kailyje, neavėjęs mano batais, galės suprasti.“
Grįžusi į Skaistgirį ji kūrė savo gyvenimą. Gimė viena dukra, po to – antra. Sako, kad mergaitės dabar yra didžiausias turtas. Vyresnioji irgi ypač muzikali, meno mokykloje lanko smuiko klasę. Ir būnant Vilniuje, dirbant prekybos centro kasoje kasdien plaukė mintys apie vaikus, kurie pas senelius lanko mokyklą.
Dvejus metus Jolanta nedainavo. O balsas – instrumentas, su kuriuo kasdien reikia dirbti. Bet dabar ji pasiryžusi kovoti ir siekti visko, kas įmanoma. Juk Lietuvos scenose karaliauja ir bebalsiai atlikėjai, o ji turi gamtos dovaną. Dovanų slėpti negalima, jomis reikia dalintis ir gauti įvertinimą.
Autorės nuotr.
SVAJONĖS: Jolanta Gižienė savo sodriu galingu mecosopranu ne kartą džiugino skaistgiriečius ir miestelio svečius įvairiuose renginiuose, bet svajojo dainuoti ir į didžiosiose scenose.
PASIEKIMAS: Muzikos mokytoja Birutė Dauginytė (kairėje) Jolantą paruošė respublikiniam „Sidabrinių balsų“ kokursui, kuriame, varžydamasi su stipriais dalyviais, tarp kurių buvo ne vienas profesionalus dainininkas, ji užėmė antrą vietą.