Naujausios
Pensija atvėrė kelionių, mokslo ir bendravimo laiką
Šiaulietė Elena Jarušienė vardija šalis, kurias aplankė išėjusi į pensiją: Čekija, Vengrija, Slovakija, Anglija ir kitos. Penkiolika metų gerų emocijų, žinių pasisemia Trečiojo amžiaus universiteto paskaitose, lankosi teatre, susitikimuose su šalies šviesuomene, bibliotekose. „O kiek dar turiu svajonių!“ – nusišypso ponia Elena.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Žinios – lyg sparnai
Trečiojo amžiaus universitetas pradeda šešioliktąjį veiklos sezoną. Paskaitų klausytis eis ir šiaulietė Elena Jarušienė. Ji prieš šešiolika metų perskaitė, kad kuriasi toks universitetas ne tik Vilniuje, bet ir Šiauliuose. Smalsumas nugalėjo ir ji nuėjo mokytis.
Pirmiausia – į Sveikatos fakultetą. Kiekvienais metais smalsumas didėjo ir tai skatino mokytis naujų dalykų ir kituose fakultetuose.
Imdama iš dėklo vieną po kito mokslo metų baigimą liudijančius diplomus šypsosi: tiek metų praėjo! Ir čia pat susidrovėjusi šypteli: gal jau per sena mokytis?
„Man 74-eri, bet taip norisi sužinoti kažką naujo, įdomaus, naudingo. Ne tik mokytis. Norisi nueiti į teatrą, perskaityti įdomių knygų, nueiti į susitikimą su žymiais žmonėmis, keliauti“, – šypsosi moteris.
Ponia Elena vardija lektorius, kurių paskaitų klausėsi susižavėjusi, konspektavo įdomiausias mintis ir faktus. Andrius Narbekovas, Eugenija Šimkūnaitė, Filomena Taunytė, Alvydas Laiškonis paliko didžiausią įspūdį.
„Po paskaitų pareini pakylėtas, lyg su sparnais. Tos paskaitos man kaip gyvenimo prieskonis“, – šypsojosi ponia Elena.
Gyvenimo ir mokslo verpetuose
Ponia Elena pasakoja, kad į universitetą susirenka skirtingi žmonės, verda gyvenimas, gimsta draugystės ir intrigos – vyresnių žmonių gyvenimai, santykiai bei bendravimo peripetijos nė kiek nenusileidžia jaunimui.
Kelerius metus ji klausėsi paskaitų Turizmo ir kraštotyros fakultete. Aplankytos Šiaulių žymiausios ir įdomiausios vietos privertė kitaip pažvelgti į miestą, kuriame gyvena nuo jaunystės. Keliauta po Lietuvą, užsienio šalis.
„Aplankytas ligoninės Patologijos muziejus paliko didžiulį įspūdį. Kiek mes nežinome apie sveikatą, apie žalingų įpročių padarinius. Jaunimą ten reikia vesti ir mums naudinga visa tai pamatyti“, – įspūdžius pasakojo E. Jarušienė.
Tėvelio uždegtas noras mokytis
Šiaulietė padeklamuoja jaunystės laikų eilėraštį. Prisimena ne tik eilių, bet ir skaičius gerai įsidėmi. Jaunystėje mokykloje išmoktą Konstituciją dar ir dabar prisimena. Pasvarsto, ar šiuolaikinis jaunimas žino bent dalį Lietuvos Konstitucijos.
Šiltų žodžių ji negaili savo tėčiui, kuris skatino mokytis. Šeima tuomet gyveno Verbūnuose (Šiaulių r.), vertėsi ūkiškai, vaikams darbų netrūko, tačiau visuomet būdavo laikas namų darbams ruošti, ir knygai visai šeimai garsiai paskaityti.
„Mano tėtis buvo labai šviesus žmogus. Išmintingas ir protingas, turėjo nuostabią atmintį. Vaikystėje per tris mėnesius mokyklą turėjo galimybę lankyti tik tris savaites ir išmoko rašyti be klaidų. Jei jis būtų mokęsis toliau, bent du-tris skyrius, kuo būtų tapęs?“ – sau užduoda klausimą ponia Elena.
Kiek save pamena, gyventi kaime nepatiko. Jei atsirasdavo galimybė, važiuodavo viešėti pas močiutę į Šiaulius. Nusišypso, kad „širdyje buvo miesto žmogus“.
Ne gyvenimo pabaiga
Į pensiją ponia Elena išėjo 55-erių metų. Dar pustrečių metų dirbo. Prisimena, kad pats išėjimo iš darbo faktas ir atsiradusio laisvo laiko perteklius buvo slegiantis. Tada nesuprato, kaip toliau gyventi, kuo užsiimti, kas jos laukia.
„Visą gyvenimą dirbi, turi įsipareigojimų. O čia atsibundi vieną rytą ir supranti, kad nebereikia į darbą. Niekada nebereikės. Keistas jausmas. Nežinojau, ko imtis. Šimtus kartų namus tvarkiau. Ir to griebiausi, ir kito – vis negerai“, – prisimena.
Netrukus pastebėjo skelbimą apie Trečiojo amžiaus universitetą. Po truputį save pripratino prie to, kad visas laikas yra jos ir su išėjimu į pensiją gyvenimas nesibaigė. Išmoko gyventi kitaip.
Ponia Elena daug laiko skiria vienam didžiausių savo pomėgių – skaitymui. Vardija perskaitytas biografines, istorines, dokumentines, medicinines knygas. Akys sužiba, vardijant žiūrėtų spektaklių pavadinimus. Mano, kad lavintis, mokytis, pažinti amžiaus ribų negali būti.
„Niekaip nesuprantu, kodėl kai kurie į pensiją išėję ir padorias pensijas gaunantys žmonės dejuoja, kad sunku ir neįdomu gyventi, kad nėra ką veikti? Ne gyventi yra blogai, pirmiausia galvoje yra blogai“, – minčių neslėpė E. Jarušienė.
Jos nuomone, nereikia sugerti į save visų nelaimes. „Kviečiu drauges eiti kartu su manimi, bet dažnai išgirstu pasakymus, kad nėra noro ar jėgų, o dažniausiai bijoma peržengti namų slenkstį, depresuojama“, – sako moteris.
„Daugelis pensininkų pyksta ant valdžios, kad blogai paskaičiuotos pensijos – mažai, nes iš jų negali išlaikyti vaikų, anūkų, sumokėti jų mokesčių. Jiems blogai, nes jie galvoja ne apie save, o apie vaikus. Jie negyvena dėl savęs“, – pabrėžė E. Jarušienė.
Gyvena dėl savęs
Moteris vardija, kad pasitaupiusi gali sau leisti keliauti ne tik po Lietuvą, bet ir Europą.
„Anglijoje buvau sužavėta indų šventykla. Į ją įėjusi apsiverkiau – toks stulbinamai didingas vaizdas. O kokie sodai! Vindzorų rūmų, Trafalgaro aikštės grožis neapsakomas“, – paskutiniosios kelionės po Londoną įspūdžius pasakojo moteris.
Ji vardija aplankytas Austrijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, Vengrijos žymias vietas. Bet didžiausią įspūdį šiose šalyse paliko katedros, bažnyčios, soborai, šventyklos, pilys.
„Labai norėčiau dar nuvažiuoti į Škotiją, pamatyti to krašto gamtą. Svajoju apie Drezdeną, dar viliuosi pakeliauti po Italiją. Aš dar turiu svajonių, jėgų ir noro pažinti pasaulį. Tuo noru stengiuosi uždegti ir šalia esančius“, – šypsojosi ponia Elena.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ĮRODYMAS: Šiaulietės Elenos Jarušienės rankose visi per 15 metų sukaupti Trečiojo amžiaus universiteto baigimo diplomai. Daugiausiai sukaupta – Sveikatos fakulteto.
GYVENIMAS: Šiaulietė Elena Jarušienė pasakoja, kad gyvenimas, išėjus į pensiją nesibaigė, o tapo įdomus ir skirtas savo pomėgiams: mokslams, kelionėms, bendravimui.