Naujausios
Mados diktatoriai jau „kepa“ 3D spausdintuvais
Išsipustę dendžiai pusę dienos sugaišdavo rišdamiesi skarelę. Dabar avangardinius kostiumus dizaineriai spausdina 3D spausdintuvu. Ekscentriškos asmenybės rengiasi taip, tarsi būtų meno kūriniai. Kaip mada tampa menu?
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Rūbai ir socialinė padėtis
„Mados ir meno pasauliai yra neatsiejami, nors kartais mums sako, kad mados pasaulis – pamaivų ir buržua laisvo laiko leidimo būdas, o meninė kūryba susijusi su kančia, savęs ieškojimu ir neturi nieko bendra su stiliumi“, – viešoje paskaitoje pasakojo šiaulietis menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. Jo nuomone, mados pasaulis tai galimybė plėsti savo žinias apie kultūrą, žmonių, visuomenės gyvenimą.
Skulptūra pirmajam ir garsiausiam Vakarų Europos dendžiui Džordžui Brumeliui (George Bryan Brummell) stovi Londone. XIX a. pabaiga, kai gyveno legendinė figūra, tai laikotarpis, kai griūva tradicinė Vakarų kultūra su savo hierarchija, tvarka.
Apie madą tada niekas nekalbėjo, nes drabužiai buvo tiesiog įrankis parodyti socialinę padėtį. Dendžiai sugriovė šią sistemą. Drąsios, impozantiškos asmenybės, iš aristokratų paveldėjusios kilmę, nenorėjo intergruotis į masinę visuomenę, nusprendė atrodyti visiškai kitaip.
„Dendžiai nutarė šlifuoti savo gyvenimo detales, avalynę, laikyseną, skėčio nešiojimo manierą iki tokio tobulumo, kad tai būtų nepakartojama, tikra choreografija, gatvės šokis“, – pasakojo V. Kinčinaitis. Taip gimsta Dž. Brumelis. Savo laiku jis diktavo visam Londonui, kaip turi atrodyti londoniečiai.
Kritika pro vitrinos langą
Žinomiausias dendis turėjo savo kabinetą su dideliais iki žemės langais, prie kurių sėdėdavo ir vien akies mirktelėjimu, mimika kritikuodavo arba pagirdavo gatvės praeivių išvaizdą. Norintys atrodyti prašmatniai londoniečiai drebėdami eidavo pro tą vietą. Dž. Brumelis buvo vienas pirmųjų Vakarų pasaulyje mados ir gyvenimo būdo diktatorių.
Pavyzdžiui, dendžiai skarelę rišdavo nuo ankstaus ryto iki pietų, kad pasiektų tobulumą. Jei nepavykdavo, jie neišeidavo į gatvę.
Masinė visuomenė į šiuos pižonus žiūrėjo įtariai, spauda juos pašiepdavo. V. Kinčinaitis pabrėžia, jog dendžiai priešinosi užgimstančiai disciplininei, reguliuojamai visuomenei, kurioje visi turi būti vienodi.
Dendžiams buvo svarbus ne tik išorinis blizgesys, bet ir žinios, sąmojis. Daugelis to meto rašytojų buvo dendžiai, ryškios asmenybės: lordas Baironas, Oskaras Vaildas, Onorė de Balzakas, Bodleras, Marselis Prustas ir kiti. Dendžio personažas buvo mėgstamas literatūroje.
Dendizmo apraiškų galima ieškoti ir šiomis dienomis, tačiau tai sudėtinga. Atsiradus daugybei dizainerių per ilgą laiką pasikeitė pati dendžio situacija – išlikti unikaliam anapus mados tapo sunku.
Apranga sudėliota į lentynėles
„Galime sakyti – kaip noriu, taip rengiuosi. Tačiau pasižiūrėjus į žmonių visuomenę, kaip į skruzdėlyną, taip nėra. Viskas sudėliota į savo vietas. Šiaulių menininkas atrodys vienaip, Vilniaus – kitaip, Berlyno ar Niujorko – dar kitaip. Iš tų vaidmenų labai sunku ištrūkti“, – komentavo V. Kinčinaitis.
XVI a. buvo surašytos labai griežtos taisyklės, leidžiami įstatymai, kaip žmogus turi rengtis. Jei koks praturtėjęs pirklys dėvi daugiau kailio ar turi daugiau aukso kostiumui, nei jam leidžiama, jis buvo baudžiamas. Jei turės daugiau, galbūt priartės prie popiežiaus, kunigaikščio, pažeis socialinę subordinaciją, įves sumaištį.
Šia prasme rankovių plotis, audiniai ar papuošalai Vakarų Europoje buvo griežtai reguliuojami. Per taisykles išryškėjo apranga, kaip socialinis reguliavimas.
V. Kinčinaitis sako, kad klasikinius paveikslus galima tyrinėti ne tik kaip meno kūrinius, bet ir atkreipti dėmesį į juose vaizduojamų žmonių aprangą. Kostiumo studijos yra sudėtinė meno kūrinių ikonografijos dalis. Klasikiniai dailininkai daug metų mokydavosi meistrystės, kad galėtų realistiškai nutapyti skirtingus audinius, perteikti jų faktūras.
Paveiksluose vaizduojami kostiumai įkvepia visų laikų dizainerius – jie juos performuoja savaip. Suknelės tipą inspiruoja senovės graikų togos, palto formą – vienuolių apranga.
Moderniame mene garsiausi menininkai išbandė save kurdami eksperimentinius kostiumus teatrui, fantastiniams kino filmams. XX a. menas buvo neatsiejamas nuo kostiumo. Garsusis kubistas Pablas Pikaso kubizmą perkėlė ir į kostiumą, sukūrė deformuotus kubistinius monstrus.
Koliažai iš istorijos
„Viskas, aš mados nebekursiu, viskas yra sukurta. Padariau viską, ką galėjau padaryti, geriausi dizaineriai jau buvo. Viskas pradeda kartotis, gimsta tik neskoningi koliažai, spaudžiami komercijos, madų namų diktato“, – kalbėjo prancūzų mados kūrėjas, dizaineris Yvas Sant Loranas (Yves Saint Laurent), iki 2002 metų kūręs Paryžiuje. Jis pasitraukė iš mados verslo ir gyvenimą baigė depresijoje.
Y. S. Laurent išbandė įvairius stilius: rytietišką, azijietišką, konstruktyvų, naudojo rusiškus motyvus. Toliau eiti buvo sudėtinga.
Liniją užbaigė dizaineris Džionas Galiano (John Galliano), kuris ir kritikuojamas, ir mylimas. Jo kolekcijose ryškus koliažas, istoriniai stiliai, viskas sėkmingai „vagiama“ iš istorijos, įvairiausių kultūrų, pasinaudoja tuo, kas yra puošniausia. Siekia šokiruoti, priblokšti gausa ir įvairove.
„Galiano kaip putojantis šampano butelis vienu metu atvėrė visas galimybes ir kartu jas užvėrė. Po jo keliauti toliau avangardinės, iššaukiamos mados keliu buvo nebeįmanoma“, – dėstė V. Kinčinaitis. Dž. Galiano mada tampa šou, meniniu performansu.
Panašus prancūzų dizaineris Žanas Polis Gotjė (Jean Paul Gaultier), pasak V. Kinčinaičio, labai kūrybiškas ir novatoriškas, tačiau formų, spalvų perteklius pribloškia, priartėja prie kičo, masinės popkultūros. Jis kūrė kostiumus filmui „Penktasis elementas“.
Garsiausių dizainerių kolekcijos eksponuojamos vaizduojamojo meno muziejuose, pavyzdžiui, nusižudžiusio garsaus dizainerio Alekanderio Makvyno (Alexander McQueen). Šiuolaikiniame pasaulyje menas ir mada tampa neatsiejami – kartu kuria vieningą estetinę ir simbolinę erdvę.
Gyvenimas kaip kūrinys
Patys menininkai kūrė meno kūrinį savo gyvenimu. Pavyzdžiui, siurrealistas Salvadoras Dali atsisakė visuomenės jam primesto tapatumo, pats jį susikūrė.
„Jis tampa ir pačiu garsiausiu, ir savo metu turtingiausiu menininku vien todėl, kad atvėrė kanalus į savo pasąmonę, savo kalbėjimą ir gyvenimo būdą pavertė nesibaigiančiu kūrybišku kliedesiu“, – sako V. Kinčinaitis.
Anglai Gilbertas ir Džordžas (Gilbert ir George) – menininkų pora, kurių visas gyvenimas yra gyva skulptūra. Jie pasirodo visuomenėje, valgo, vaikšto į renginius visur kartu.
Nė vienas aukštosios mados renginys nepraeidavo be vienos ekstravagantiškiausių mados pasaulio ikonų italės Anos Piadži (Anna Maria Piaggi). Itališkojo „Vogue“ žurnalo mados redaktorę visi gerbė už jos nesibaigiantį kūrybiškumą, sekiojo jaunimas ir sėmėsi įkvėpimo.
Eva ir Adelė mados istorijoje išgarsėjo dėl savo sukurtų personažų, ekstravagantiškos išvaizdos. Moterys gyvena iš to, jog lankosi mados renginiuose, joms mokama už dalyvavimą. Jei jų nebūna pasaulinio mados rengino atidaryme, atidarymas laikomas nepavykusiu.
Koko Šanel (Coco Chanel), Karlas Lagerfeldas (Karl Lagerfeld), Kristianas Dioras (Christian Dior), „punk motina“ Viviana Vestvud (Vivienne Westwood) – dizainerių pavardės, kurias žino ir visiškai nesidomintys mada, dėl jų ryškių asmenybių, ekscentriško gyvenimo būdo, suformuoto prekinio ženklo.
Futurizmas ir kompiuteriai
Dabartinių dizainerių darbuose atsiranda kosminiai, futuristiniai motyvai, kostiumai kuriami kaip skulptūros. Juose atsiranda minimalistiniai kompiuteriniai elementai, skaitmeninių pikselių kultūra, tikrovė, kuri nebekuriama žmonių rankomis, bet apskaičiuojama algoritmais, iškalkuliuojama. Žmogus integruotas į optinius kabelius, prijungtas prie technologijų – technikos ir kūno kentauras.
Danų dizainerė Iris van Herpen savo kolekcijas kurdama išnaudoja tik šiuolaikines technologijas. Kostiumus, aprangą spausdina 3D spausdintuvu. Nebeliko audinio, siūlo, adatos ir medžiagos – liko tik tai, kas gimsta laboratorijoje.
„Tai nuojauta apie artėjantį kitą pasaulį, kai ir maisto produktai, ir apranga, žmogaus organai gali būti pagaminami biotechnologijų laboratorijoje“, – komentavo V. Kinčinaitis.
P.S. „Mada ir menas“ – pirmoji paskaita iš visą lapkritį, trečiadieniais, Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje vyksiančio viešų paskaitų ciklo „Meno visuomenė“. Menotyrininkas dar pasakos apie meno ir politikos, pinigų, buities sąsajas.
EPA-ELTA nuotr.
EKLEKTIKA: Šiuolaikinės mados pasaulis ir jo dizaineriai skolinasi motyvus, elementus iš tūkstantmečius gyvuojančių ritualinių apeigų Afrikoje, Azijoje, juos maišo ir sukuria aprangą didmiesčių gentims.
KOLIAŽAS: Dizainerio Džono Galiano kolekcijose ryškus koliažas, naudojami motyvai iš istorijos, įvairiausių kultūrų, siekiama šokiruoti, priblokšti gausa ir įvairove.
POPKULTŪRA: Šiandieninėje popkultūroje ryški atlikėja Lady Gaga, kuriai dizaineriai specialiai kuria kostiumus. Ji kaskart stebina savo ekscentrišku įvaizdžiu ir scenoje, ir viešumoje, kuria meną iš savo gyvenimo būdo.
PERFORMANSAS: Madų pristatymai susilieja su menu – pernai „Mados infekcijos“ metu rusų dizaineris bei performansų kūrėjas Andrejus Bartenevas pristatė fantasmagorinį siurrealistinį performansą.
KLASIKA: Elegancijos simboliu tapusios dizainerės Koko Šanel mados namai iki šių dienų derina naujausias tendencijas su klasika.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PASKAITA: Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis skaitė viešą paskaitą „Mada ir menas“.