Naujausios
Aidas Giniotis – protestuotojas su lūpine armonikėle
Jaunystėje grodamas lūpine armonikėle po spektaklio Aidas Giniotis neįsivaizdavo, jog įkurs Keistuolių teatrą, kuris po 25 gyvavimo metų išaugino visą vaikų kartą. Aktorius, režisierius, pedagogas pasidalijo mintimis apie jaunystę Šiauliuose, savo katiniškas savybes ir keistenybes, teatro kūrybinius procesus.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Kūrybiškai angažavo tėvai
A. Giniotis nuo veiklos gausos kartais pabėga į muziką – sudėjęs atsirinktas eiles jas paverčia autorinėmis dainomis. Vienas toks pabėgimas įvyko prieš Vėlines gimtuosiuose Šiauliuose.
„Būsiu niurzga ir piktas, nieko pozityvaus nepasakysiu“, – su šypsena įspėja. Gurkšnodamas kavą Ch. Frenkelio viloje prieš koncertą jis pasikalbėjo su „Šiaulių kraštu“.
– Papasakokite apie savo šiaulietiškas šaknis.
– Mielai visiems pasakoju apie savo šiaulietiškas šaknis! Šiauliuose prasidėjo mano gyvenimas. Taip pat ir kūrybinis, nes kiekvienas savo gyvenimu kažką kuriame: vieni – save, kiti – aplinkinius, treti – kažkokius objektus, ketvirti, kaip ir aš, tokį meną kaip teatras, dainos, kuris niekur neišlieka, bet egzistuoja.
– Ką kūrybiško vaikystėje, paauglystėje veikėte Šiauliuose?
– Pirmiausia tėvų buvau kūrybiškai angažuotas į vaikų muzikos mokyklą, kurią, stebiuosi tėvų ir savo kantrybe, kažkaip baigiau. Kaip ir visiems vaikams, išskyrus tuos, kurie yra labai talentingi ir gabūs, maždaug po trijų-keturių grojimo pianinu metų pradeda važiuoti stogas, jie pradeda norėti eiti kur nors kitur. Aš norėjau spardyti futbolo kamuolį, bet mamos ir močiutės užsispyrimas privertė mane baigti. Dabar joms lenkiuosi iki žemės, nes su muzika mano keliai dažnai kertasi.
Po muzikos mokyklos baigimo, aštuntoje klasėje močiutė mano dideliu prašymu nupirko gitarą. Tuo metu gitara buvo „Resonata“, vokiška, kainavo 70 rublių – pati brangiausia ir geriausia, kokią buvo galima gauti parduotuvėje. Pradėjau brūžinti, brazdinti, čirpinti, virpinti gitaros stygas.
Labai susidomėjau teatru, pamatęs spektaklį „Vaikų dienos“, kuriame vaidino Šiaulių dramos teatro aktoriai. Šiek tiek lankiau dramos būrelį, vėliau pradėjau šokti Šiaulių „Jovaro“ dainų ir šokių liaudies ansamblyje.
Daug įtakos turėjo tėvai: tėvas – choreografas, mama – lietuvių literatūros ir kalbos mokytoja, žinoma šalyje skaitovė. Negaliu pasakyti, kad jie mane labai skatino kurti, bet neatkalbinėjo ir netrukdė.
Lietuvoje – įvairaus teatro pasirinkimas
– Ko jūsų gyvenime dabar daugiau – aktorystės, režisūros, muzikos?
– Aktorystės nebedaug, vaidinu tik keliuose spektakliuose Keistuolių teatre. Dažniau koncertuoju grodamas gitara ar pianinu, nei vaidinu. Aplink yra mano paties išauklėtų gerų artistų, todėl iš jų atimti duonos be reikalo nereikėtų.
Režisūros, pedagogikos daug – dėstau jauniems būsimiesiems aktoriams ir režisieriams (A. Giniotis – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros vadovas ir dėstytojas, aut. past.).
– Naujausiame jūsų teatro laboratorijos „Atviras ratas“ spektaklyje „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“ skelbiate, jog net neketinate pateikti žiūrovams atsakymų į iškeltus klausimus. Tikslingai taip darote?
– Tai man pačiam labai keistas spektaklis, tokio anksčiau nebuvau statęs. Vien tai, kad jame nėra kalbamo teksto. Yra labai daug muzikos, vaizdų, judesio, veiksmo. Tai skatinantis mąstyti, o ne kažką teigiantis spektaklis. Aišku, peršu ir tam tikras mintis, bet visada mintys, išsakytos garsiai, tampa nebeįdomios scenai.
Nuo to, apie ką spektaklis ir ką juo noriu pasakyti, stengiuosi susilaikyti. Spektaklis visą laiką yra paslaptis, tam tikra skraistė, kurią kiekvienas turi pats praskleisti, surasti tai, kas jam yra svarbu. Pasakydamas atsakymus, žiūrovui atimsi malonumą naudotis savo fantazija, vaizduote ir protu.
– Ar einant į spektaklius žiūrovams reikėtų specialiai pasiruošti?
– Žmogus turi žinoti, kad eina į spektaklį, ne į pramogų vakarėlį, sauną ar kiną. Ar tas laikas teatre bus atimtas, ar laimėtas, jis gali pasakyti tik po spektaklio. Jei jis ateina nenusiteikęs teatrui, tada tegul geriau renkasi naktinį klubą.
Yra spektaklių, kur žiūrovas turėtų būti pasiruošęs. Pavyzdžiui, buvo toks spektaklis „Juokdario mirtis, arba Kas nužudė Šekspyrą“. Jame reikėtų bent jau šiek tiek gaudytis, apie ką rašė V. Šekspyras.
– Ar tokių spektaklių, į kuriuos žmonės nori ateiti tik papramogauti, atsipalaiduoti, daugėja?
– Tokių spektaklių buvo gana daug ir anksčiau. Čia ne spektaklių ar teatrų problema. Po atgimimo, sąjūdžio laikų teatras užleido tam tikras pozicijas, atsigręžėme į laisvai teikiamą Vakarų kultūrą, informaciją, atėjo internetas, filmai. Žmonės tiesiog nėjo į teatrą. Buvo bandymas susigrąžinti publiką į sales lengvesnio turinio spektakliais. Tada teatrai stengėsi patikti ir įtikti publikai, galbūt net labiau, nei dabar.
Šiuo metu yra išvešėjęs pramoginių renginių „piaras“ – juos pastebime labiau, nei vadinamuosius rimtus teatrinius reiškinius. Apie juos daugiau šaukiame, todėl daugiau ir pastebime.
Lietuvoje yra labai daug gerų spektaklių, įvairaus teatro. Kai žmogus sako: nemėgstu šiuolaikinio teatro, jo nesuprantu, aš visada pagalvoju, kad jis dabar nevaikšto į teatrą.
– Spektaklį „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“ įkvėpė eilutės iš kriminalinės kronikos laikraštyje. Kas dar jums pakiša mintis naujiems spektakliams?
– Nėra tokios sistemos, kad ateisiu, atsistosiu po šimtamečiu ąžuolu lietui lyjant, žaibas driokstels ir ateis mintis. Ji gali ateiti visiškai nestandartinėje situacijoje. Nesuprasi, kada kūrybinės smegenų ląstelės išgauna kibirkštį.
Stebėtojas ir provokatorius
– Šalies teatras gali labai daug papasakoti apie tą šalį. Kaip manote, ką Lietuvos teatras gali papasakoti apie Lietuvą?
– Jei tikėtume tuo, ką apie ją pasakoja Lietuvos teatras, Lietuva būtų labai graži. Teatras apie Lietuvą pasakoja įvairiai, plačiai. Teatras kol kas yra ta sfera, dėl kurios Lietuvai neturėtų būti gėda.
Mėgstame sakyti: krepšinio šalis... Kai tėvynę savinasi koks nors vienas simbolis, man yra gašlu ir vulgaru. Galime sakyti: Lietuva – ir teatro šalis. Tėvynė yra labai plati sąvoka. Kaip jos sudedamoji dalis teatro menas nedarytų gėdos.
Teatrui ir teatralams Lietuva kol kas rūpi.
– Aktorių, režisierių pagrindinis darbo įrankis yra emocijos, vidiniai išgyvenimai. Kaip dėl padidinto jautrumo išgyvenate realybėje?
– Dabar teatro scenoje būnu ne tiek daug, kiek mano kolegos. Kai daugiau vaidindavau, man to adrenalino gyvenime nereikėdavo.
Kol esi jaunas, turi energijos per kraštus, dar neišsivaidinai scenoje. Ypač pirmame kurse būname didžiausi aktoriai, lakstome su gitaromis, grojame išėję į miestą, visiems duodame suprasti, kad atėjome...
Iš esmės aš būdavau kaip katė, kuri visą dieną guli ir tik vakare pradeda karstytis užuolaidomis. Aš iš tų, kurie gyvenime taupo energiją. Esu stebėtojas. Mėgstu provokuoti žmones, stebėti jų reakciją.
– Kaip save papildote, kai išsikvepiate, išsisemiate?
– Kartais mėgstu užsidaryti, kad niekas manęs netrukdytų. Kartais būnu visai įdomus žmogus, o kartais – visiškas „zanūda“, galiu net kantriausią žmogų nuvaryti į kapus su savo priekabiais.
Be abejonės, pasiimu iš studentų. Su jaunais žmonėmis, kurie tiki ir nori kurti teatrą, bendrauti yra labai sveika. Stiprina, kai pamatai, kad tavo vertinimo kriterijai, idealai šiais laikais dar gyvena jaunuose žmonėse. Tada pabėgi nuo totalios vienatvės kūryboje ir savo idealuose.
Įdomiausias – kūrybinis procesas
– Kuri spektaklio kūrybinio proceso dalis jums įdomiausia?
– Labai bijau medžiagos. Sunkiausia ją pasirinkti ir pradėti. Kankinuosi, kol pradedu dirbti. Galiu užknisti aplinkinius, susigraužti. Kai pradedu – lengva iki pat premjeros. Įdomiausias ir brangiausias momentas yra tas, kol su aktoriais sužinau, koks bus spektaklis, pradedu matyti rezultato žalią šviesą.
Turiu didelę bėdą – kai tik suprantu, koks bus spektaklis, kaip atrodys, labai tingiu jį baigti. Man jau viskas aišku, baigta.
Rezultato rodymas žiūrovui kuo toliau, tuo labiau suteikia mažesnį džiaugsmą. Jaunystėje buvo labai svarbu, kaip tave supras, priims. Dabar pasirašau po tiesa – procesas daug svarbesnis už rezultatą.
Jeigu išmoksti mylėti procesą, tada teatras tau nenusibos. Jeigu prisiriši prie rezultato, anksčiau ar vėliau krisi į depresiją ir rezultatas nebetenkins.
Man niekada nebuvo svarbiausias spektaklis ar vaidmuo. Jei paklaustumėte, ką geriausio esu padaręs, sakyčiau – Keistuolių teatro ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ įkūrimas. Sukūriau teatrinio judėjimo mechanizmą. Visa kita, kas buvo blogiau ar geriau, nesvarbu.
– Kokios įtakos tas mechanizmas davė?
– Keistuolių teatras užaugino vaikų kartą. Ypač dabar, kai švęsdami 25-mečio jubiliejų važinėjime po šalies arenas, prieidavo mamos, tėvai. Jie sakė: mes su jumis užaugome. Tai, ką daro „Atviras ratas“ jaunimo kartai duoda labai daug.
Teatras toks dalykas – nesuprasi reikšmės kurdamas. Gali atnešti gėlių, pasakyti „ačiū“, bet tai, kas lieka, supranti tik po daug metų. Kurdamas spektaklį „Geltonų plytų kelias“ nemaniau, kad jis kada nors taps toks kultinis. Po 25 „keistuolių“ kūrybos metų galiu pasakyti, kad tikrai kažką palikome.
– Jus vadina keistuoliu. Ar jaučiatės keistuoliu plačiąja prasme?
– Mane nervina, kartais net siutina, kai aplink matau daug vienodų žmonių, kurie gyvena taip, kaip reikia gyventi, pagal tam tikrą standartą, formuojamą žurnalų „Stilius“, „Žmonės“, „Mano buitis“, „Mano sodas“, „Mano vaikas“ ir panašių. Atrodo, kad yra stereotipas, į kurį turi įsiterpti. Taip saugu, patogu ir visiems gerai.
Aš visą laiką norėjau kažkaip kitaip, savotiškai. Ta prasme, galbūt ir pats esu keistuolis. Manęs į standartinio vartotojo rėmą neįkiši.
– Kokių keistenybių turite?
– Dėlioju dėliones. Suaugęs žmogus, jau 50 metų, o dėlionėmis užsiimu. Dėliodamas nieko daugiau negalvoju. Mėgstu dėlioti meno kūrinius, galvoju tik apie detalę, spalvą ir vietą. Tuo metu tai atjungia visas kitas baterijas, energijos šaltinius, starterius, generatorius...
– Esate pasakojęs savo biografijos faktą, kad Šiauliuose paauglystėje eidamas iš spektaklio grodavote lūpine armonikėle. Teatras jus taip dvasiškai pakylėdavo?
– Tuo metu buvau jaunas ir teatre pasikraudavau energijos protestuoti prieš visuomenę. Teatras užsiima budinimo, žadinimo, protesto misija, neleidžia lengvai gyventi.
Jaučiu, kad manyje tas protestuotojas, žingsniuojantis su armonikėle po spektaklio namo, nėra miręs.
– Ko jums trūksta iki pilnos laimės?
– Aš esu laimingas. Aš laimės kūdikis, toks gimiau.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VAIZDAS: Aktorius, režisierius, pedagogas Aidas Giniotis įsitikinęs, jog iš visų teatrų minčių susidarytų gražus, efemeriškas, skaidrus Lietuvos vaizdas.
KVAILYSTĖS: „Nelabai mėgstu pasakoti kvailystes, nes visi labai mėgsta girdėti iš žmogaus tik kvailystes“, – svarsto Aidas Giniotis.
PROCESAS: Režisieriui Aidui Giniočiui įdomiausias spektaklio kūrybinis procesas, bet ne rezultatas. Pasak jo, jei išmoksti mylėti procesą, teatras niekada nenusibos.