Naujausios
Skrydžiai – šalia karo ir Ebolos
Šiaulietis Aurimas Lankauskas pusantrų metų dirba lėktuvo pilotu. Darbas susijęs ir su skrydžiais į „karštuosius“ pasaulio kraštus. Mėnesį skraidė į Jemeną, kuris yra ant pilietinio karo slenksčio. „Kai pamatai tokį pasaulį, suvoki, kaip neblogai mes gyvename Lietuvoje“, – sako pilotas, grįžęs į namus.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Skraidino „Total“ darbuotojus
Aurimas Lankauskas yra danų kapitalo aviakompanijos „DOT LT“ pilotas. Ši bendrovė, kurios būstinė yra Kaune, užsiima keleivių ir krovinių gabenimu.
Lietuviai pilotai dirba Europos, Azijos, Afrikos šalyse. Samdomi ir didžiųjų pasaulio naftos kompanijų skraidinti jų darbuotojus į verslovių bazes.
A. Lankauskas prieš porą savaičių grįžo iš Jemeno. Lietuvių lėktuvo įgula į Jemeną iš Džibučio ir atgal visą mėnesį skraidino prancūzų kompanijos „Total“ darbuotojų pamainas. Į „Total“ suskystintų dujų terminalo bazę šalia Adeno įlankos.
Jemenas – neramumų krečiama arabų šalis. Viena vargingiausių ekonomikų pasaulyje, nors turtinga naftos ir dujų išteklių. Karingos gentys kovoja dėl įtakos. Nesiliauja šaudymai, vakariečiai grobiami įkaitais ir žudomi. Sprogdinami Vakarų kompanijų valdomi naftotiekiai ir dujotiekiai.
Gruodžio pradžioje Jemene buvo nužudytas JAV žurnalistas, kuris buvo pagrobtas prieš pusantrų metų.
Bazė – lyg tvirtovė
Šiaulietis pasakoja, jog „Total“ bazė Jemene yra aptverta ir saugoma prancūzų legionierių. Įrengtos net kelios saugumo zonos. Su žvalgybinias sraigtasparniais skraido, stebi teritoriją.
Bazėje dirba 100 specialistų iš viso pasaulio ir apie 1500 vietinių darbuotojų, daugiausia aptarnaujančio personalo. Jemenas kartu su prancūzais perpus išgauna dujas, bet siekia jų gavybą visiškai perimti.
„Vietiniai europiečius vadina draugais, šypsosi, bet ką iš tiesų galvoja, sunku pasakyti“, – dalijasi įspūdžiu A. Lankauskas.
Uždaroje bazėje – ir gyvenamieji namai, ir aerodromas, kuriame leidosi lietuvių pilotuojamas lėktuvas. Įrengta apie dešimt slėptuvių, pastatai apstatyti apsauginiais blokais nuo apšaudymų. Pilotus jau aerodrome pasitikdavo ir lydėdavo ginkluoti apsauginiai.
„Jie yra pasirengę kritiniams užpuolimų atvejams, naktimis pasišaudoma nuolat, – pasakoja pilotas. – Išeiti iš bazės į miestą neleidžiama, nes tai pavojinga. Visai šalia siautėja „Al Qaeda“ grupuotė. Tokios ir sutartys pasirašytos, kad tavo laisvė yra sąlyginai suvaržyta.“
Lietuvoje gerai gyvename
„Kai pamatai tokį pasaulį, suvoki, kaip neblogai mes gyvename Lietuvoje, – sako A. Lankauskas. – Maroke skraidėme vietiniais reisais – karališkosios avialinijos mus nusamdė skraidinti keleivius sezonu metu, nes jiems trūko lėktuvų. Turėjome progos plačiau pasidairyti. Ten tik karaliaus rūmai tviska, o už jų – šiukšlės ir skurdas.“
Labiausiai pribloškęs lietuvius – gyvulių, ėdančių plastiką, vaizdas.
„Maroke matėme plastikinius maišelius ėdančias ožkas, Jemene – kupranugarius, traukia iš šiukšlių konteinerių pakuotes ir ėda, o jų pieną kažkas dar ir geria“,– negali atsistebėti.
Aviakompanijos lėktuvai skraido į Ekvatorinę Gvinėją, kurioje siaučia Ebolos virusas.
„Norėčiau ten nuskristi, – sako pilotas. – O ko bijoti? Svarbu laikytis higienos taisyklių. Afrikos šalyse ir mums temperatūrą tikrina, ten pilna vaizdinės informacijos, raginančios plauti rankas, vengti tiesioginių kontaktų, rankų paspaudimų, visur sudėlioti dezinfekciniai skysčiai.“
Į Ispaniją – svogūnų rauti
Aurimo tėvas Alfredas Lankauskas, žinomas miesto politikas, yra ir pilotas mėgėjas. Ar jo įtaka lėmė sūnaus pasirinkimą?
„Nuvažiuodavau su tėvu į aerodromą dar mokykloje besimokydamas, bet tada tai manęs visiškai netraukė“, – prisimena.
Baigė verslo vadybą Kauno technologijos universitete. Tik po dešimties metų ieškojimų atėjo į aviaciją. Per tą laiką išbandė ir emigraciją, ir savo verslą.
Po studijų darbo nerado, patraukė į Ispaniją užsidirbti pinigų. „Tada tiesiog tokia mada buvo – išvažiuoti, – pasakoja. – Maniau, užsidirbsiu mašinai, bet nepavyko, ištvėriau tris mėnesius.“
Dirbo ūkiuose, skynė pomidorus, rovė svogūnus.
„Tuos svogūnus iki šiol atsimenu, – sako Aurimas. – Sėdžiu prie jų dėžės ir galvoju, ką aš, baigęs universitetą, čia darau? Susikroviau lagaminą ir grįžau namo.“
Vėliau bandė daryti savo verslą. Vilniuje atidarė kavinę. „Naudos maža buvo, o darbo labai daug – po tos kavinės supratau, jog nesu verslininkas, verslininku reikia gimti“, – įsitikinęs šiaulietis.
32 metų – mokytis pilotuoti
Gyvenimas pasisuko kitaip, kai gavo darbo vienoje aviakompanijoje.
Tik tada, jau būdamas 32 metų, pradėjo mokytis pilotavimo. Paskatino pilotas Evaldas Ambrazas, iš pradžių paskraidinęs antrojo piloto kėdėje.
Baigė privačią pilotų mokyklą Vilniuje, įgijo licenciją, ir jau pusantrų metų skraido antruoju pilotu. Su tuo pačiu E. Ambrazu, kuris yra lėktuvo įgulos kapitonas.
„Kai užsikabinau už aviacijos, iš karto pajutau, kad čia save atradau, – dalijasi patyrimu A. Lankauskas. – Lėktuvų ūžesys, darbo ritmas – viskas patinka.“
Ne nuo piloto karjeros, o nuo „vidinės virtuvės“ pažino aviacijos skonį: „Nuo žemiausio rango pradėjau: dirbau antžeminio aptarnavimo vadovu, kokybės vadovu, skrydžių departamento, aviacijos saugumo vadovu. Tik po to – pilotu.“
Iš pradžių skraidė krovininiais lėktuvais. Pirmo skrydžio, gabenant krovinius iš Rumunijos į Ispaniją, gerai nė neatsimena: „Nuo įtampos akys buvo didelės.“
Vienas iš pirmųjų buvo ir ilgiausias, 12 valandų trukęs skrydis – gabeno krovinį iš Belgijos į Samarkandą Uzbekistane. Ukrainoje, Luhanske, tik tūpė prisipilti degalų, bet ten dar nebuvo karinių veiksmų.
Piloto darbo procedūros yra aprašytos, ir jų turi griežtai laikytis. Antrasis pilotas – svarbus dėl žmogiškojo faktoriaus. Vienas pilotuoja, kitas radijo ryšį veda. Abu pilotai vienas kitą palaiko.
„Keisti profesiją niekada nevėlu, – įsitikinęs A. Lankauskas. – Svarbiausia atrasti, ko nori, o tam reikia save visur išbandyti. Ir mokytis reikia netingėti – mokytis nuolat.“
Svarsto, jeigu būtų iš karto suvokęs, ko iš tiesų jam reikia, jau po vidurinės būtų ėjęs į aviaciją. Tokia mintis kirbėjo, bet tada aviacijai buvo nedėkingi laikai – pilotai neturėjo darbo, dauguma iš aviacijos iš viso pasitraukė.
Norėtų skraidyti iš savo miesto
Šiaulius iki šiol laiko savo miestu, o save – šiauliečiu. Nors šeima įsikūrusi Vilniuje – su žmona augina sūnelį.
Šiauliuose daug laiko praleidžia, po skrydžių vis atvažiuoja. Netoli Šiaulių turi sodybą, augina elnius. Ne medžioti – dėl grožio.
Šiauliai – oro uosto miestas. Ar nenorėtų iš jo skraidyti?
„Labai norėtųsi, – vienareikšmiai atsako. – Matyčiau Šiaulių oro uostą, kaip krovinių pervežimo oro uostą, nes tai strategiškai gera vieta ir oro uostas tam pritaikytas – gali priimti didžiausius lėktuvus. Keleivių pervežimas, kažin ar kada pasiteisins, nes Lietuvoje būtų jau ketvirtas keleivius skraidinantis oro uostas, o dar šalia Ryga.“
Vokietijoje jam teko matyti, kaip kariniame aerodrome veikia ir civilinis oro uostas – kaip krovinių perskirstymo bazė.
„Tokią ir Šiaulių oro uosto viziją matau, – sako A. Lankauskas. – Čia gali būti didžiulis krovinių terminalas – visos galimybės tam yra. Kodėl to nedaroma, sunku suvokti.“
Asmeninės nuotr.
PILOTAI: Aurimą Lankauską (dešinėje) pilotavimo mokytis paskatino Evaldas Ambrazas, su kuriuo dabar kartu ir skraido.
ĮGULA: Jemene prie savo lėktuvo – su įgulos kapitonu Evaldu Ambrazu (dešinėje).
BAZĖ: Į uždarą ir saugomą ginkluotos apsaugos „Total“ kompanijos suskystintų dujų terminalo bazę Jemene lietuviai pilotai skraidina darbuotojus.
Jono TAMULIO nuotr.
KARJERA: Aurimas Lankauskas pilotu tapo būdamas 32 metų: „Profesiją keisti niekada nevėlu – po dešimties metų ieškojimų atradau save.“
