Naujausios
Prieš objektyvą apsinuogina siela
„Nuotraukos – lyg scena, mini spektaklis. Tačiau žmonių akys, emocijos, šešėliai, raukšlės – tikri“, – sakė prieš parodos „Mano miesto portretai“ atidarymą fotomenininkas, dizaineris Vilmantas Dambrauskas. Autorius džiaugėsi, kad į jo studiją atėję ir į objektyvą pažvelgę žinomi šiauliečiai patikėjo ne tik savo laiką, bet ir slapčiausius sielos virpesius.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Lankytojai vos sutilpo
Parodos „Mano miesto portretai“ lankytojai nenutrūkstama gija plūdo į Šiaulių fotografijos muziejų. Salė, kurioje buvo eksponuojama 50 portretų, sparčiai pildėsi, garsėjo kalbos, susirinkusiųjų akys ieškojo parodos autoriaus.
Pasirodęs V. Dambrauskas buvo apdovanotas moterų bučiniais, vyrų rankų paspaudimais, paplekšnojimais per petį. Kūrėjas nedaugžodžiavo, pasakė, kad geriausiai apie jo parodą, darbus, fotografuotus žmones prabils patys darbai.
Norintys pasveikinti V. Dambrauską išsirikiavo į ilgą eilę ir teikdami gėles bei dovanas negailėjo šiltų žodžių. Savo portretus apžiūrėti, prie jų nusifotografuoti atvyko ir portretuose užfiksuoti Šiaulius savo talentu, darbais, pasiekimais garsinantys žmonės.
Po koncerto atvyko akordeonistas Martynas Levickis, raudonu, Kalėdų Senio kostiumu apsirengęs dainų kūrėjas ir atlikėjas Virgis Stakėnas, menotyrininkas Vytenis Rimkus, menininkė Edita Sūdžiūtė, aktorė Agnė Grudytė ir kiti.
Prieš parodos atidarymą V. Dambrauskas sutiko su „Šiaulių kraštu“ pasikalbėti apie bendravimą, ieškojimus, atradimus fotografuojant šiauliečius.
Vaikščiodamas dar tuščioje ir tylioje salėje jis žvelgė į kiekvieną portretą žibančiomis akimis, nes už kiekvieno slypėjo patikėta istorija, išgyvenimas, jausmas.
Sąlyčio taškai su miestu
– Paroda atidaroma po poros valandų, portretai sukabinti, knygos „Mano miesto portretai“ išrikiuotos, salėje dar tyla. Ar nekyla mintis, kad kažkuriuos portretus reikėtų sukeisti vietomis, jaudulys nekamuoja?
– 50 portretų susidėliojo gana ramiai ir greitai. Kolegos pasižiūrėjo iš šalies „šviežia“ akimi, palaimino. Pirmasis portretas, kuris pasitinka visus atėjusius, yra dizainerio Viliaus Purono.
– Parodoje eksponuojamos žymių šiauliečių nuotraukos. Kaip atsirado mintis fotografuoti juos?
– Prieš ketverius metus eidamas pamačiau gatve žingsniuojantį profesorių Aloyzą Toleikį. Jis eina gatve, toks didelis ir svarbus žmogus miestui, universitetui. Jis nueina ir nė vienas žmogus į jį neatsisuka. Toks „žiauriai“ talentingas, o šiauliečiai jo nežino. Tada ir atsirado mintis jį nufotografuoti. Mano pasiūlymas jam buvo labai netikėtas. Ne iškart sutiko. Pasikviečiau jį į studiją, nors nežinojau, ką su juo darysiu.
Šiauliečiai paprasti, nesužvaigždėję, bet labai talentingi, savo darbais garsūs, fantastiški žmonės. Ir tai, kad jie turi tik buitines nuotraukas, yra labai neteisinga. Pavyzdžiui, pasikviečiau profesorių Vytenį Rimkų į fotosesiją, o jis prisipažįsta, kad tai jo antroji fotosesija gyvenime. Pirmoji buvusi devynerių, kai tėvas šeimą nusivedė į fotoateljė.
Fotografavau šiauliečius, to miesto, kuriame gimiau ir užaugau, kuriame gyvenu iki šiol, žmones. Čia tiek daug talentingų žmonių ir mes turime juos pažinti. Noriu šiuos šiauliečius parodyti orius, kilnius, įdomius, savimi pasitikinčius.
Apsikeitimas vienatvėmis
– Kaip pasirinkote modelius?
– Į tuos žmones žiūrėjau per savo prizmę: jie turėjo man kažką reikšti, jausti sąlyčio taškų: žinoti ar pažinti. Vieni buvo mano mokytojai, iš kitų mokiausi pats, dar kitus mokiau pats. Mano darbuose – žmonės, kuriems plojo tūkstantinės salės, talentingi, jauni. Yra ir tokių, kuriems dar niekas neplojo, bet jie taip pat labai talentingi.
– Visi fotografuoti jūsų studijoje, kur ta pati siena, senos kėdės, medinės grindys. Ieškojote būdų, kaip kiekvieną žmogų toje pačioje erdvėje atskleisti vis kitaip?
– Tai mano studija, į kurią reikia patekti per rūsį, užkaborius. Man labai brangios tos medinių lentų grindys, girgždančios šimtametės kėdės, sienos, kurios matė gyvenimo: nurūdijusios, aplietos. Tai ne parketai, ne tapetuotos sienos, be pagražinimų ir patoso.
Į fotosesiją žmonės ateina užsivėrę. Vienaip yra fotografuoti draugą, kitaip – nepažįstamą žmogų. Atsisėda prieš objektyvą ir žmogus tampa visiškai kitoks, nei buvo prieš kelias minutes. Aktorius fotografuoti atrodytų paprasta, jie nebijo objektyvo, šviesos, spragtelėjai pirštais ir jie tau duos tokią emociją, kokios nori. Bėda ta, kad jie ima vaidinti, tavyje jie mato režisierių. Aktoriuje sunku surasti jį patį.
Vienas vyresniosios kartos aktorių yra pasakęs, jog pats nežino, koks jis yra iš tikrųjų. Svarbiausia ne atvaizdas, o žmogaus būsena. Tikrasis jausmas. Žiūriu į sukabintas fotografijas ir girdžiu įamžintų žmonių balsus, tai, ką jie tada kalbėjo, kaip juokėsi.
– Kiek laiko trunka fotosesija?
– Geriau mažiau padarysiu kadrų, bet ilgiau pasikalbėsiu, suprasiu, pažinsiu žmogų. Pavyzdžiui, Martynas Levickis atvažiavo į mano studiją jau vakare po koncerto Vilniuje, o ryte dar buvo Londone. Jis prieš objektyvą vos stovėjo ant kojų. Jis šypsosi visiškai nuvargęs, bet tikras. Fotografavau vos pusę valandos – fantastiški portretai, toks jaunas, fainas, pašėlęs vaikis.
Nebūtinai fotosesija turi trukti valandą ar dvi. Prieš fotosesiją mes kalbamės, gurkšnojame arbatą ar dar ką nors. Fotografavimas negali būti vien spragtelėjimas, tai – dviejų žmonių bendravimas. Dviejų žmonių pasidalijimas vienatvėmis. Žmonės išsikalba.
Yra tokių, kuriems ploja tūkstantinės minios, tačiau jie yra labai vieniši. Fotografavimo momentai tampa labai intymūs ir jautrūs. Žiūriu į savo darbus ir man pačiam oda šiurpsta.
Moterų norai ir spalvos
– Ar yra skirtumas fotografuoti moterį ir vyrą?
– Žinoma! Moteris myliu, vyrus gerbiu. Moteris labai sunku fotografuoti, jos nori būti tik gražios, ir ant fotografo supyksta, kad jis nenufotografavo, jos akimis, gražiai.
Kai fotografuotis ateina moteris, atsineša du lagaminus rūbų. O užtenka tiek, kiek tilptų į vieną rankinę. Ne rūbus fotografuoju – žmogų. Nenoriu fotografuoti „glamūrinio“ grožio. Ateina fotografuotis merginos tokios gražios, galva svaigsta, bet jų grožis kitoks nei penkiasdešimtmetės. Akys kitokios.
Moterys nori pozuoti, net ir intelektualios, protingos moterys pirmiausia pabrėžia, kad yra gražios. Gal lengviau būtų fotografuoti gražias jaunas merginas, bet aš lendu visa galva ten, kur sudėtinga, kur jautru. Pažiūrėkite į pagyvenusios moters veidą, akis, mimiką. Jos nenori tų raukšlių, bet kiek daug jos pasako, kokie šešėliai, koks gyvenimas atsispindi veide!
Vyrai į viską reaguoja kitaip. Jie nenori karštligiškai atrodyti gražūs. Va pažiūrėkite, mano draugas, IT specialistas Artūras, jį pažįstu daug metų: jis ne menininkas, bet darbų serija nebūtų pilna, jei nebūčiau jo įdėjęs. Koks įdomus veidas, žvilgsnis, iš jo sklinda solidumas, rimtis. Mano žmona sako, kad tai labai gražus vyras.
– Jūsų fotografijos nespalvotos. Kur spalvos?
– Čia labai daug spalvų. Jos – akyse, veiduose, raukšlėse, judesyje, šviesoje. Palikta vietos kūrybai, fantazijai. Mano mintis buvo, kad žmogus išnirtų iš tamsos, pilkumos į šviesą. Visiems fotografuotiems žmonėms šios nuotraukos atiduotos spalvotos.
– Ar lengva išrinkti tą vienintelį, geriausią kadrą?
– Labai mėgstu tą momentą, kai renku vienintelį kadrą. Dėlioju, peržiūriu, mėgaujuosi tuo neskubėdamas. Ar sunku užmigti susikaupus įspūdžiams? Nieko panašaus. Miegu puikiai ir ramiai.
– Ar jus kas nors kvietė pereiti iš kitos objektyvo pusės ir tapti modeliu?
– Kvietė. Ir labai to nemėgstu. Daugelis šitaip sako. Visi kaip susitarę kartoja, kad yra nefotogeniški. Tai dažniausiai būna netiesa.
Matau save veidrodyje, esu bandęs fotografuoti pats save, bet man tai nepasirodė gražu. Turime šeimos tradiciją, kai parskrenda vaikai iš Amerikos, visa šeima nusifotografuojame.
– Ar žymių šiauliečių fotografijos ciklas baigtas?
– Matau daug žmonių, kuriuos norėčiau fotografuoti. Kiek daug vyresnio amžiaus garbingų šiauliečių, kurių atvaizdai privalo likti miesto istorijai! Gal ir miestui būtų garbė turėti iškilių šiauliečių nuotraukas? Idėjų yra, polėkio taip pat, tereikia jas įgyvendinti.
Jono TAMULIO nuotr.
JAUSMAS: „Fotografavimo momentai tampa labai intymūs ir jautrūs. Žiūriu į savo darbus ir man pačiam oda šiurpsta“, – sakė Vilmantas Dambrauskas.
PASTEBĖJIMAS: „Aktorius nebijo objektyvo, šviesos, spragtelėjai pirštais ir tau duos tokią emociją, kokios nori. Bėda ta, kad ima vaidinti, tavyje mato režisierių. Aktoriuje sunku surasti jį patį“, – pastebėjimais dalijosi V. Dambrauskas.
MODELIS: „Pažiūrėkite, mano draugas IT specialistas Artūras, kurį pažįstu daug metų, jis ne menininkas, bet darbų serija nebūtų pilna, jei nebūčiau jo įdėjęs. Koks įdomus veidas, žvilgsnis, iš jo sklinda solidumas, rimtis“, – apie savo vieną iš modelių sakė Vilmantas Dambrauskas.
GERBĖJAI: Per parodos „Mano miesto potretai“ atidarymą prie fotomenininko, dizainerio ir parodos autoriaus Vilmanto Dambrausko išsirikiavo eilė norinčių jam padėkoti.