Naujausios
Dešimtmečiai skubėjo kūrybos ritmu
Auksines vestuves atšventę kuršėniškiai Šufinskai dabar kalba ne tik apie buitį, apie savo dukras. Galima pasigrožėti ne vienu stambiu keramikos darbu, kurį sukūrė tautodailininkė Virgilija Silvestra, o šioje kūryboje dalyvavo ir jos vyras Zigmas.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Kairių bažnyčioje
Kairių bažnyčioje būrelis žmonių laukė auksinę bendro gyvenimo sukaktį švenčiančių kuršėniškių Zigmo ir Virgilijos Silvestros Šufinskų. Jiems atvykus, iškilminga ceremonija prasidėjo.
Kairių parapijos klebono Tado Rudžio patariami, jaunavedžiai padėkojo viešpačiui už buvimą kartu džiaugsmo ir vargo dienomis, paprašė padėti ir ateityje. Vienas kitam prisiekė meilę ir ištikimybę.
Sukaktuvininkams užrišamos atminimo juostos. Bažnyčioje nuaidėjo susirinkusiųjų plojimai.
Pasimeldus, kunigas T. Rudys pajuokavo: „Dabar visa bažnyčia – jūsų, tik nenugriaukite“.
Kuršėniškiai auksinių vestuvių proga pasveikinti. Vienas po kito stojo nusifotografuoti su jais.
V. S. Šufinskienė sako, kad jie prieš 50 metų taip pat buvo sutuokti Kairiuose. Į bažnyčią atvyko tik juodu su mama.
Tada jie gyveno Šiauliuose. Kairiuose – nemažai giminių, be to, ir klebonas – mamos pažįstamas. Pagyvenęs, silpnos sveikatos žmogus, išgyvenęs Sibiro tremtį. Mama susitarė su juo, kad jaunuosius sutuoks.
Atrodytų, sutuokti buvo galima ir vienoje iš Šiaulių bažnyčių. Nuošalesnė vietovė pasirinkta bei atsargumo imtasi todėl, kad Virgilija Silvestra, baigusi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, buvo paskirta dirbti „Jiesios“ įmonės Kuršėnų keramikos cecho meistre. Juk tada ten, kur nereikia, nuklydusi žinia, kad vadovaujanti darbuotoja tuokėsi bažnyčioje, galėjo sukelti didelių nemalonumų.
O dabar Šufinskų dukros sutarė, kad tėvų santuokos sakramentas taip pat bus atnaujinamas Kairių bažnyčioje.
Į darbą – iš Šiaulių
Jaunieji tada ir nemanė, kad savo gyvenimą ilgam susies su Kuršėnais.
Virgiliją Silvestrą atvežė į jos paskyrimo vietą – tuščias, nykias patalpas aprūkusiomis, aptaškytomis sienomis. Jose – nei vieno žmogaus. Įmonės inžinierius jai pasakė, kad čia – jos darbo vieta, pasiūlė susirinkti žmones ir imtis dirbti. O pats – atsisveikino ir išvažiavo.
Liaudies meistrai, Kuršėnų puodžiai, tų patalpų kaip tik ir reikalavo. Savų dirbtuvių įsirengti jiems neleido. Puodžiams pranešus, jog patalpos jau yra, šie tuoj savo paprastas, dar ne elektrines, molio žiedimo stakles kėlėsi ant nugaros ir nešė į atsirandančią darbo vietą. Tada prasidėjo ir Virgilijos Silvestros darbai.
Iš pradžių ir molio nebuvo. Ji čia pat kasdavo, arkliuku parsiveždavo, išmaišydavo, akmenukus išrinkdavo.
Šufinskai iš pradžių gyveno pas Zigmo tėvus. Zigmas dirbo Šiauliuose, o Virgilija Silvestra važinėjo į darbą Kuršėnuose.
Po metų V. Šufinskienei buvo suteiktas butas Kuršėnuose, dabartinėje V. Dambrausko gatvėje. Jame apsigyveno abu.
Zigmas dirbo Buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate, cukraus fabrike elektriku, Miškų ūkyje – energetiku. O Virgilijai Silvestrai daugėjo darbų su moliu.
„Baigusi keramikos specialybę, negi nedirbsi kūrybinio darbo? Norisi. Reikia. O užsakymų visokių buvo“ – sako V. S. Šufinskienė. Kartą nedidelį užsakymą atliko ten pat keramikos ceche. Sužinojo – atvažiavo, viską išdaužė: negalima. Vis dėlto šį darbelį atliko. Komunalinio namo, kuriame gyveno, rūsyje.
Norėjosi turėti savo dirbtuvę, kad galėtų kūrybingai dirbti. Šufinskai norėjo pasistatyti vien ją, bet neleido. Reikia dirbtuvių – tai pasistatykite ir gyvenamąjį namą.
Nusprendė jį statyti. Daug padėjo Zigmo tėvas. Pasistatė Gintaro gatvėje. Tada buvo dešimt metų gyvenę kartu.
Dirbo labai daug
Įsirengę dirbtuvę, kūrė didžiulius darbus. Darė pano, vazas. Šie darbai – V. Šufinskienės rūpestis. Jų užteko ir Zigmui – tai, kas padaryta, reikia sukrauti į krosnį, glazūruoti. Reikia sukurtuosius pano sumontuoti, pritvirtinti.
V. S. Šufinskienės darbų iki šiol yra likę, bet daug jau ir sunaikinta.
Ne vienas kūrinys puošė statinių sienas Kuršėnuose. Apie 120 kvadratinių metrų pano padaryta Šiaulių viešbučiui, darbuotasi šio miesto galanterijos įmonei bei kitur. O pastato Micaičiuose sienoje tebėra darbas, kurį V. S. Šufinskienė atliko pagal šiauliečio dailininko Antano Visocko projektą.
Šufinskai mena, kad dirbdavę labai daug. Jei, dirbdamas tiesioginį darbą, gauni didžiulį užsakymą, jį privalai atlikti laiku. Vakarais, šeštadieniais, sekmadieniais darbuojiesi su moliu. Atostogų kaip ir neturėdavę. Kai Zigmas iš cukraus fabriko gaudavo kelialapius į kurortus, nuvykdavo jų mamos. Jie abu tuo metu dirbdavo. Patys per gyvenimą tik kartą yra nuvažiavę į Palangą.
Užaugino dvi dukras. Bet jos paliko gimtuosius namus. Be to, niekas keramikės darbų nebeužsako, todėl ir tos didelės molio gaminių degimo krosnies, kūrentos skystu kuru, nebereikia. Persikėlė gyventi kitur.
Kuria ir dabar
V. S. Šufinskienė, Tautodailininkų sąjungos narė nuo 1979 metų, kuria ir dabar, dalyvauja parodose. 2003 ir 2011-aisiais ji pripažinta Šiaulių rajono metų tautodailininke. Pernai tapo Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos ir Tautodailininkų sąjungos konkurso „Metų tautodailininkas“ laureate, už kūrybinius pasiekimus ir nuopelnus, puoselėjant lietuvių tautodailę 2014 metais, apdovanota diplomu.
Vyresniąją Šufinskų dukrą, Renatą Riapšienę, taip pat patraukė keramika. Jaunesnioji, Virgilija Bartkienė, susidomėjo tekstile. Pernai mama su abiem savo dukromis Kuršėnuose, Etninės kultūros ir tradicinių amatų centre, surengė savo darbų parodą.
Bet Šufinskų 50 gyvenimo drauge metų, žinoma, prabėgo turtingi ne tik tautodaile, kūryba.
„Visko buvo gyvenime. Buvo ir krizinių metų, ir lengvų, gerų. Visko būna, – sako V. S. Šufinskienė. Ir priduria: Turi rankas, turi galvą – dirbi, ir tada duona ateina. Svarbu netingėti – reikia dirbti“.
Autoriaus nuotr.
PROGA: Virgilija Silvestra ir Zigmas Šufinskai po penkiasdešimties metų vėl – Kairių bažnyčioje.
SUKAKTIS: Virgiliją Silvestrą ir Zigmą Šufinskus sveikina Kairių parapijos klebonas Tadas Rudys.
SAVIŠKIAI: Virgilija Silvestra ir Zigmas Šufinskai – su dukromis ir kitais artimiausiais žmonėmis.