„Tada žmonių veidai buvo labai gražūs“

SAUSIO 13-OJI – LAISVĖS GYNĖJŲ DIENA

„Tada žmonių veidai buvo labai gražūs“

Šiaulietis fotografas, pirmosios kadencijos miesto Tarybos deputatas Romualdas Struoga yra vienas iš Sąjūdžio metraštininkų. Fiksavo ir 1991 metų sausio 13-osios įvykius Šiauliuose, važiavo su šiauliečiais budėti į Vilnių.

„Tada Lietuvos žmonių veidai buvo labai gražūs – susikaupę, ryžtingi – baimės nebuvo, – prisimena R. Struoga. – Dabar tokių veidų pasigendu.“

Rūta JANKUVIENĖ

ruta@skrastas.lt

Fiksavo „pergalingą“ paradą

Romualdas Struoga, kuriam dabar – 83-eji, 1991 metų sausio 13-osios įvykius gerai atsimena. Tomis dienomis nepaleido fotoaparato iš rankų.

Dirbo Šiaulių vandentiekio įmonėje elektriku, buvo miesto Tarybos deputatas, išrinktas nuo Sąjūdžio.

„Aš joks politikas, – tikina. – Kai Šiauliuose kūrėsi Sąjūdis, pasisiūliau padėti, o padėti galėjau tik fotografuodamas, įmonėje turėjau fotolaboratoriją.“

Sąjūdžio įvykius fiksavo nuo pirmųjų susibūrimų 225-oje auditorijoje, Pedagoginiame institute.

Prisimena, jog dar iki sausio 13-osios įvykių tvyrojo įtampa. Prieš pusmetį – 1990 metų gegužę – Šiauliuose užfiksavo „pergalingą“ karinį paradą. Iš žiūrovų minios nuskambėjo rusiškas raginimas: „delaite pariadok" (liet. – darykite tvarką).

„Man tie žodžiai labai įstrigo, – sako R. Struoga. – Fotografavau kareivius, o mintyse skambėjo rašytojo Romeno Rolano posakis: „Žmogelis gyvas.“ Po Pirmojo pasaulinio karo jis taip parašė su potekste, jog „tas žmogelis“ dar prikrės eibių. Tolesni įvykiai parodė, kad taip ir atsitiko. Ir šiandien matome, kaip Rusija nerimsta.“

Įtampa tvyrojo, bet baimės nebuvo

Sausio 13-osios išvakarėse įtampa didėjo. Kariškiai tikrindavo kelyje į Vilnių važiuojančius automobilius. Būdavo, kad atimdavo ir fotoaparatus.

„Buvo aišku, kad bus agresija, – dalijasi tų dienų nuotaikomis. – Zoknių aerodrome ištisai leidosi lėktuvai, ne veltui jie čia tūpė – ruošėsi pulti. Miesto vadovai, buvęs meras Kazimieras Šavinis palaikė ryšius su Šiauliuose dislokuotais kariškiais. Bet kai atsirado Pskovo divizijos desantininkai, buvo aišku, kad su jais neis susitarti.“

Pasakoja, jog naktį į sausio 13-ąją nesitraukė nuo radijo imtuvo, žiūrėjo televizorių. Kai išgirdo apie įsiveržusius kareivius į Lietuvos radijo ir televizijos komitetą, iš namų išskubėjo į gatvę – pirmiausia prie pašto.

„Kaip revoliucijos laikais, atrodė, kad pirmiausia reikia saugoti paštą, telegrafą, – šypsosi prisiminęs. – Žmonių čia jau rinkosi, važiavo ir su įmonių technika užstatyti pašto.“

Ėjo žmonės ir prie Savivaldybės, prie jos durų pradėjo budėti milicininkai. Deputatai susirinko.

„Jaunesni deputatai – Pniauskas, Kliunka – pradėjo organizuotis važiuoti į Vilnių“, – prisimena R. Struoga.

Po tragiškos nakties rytą prie Savivaldybės jis jau fotografavo šiauliečių mitingą žuvusiems Sausio 13-osios naktį Vilniuje pagerbti.

„Baimės nebuvo, buvo tik nerimo, kaip toliau įvykiai vystysis, – pasakoja. – Žmonės ėjo susikaupę, rimti. Į Vilnių saugoti Seimo važiavo žmonės iš visos Lietuvos. Atrodė, jeigu Vilnius atsilaikys, tai atsilaikysime visi. Nors partizaninė patirtis rodo, kad maža Lietuvėlė gali ilgai atsilaikyti.“

Laidotuvių negalėjo fotografuoti

Pats į Vilnių išvažiavo sausio 15-ąją. Dalyvavo žuvusiųjų sausio 13-ąją laidotuvėse.

„Negalėjau laidotuvių fotografuoti, nes mano draugas per jas nualpo, turėjau pasirūpinti, – prisimena. – Spėjau padaryti tik vieną kadrą: Katedros, apjuostos gedulingomis juostomis.“

Dalijasi, jog iki tol per jokias procesijas nematęs tiek žmonių. Tai nebuvo minia. Tai buvo Lietuvos žmonės, kuriuos jungė vienas jausmas – susikaupimas, rimtis ir ryžtas. Dabartiniais laikais panašų jausmą patyręs tik per Justino Marcinkevičiaus laidotuves.

Iš tų dienų įvykių, užfiksuotų Vilniuje, atmintin įstrigęs šiauliečių vaikų piešinių vaizdas prie Parlamento barikadų.

„Šiaulių 15-osios vidurinės mokyklos moksleivių piešiniai buvo iškabinti, visi pasirašyti vardu ir pavarde, tada tai buvo drąsu“, – sako R. Struoga.

Kokie šiandien esame?

„Man patinka fotografuoti žmones ir gėles, – sako R. Struoga. – Dabar daugiau fotografuoju gėles.“

Kodėl?

„Tada labai daug gerų veidų mačiau, dabar tokių pasigendu, – atsako. – Šiandien tokius gerus, gražius matau daugiau jaunimo veidus. Sąjūdis baigėsi, ir baigėsi ta pakilimo būsena, tikėjimas ateitimi, savo teisumu, kurie buvo padarę žmones gražius. Esame labiau pavargę, abejingi.“

Sąjūdžio metraštininkas svarsto, kad taip atsitiko dėl to, jog „25 metus laukė žmogus, kad kas pasikeis“, o lūkesčiai nepasiteisino.

„Nors gal žmogus ir pats nelabai ką darė, kad kas keistųsi, – svarsto pašnekovas. – Mes daug metų esame tauta, kuri vis buvo prie kažko: tai prie ruso, tai prie vokiečio, o savo laisvės veido taip ir nesukūrė.“

Jis pabrėžia, jog tas šleifas iki šiol tęsiasi: „Mes vis dar dairomės į kitus. Ką nors laisviau pasakyti nedrįstame, patys save tramdome. Tik jaunimas dar kerta iš peties. Tegu klysta, bet tegu tik turi savo nuomonę.“

Pats iki šiol negali įvykdyti pažado, kurį sau buvo davęs Baltijos kelyje.

„Nuo Baltijos kelio pradėjau auginti barzdą, ir sau pasakiau, kai bus taip, kaip, mano nuomone, Lietuvoje turi būti, barzdą nusiskusiu. Bet, kaip matote, esu su barzda, – šypsosi. – Man dabar 83-eji, tokie jau stumiami už borto. Garsiai kalbančių dabar yra daug, bet darančių – mažai.“

Apie šviesias galvas

Fotografas įsitikinęs, jog Lietuvoje turime daug gabių, sąžiningų ir galinčių daug nuveikti žmonių. Bet, jo žodžiais, yra susiformavęs sluoksnis, kuris „saugo, ką turi paėmęs“.

„Jeigu į tą sluoksnį patenka ir geras žmogus, tai jis arba įtraukiamas į tą verdenę, arba sudirbamas ir išspjaunamas, – mano R. Struoga. – Kad turėtume bent aukščiausią galvą intelektualią – ne tokią, kuri tik „komandyriaus“ balsu kalba.“

Neneigia, jog Sąjūdžio laikais šviesių galvų daug buvo pasirodę.

„Bet šviesiausią galvą greitai pradėta garbinti, ir jo garbei beretes megztis, – ironizuoja. – Patys esame kalti, kad nesuvokiame, jog valdžia – tai tarnautoja, turinti reflektuoti mūsų norus ir lūkesčius, bet vis sakome: valdžia liepė, valdžia nusprendė.“

Klausiamas, ar optimizmo turi, atsako: „Susitiko du tokie, mano amžiaus. Vienas sako: „Tai mes jau prie kapinių tvoros“, o kitas: „Mes jau už kapinių tvoros.“ Manau, kurioje pusėje tvoros būtumei, reikia tikėtis, kad tavo pasėta sėkla išliko.“

„Lietuva turi laikytis krūvoje, ypač matydama, kas dabar pasaulyje dedasi, – įsitikinęs buvęs sąjūdininkas. – Reikia angliškai mokėti, bet svarbiausia nereikia pamiršti kalbėti lietuviškai, žemaitiškai. Stiprios šeimos mums šiandien reikia, o šeimos šiandien išblaškytos po airijas, anglijas. Bus stipri šeima – bus ir stipri valstybė.“

VIENYBĖ: Šiauliečiai po Sausio 13-osios įvykių susitelkė protesto mitinguose.

Jono TAMULIO nuotr.

METRAŠTININKAS: Romualdas Struoga, Sąjūdžio fotografas, sako: „Baigėsi Sąjūdis, ir baigėsi ta pakilimo būsena, tikėjimas ateitimi, savo teisumu, tai, kas darė žmones ryžtingus, gražius.“

Romualdo STRUOGOS nuotr.

AGRESIJA: Karinė technika, traiškiusi laisvės gynėjus sausio 13-ą prie televizijos bokšto Vilniuje važinėjo ir 1991 metų sausio 15-ą. Ji stovėjo ir prie užimto Lietuvos radijos ir televizijos komiteto.

MITINGAS: Istorinėje nuotraukoje – šiauliečiai prie Savivaldybės sausio 13 dienos rytą susirinko į gausų mitingą pagerbti tragiškos nakties aukų.

PROTESTAS: Sąjūdžio ir Lietuvos laisvės lygos protesto mitingo prieš omonininkus dalyvis.

SIMBOLIAI: 1991 metais buvo pašventinta Šiaulių mieto vėliava ir herbas.

PIEŠINIAI:Lietuvos vaikai laisvę gynė savo piešiniais: jie buvo iškabinti barikadose prie Parlamento, televizijos bokšto.

ATGIMIMAS: Šiauliuose Sukilėlių kalnelio paminklas tapo Atgimimo simboliu – 1988 metai.