Naujausios
IR APIE RATUS, IR APIE BATUS
Kai vienas – apie ratus, o kitas – apie batus, susikalbėti neįmanoma. Mes kviečiame susikalbėti – ir apie ratus, ir apie batus. Būtent taip pavadinta mūsų nauja rubrika apie aktyvius, entuziastingus ir kuriančius žmones.
Rubrikos atributas – šiaulietiški batai: skulptoriaus Martyno Gaubo sukurta skulptūra „Mano batai buvo 2“.
Dideli batai – dideli pėdsakai.
Virtuvės šefas pagamina ir iš tuščio šaldytuvo
Pirmasis šiaulietiškus batus pasimatavo verslininkas, virtuvės šefas Albertas Amirzian iš Šiaulių. Nuo darbo savivaldybės valgykloje iki nuosavo restorano. Jis ne tik improvizuoja virtuvėje, bet dar bandys ir tapti geležiniu žmogumi.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Stotelėje susipažino tėvai
„Reikės fotografuotis batuose?“ – antakį iš nuostabos pakelia Albertas Amirzian. Bet nesipriešina. Einame snieguota Kaštonų alėja link skulptūros. „Man labai patinka ši alėja! – pakeliui sako Albertas. – Ji vis keičiasi. Rudenį būna geltona. Dabar, įsijungus žibintams, vėl kitaip atrodo“.
Jis svarsto, jog net alėjos apšiurimas turi savotiško žavesio. Netikėtai jam topteli mintis – gal atgaivinti už tvoros kadaise veikusią ledo čiuožyklą?
Čia pat, buvusios pirmosios ir bene vienintelės Šiauliuose vaikų kavinės „Sigutė“ patalpose, veikia kavinė „ČinČin“, kurios bendrasavininkis ir virtuvės šefas yra A. Amirzian. Kartą socialiniame tinkle jie juokais net paskelbė, jog senosios kavinės garbei dienos pietums bus patiektos pieniškos dešrelės su pomidorų padažu ir juoda duona.
„Ši vieta man pačiam yra nostalgiška, vaikystėje dažnai čia lankydavausi, todėl miela širdžiai, turi gerą aurą, – šypteli Albertas. – Be to, neseniai per tėvų vestuvių metines paaiškėjo, kad jie pirmą kartą susitiko ir susipažino būtent priešais esančioje autobusų stotelėje“.
Iniciatyva įkurti kavinę kilo jo draugui Gediminui Vachteriui. Grįžęs iš slidinėjimo atostogų jis paskambino bičiuliui ir pasiūlė viziją.
„Apie tai aš ir pats buvau galvojęs jau keletą metų. Viskas prasidėjo nuo susitikimo. Pradėjom domėtis finansavimu, ieškoti vietos, generuoti koncepciją, kuri, paaiškėjo, sutapo. Toliau sekė krūvos popierių, leidimų, statybų rūpesčių“, – verslo pradžią prisiminė A. Amirzian.
Lupant paskutinius lipdukus nuo langų buvo likę užrašai apie skandinaviškus dėvėtus rūbus. Remonto darbai iki atidarymo truko metus laiko: senos paliktos tik grindys, viską teko keisti iš pagrindų, naujai įrengti tarnybines patalpas, ventiliaciją, elektros instaliaciją, vamzdžius. Ilgiausiai užtruko biurokratiniai reikalai.
Praktika – savivaldybės valgykloje
Kokia kavinės virtuvė ir kaip atrodo darbas tokioje virtuvėje, A. Amirzian žinojo nuo vaikystės. Jo tėvai jau beveik 17 metų vadovauja Šiauliuose žinomai „Pušelei“. Vaikinui teko išbandyti daug sričių: dirbo virtuvėje, administracijoje, tiekėju.
Mama juokiasi, kad nuo mažų dienų jį traukė virtuvė – nuolat žaisdavo ir barškindavo puodus. Kadangi tėvų dažnai nebūdavo namuose, vaikinui teko pačiam gamintis valgyti. Paprastą sausą sumuštinį sukramtyti buvo neįdomu – ėmė eksperimentuoti su maistu.
„Jei ateidavau į balių pas draugus, nemėgdavau sėdėti prie tuščio stalo. Kai pasakydavo, kad šaldytuve nieko nėra, mane suimdavo azartas. Kaip taip gali būti? Visuomet kažką padarydavau iš tuščio šaldytuvo, draugai aikčiodavo“, – pasakojo A. Amirzian.
Trejus metus jis dirbo Danijoje. Grįžęs nebeplanavo važiuoti atgal, bet draugė pasikvietė atvykti ir paruošti maistą jos gimtadieniui. Tai buvo didžiausias, įsimintiniausias honoraras ir kelionė. Maistą teko gaminti 45 žmonėms. Svečiai buvo sužavėti.
Grįžęs Albertas panaudojo savo santaupas ir žinias nutarė įforminti diplomu – baigė kursus, gavo virėjo kvalifikaciją. Praktiką jis atliko metus dirbdamas Šiaulių miesto savivaldybės valgykloje.
Nesivadovauja receptų knygomis
Tai, ką Albertas dabar gamina savoje kavinėje, visiškai neprimena valgyklos meniu. Pavyzdžiui, bananas su šonine ir sūriu. Netikėtas derinys virtuvės šefui gimė stebint draugo mamą, kuri ant grotelių kepė bananą su šokoladu. Pamanė, jog neutralaus skonio vaisius turėtų tikti ir su kitais produktais. Meniu atsirado ir bananų sriuba su svogūnais.
Neįprasti garnyrai ar patiekalai virtuvės šefui įdomiausi. Net tradicinius lietuviškus cepelinus jis patobulino – gamino su aviena, o į varškę dėjo specifinių prieskonių.
Dienos pietūs net neįrašyti į valgiaraštį. Gaminama tai, ką tądien sugalvoja virtuvės šefas, pažiūrėjęs į turimus produktus.
„Nemoku vadovautis receptų knygomis. Iš knygos man niekada neišeina pagaminti patiekalą. Jei leidžia improvizuoti, tuomet kažkas valgomo ir skanaus tikrai gausis“, – patikina.
Įvairias užtepėles virtuvės šefas „rašė“ galvoje, eksperimentavo su produktais beveik pusmetį. Prieš atidarymą surengtas G. Vachterio gimtadienio vakarėlis tapo generaline repeticija – susirinkusieji turėjo ragauti patiekalus ir pasakyti savo nuomonę, įvertinti interjerą.
Užkandžiai valgomi rankomis
„Visa tai galbūt todėl, kad turiu armėniškų šaknų?“ – svarsto vaikinas. Kelis kartus jis lankėsi Armėnijoje, neseniai dalyvavo pusbrolio vestuvėse. Kelionėse atrado maisto derinių, idėjų, kurias atsinešė į savo virtuvę.
Kartą per savaitę pietums virtuvės šefas gamina armėnišką sriubą chašlama, kartais – balandėlius vynuogių lapuose – dolma, ar koldūnus „Chinkali“.
„Norėjau, kad prie stalo jaustųsi armėniškas jaukumas. Pas mus užkandžiai patiekiami ant medinių lentelių, didžioji dalis užkandžių valgoma rankomis – vyniojama, tepama ir taip toliau“, – pasakoja A. Amirzian.
Daugiau nei pusmetį savo kavinėje jis buvo vienintelis virtuvės šefas, kadangi niekaip nepavyko atrasti pamainos. Vyrui tekdavo kasdien dirbti po keturiolika valandų.
Pikantiška pavadinimo versija
Sėdmaišiai, stalelių kojos iš knygų, kabyklos iš senų muzikos plokštelių, stalai iš ričių, ryškūs paveikslai ar motociklas – visas interjero dizaino idėjas sugalvojo patys kavinės bendrasavininkiai.
A. Amirzian pasakoja, jog dėl, rodos, paprastų dalykų teko pakovoti. Užtruko, kol baldininkams pavyko išaiškinti, kad iš ričių pagaminti mediniai stalai turėtų būti natūralūs. Baldininkai nesuprato – siūlė ant viršaus uždėti tai plokštę, tai grūdintą stiklą.
Niekam nebereikalingas knygas verslininkai išgelbėjo nuo sunaikinimo, panaudojo jas kaip interjero elementą.
Ryškius paveikslus ir grafičius ant sienos, su kryptį rodančiu džentelmenu, nupiešė jaunas šiaulietis menininkas pagal užsakymą. Verslininkai davė menininkui visišką kūrybinę laisvę, tik paprašė gyvesnių spalvų. A. Amirzian sako, jog ateityje kavinėje būtų galima rengti ir kitų menininkų paveikslų ekspoziciją.
Prieangyje stovintį motociklą Albertas pirko dar paauglystėje, viename kaime Joniškio rajone. Motociklas daug metų stovėjo pašiūrėje nenaudojamas, kol sulaukė savo šlovės valandos – vietos kavinėje. Plokštelės ir knygos – iš Kaštonų alėjoje vykstančio blusų turgaus.
Pavadinimas „ČinČin“ gimė pietaujant su tėvo draugų kompanija iš Italijos. Sudauždami taures jie vis kartojo skambią frazę, kuri išvertus reiškia „į sveikatą“. Vėliau verslininkai paieškojo gilesnės žodžio reikšmės ir atkapstė pikantišką – Kinijoje šis žodelis ironiškai apibūdina vyrišką pasididžiavimą.
Aistringas dviračių sportininkas
Kavinė ir sportas – šiuo metu pagrindiniai dalykai A. Amirzian gyvenime. Grįžęs iš Danijos, garsėjančios dviračių kultūra, jis nusipirko sportinį kalnų dviratį ir iškart ėmė jį eksploatuoti: įsitraukė į dviračių sportą, vėliau – bėgiojimą.
Po ketverių metų važinėjimo jis įsigijo plento dviratį. Juo ruošiasi dalyvauti vasarą Lenkijoje vyksiančiose „Iron man“ ("Geležinio žmogaus") triatlono varžybose. Daug pasiruošimo, laiko ir fizinės ištvermės reikalaujančiose varžybose dalyvauti ruošiasi ir jo bičiulis Gediminas, dar du-trys šiauliečiai. Be dviračio mynimo reikės bėgti ir plaukti, todėl A. Amirzian žiemą treniruojasi baseine.
O kokį pėdsaką jis tikisi palikti gyvenime? „Tikiuosi, kad ryškiausias mano pėdsakas gyvenime dar tik bus. Džiaugiuosi, kad savo gyvenseną pakeičiau į gera, pagerėjo mano gyvenimo kokybė ir sveikata. Džiaugiuosi, kad nusprendžiau nesiblaškyti ir prisirišti prie vienos vietos“, – sako Albertas.
TRUMPA DOSJĖ:
Vardas ir pavardė: Albertas Amirzian.
Gimimo metai: 1987 07 16.
Didžiausia aistra: gyventi maksimaliai.
Giliausias pėdsakas: išmokti dirbti dideliame kolektyve ir bendrauti su daug žmonių.
Batų dydis: 43.
Darbovietė: kavinės „ČinČin“ bendrasavininkis, virtuvės šefas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
BATAI: „Tikiuosi, kad ryškiausias mano pėdsakas gyvenime dar tik bus“, – sakė skulptūrą-batus pasimatavęs verslininkas, virtuvės šefas Albertas Amirzian.
IMPROVIZACIJA: Nuo vaikystės virtuvėje besisukantis virtuvės šefas Albertas Amirzian sako nemokantis naudotis receptų knygomis – geriausia gaminant improvizuoti.
STALELIS: „Išgelbėjome knygas nuo utilizacijos“, – apie kavinės interjero elementą, originalų stalelį iš knygų, pasakojo Albertas Amirzian.