Naujausios
Vaikų rašytoja fantaziją treniruoja ir tamsoje
Šiaulietė rašytoja Urtė Vaserienė skaitytojams geriau žinoma literatūriniu Uliūnės slapyvardžiu. Ji nebijo vorų, žavisi rupūžėmis, tamsoje treniruoja savo fantaziją ir nori išmokti fechtuotis. Jaunojo kūrėjo stipendiją šiemet gavusi rašytoja sukurs apysaką vaikams apie laboratorinės žiurkės ir benamio katino draugystę.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Pirmoji knygelė – septyniolikos
Rašytoja galėtų sukurti istoriją apie batus, į kuriuos įsispyrusi drąsiai fotografuojasi Šiaulių pėsčiųjų bulvare. Juose tikriausiai būtų vabaliukai ir patys mažiausi gyvūnėliai. Būtent jie buvo pirmieji Urtės Uliūnės parašytų knygų veikėjai. Ir ji pati – raudona kaip boružė.
Pirmąją knygą vaikams parašė būdama vos septyniolikos, iškart sulaukė solidaus įvertinimo – Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius pripažino knygos „Miegančios boružės“ autorę geriausiu 2007 metų vaikų literatūros debiutu.
Po poros metų išleista antroji knyga „Kitokia svirplelio diena“ vėl neliko nuošalyje – asociacija ją išrinko geriausia 2010 metų pasakų knyga, vėliau Valstybinė lietuvių kalbos komisija skyrė apdovanojimą už taisyklingą knygos kalbą.
„Toks ankstyvas įvertinimas suteikė drąsos. Sulaukiau pozityvių atsiliepimų, palaikymo iš aplinkinių. Ypač jaunam žmogui, pradedančiam menininkui įvertinimas yra labai svarbus. Galbūt, jei pirmą kartą būčiau sutriuškinta, būtų nelikę drąsos literatūrinę veiklą tęsti“, – svarstė U. Uliūnė.
Skaitydama savo pirmąsias istorijas rašytoja jas taisytų, bet jos turi žavesio: „Tada pati buvau arčiau vaikystės, galbūt žvilgsnis buvo intymesnis. Iš savęs tikiuosi, kad naujosios pasakos tekstas bus brandesnis.“
Šiemet Šiaulių miesto savivaldybė Urtei skyrė jaunojo kūrėjo stipendiją. Ji sukurs apysaką 1-4 klasių vaikams, kurioje netikėta draugystė užsimezga tarp narvelyje gyvenančios laboratorinės žiurkės ir benamio katino. Nutarę pabėgti, jie kartu patirs daugybę nuotykių, pažins vienas kitą.
Ateityje – romanas suaugusiesiems
Kūrybinė rašytojos pertrauka sutapo su studijomis. Pirmiausia Urtė studijavo slovėnų filologiją, tačiau dabar šį pasirinkimą apibūdina kaip savotišką avantiūrą. Stodama norėjo mokėti retą užsienio kalbą, po kiek laiko persigalvojo – nutarė rinktis lietuvių kalbą, tai, ką nujautė iš pradžių.
Dabar studijuoja lietuvių filologijos magistrantūrą ir ieško „žemiško“ darbo. „Būti vien „dangiška“ rašytoja Lietuvoje šiais laikais sudėtinga. Kaip ir sunku rasti darbą filologui“, – sako ji.
Neseniai U. Uliūnė su Lietuvos vartotojų institutu išleido leidinį, kuriame apie vartotojų teises pasakojantys tekstai neregiams, parašyti Brailio raštu. Leidinys buvo skirtas vaikams ir paaugliams, išdalytas Lietuvos aklųjų bibliotekoms.
Kitas projektas, prie kurio prisidėjo rašytoja, kartu su paramos ir labdaros fondu „Mamų unija“ išleista knygelė „Pasakų namučiai“, skirta vėžiu sergantiems vaikams ir jų tėveliams. Tai daugelio autorių ir iliustruotojų knygelė, į kurią pateko U. Uliūnės pasaka apie mažą arkliuką.
Pabėgti nuo istorijų vaikams jai nesinori, nors svajoja parašyti ir romaną suaugusiesiems.
„Vaikų rašytojas turėtų būti žmogus, kuris turi labai turtingą vaizduotę, gerą humoro jausmą, vis dar tiki stebuklais, moka pastebėti mažus dalykus. Vaikai yra labai pastabūs, todėl jei nepastebi to, ko jie, kaip atsiras ryšys?“ – svarsto U. Uliūnė.
Pasak jos, vaikų rašytojui turi būti pačiam įdomu skaityti pasakas. Iš savo vaikystės į kuriamas istorijas Urtė atsinešė bendras patirtis, į kai kurias jų įpintos girdėtos istorijos, pasąmonėje užsifiksavę juokingi dalykai.
Rašytoja tiki stebuklais
Paklausta, ar tiki stebuklais, vaikų rašytoja neabejodama palinksi galva: „Turiu lakią fantaziją, labai lengvai galiu įsivaizduoti įvairius dalykus. Esu išlaikiusi magišką dvasią. Jei per Kalėdas prisninga, jaučiu magiją aplink, beveik galiu patikėti, kad Kalėdų Senelis iš tiesų ateina naktį.“
Ne kartą ji svarstė, ką darytų, jei turėtų stebuklingą lazdelę. Vienas iš būsimų stebuklų – surengti šiltą susitikimą su jau išėjusiais artimais žmonėmis. Neseniai mirė Urtei artimas senelis. „Norėčiau juos visus dar kartą pamatyti“, – šypteli ji.
Skaitydama J. K. Rowling fantastinį romaną „Haris Poteris“ labiausiai Urtė svajojo kada nors pakliūti į burtų ir kerėjimo mokyklą. „Vaikystėje man tai buvo taip magiška, kad atrodė, bet ką atiduočiau už galimybę ten bent savaitę pasimokyti“, – prisipažįsta.
Rašytojai būtų įdomu atsidurti savo pirmosios knygos pasakose, stebėti mažo miško gyvenimą, ką veikia smuiku grojanti rupūžė.
„Jei jie atgytų, būtų labai įdomu pamatyti, kaip jie suaugo“, – juokiasi Urtė.
Mažus veikėjus rašytoja renkasi tikslingai. Priešingai įprastam stereotipui, kad mažiems vaikams viskas turi būti miela, pūkuota ir švelnu. Vaikystėje Urtei nebuvo baisūs vabalai, vorai, varlės, pelės ar kurmiai. Ją žavi skruzdėlynas, didžiulis miestas.
„Mažų padarėlių nepelnytai bijome, todėl rašiau apie juos pažvelgusi iš kitos pusės. Tai naujas pasaulis, kurį galima atverti vaikams“, – paaiškina autorė.
Vaikai moko nuoširdumo
Savo kuriamose istorijose U. Uliūnė neizoliuoja vaikų nuo neigiamų ar liūdnų dalykų. Jos manymu, reikia mažuosius skaitytojus supažindinti su mirtimi, netektimi, klastomis, melagystėmis.
„Taip pasiekiamas švelnus didaktizmas, kurio vaikams irgi reikia. Skaitydamas vaikas turi ne tik susidomėti, bet ir kažko išmokti. Mano pasakose yra ir blogų veikėjų, kurie dažniausiai būna pamokomi, supranta savo kaltę“, – pasakoja rašytoja. Savo pasakose ji moko nemeluoti, kartais patylėti, nebūti dideliu pagyrūnu, nesisavinti svetimų daiktų.
U. Uliūnė neabejoja, jog iš vaikų galima pasimokyti labai daug. Visų pirma – nuoširdumo: „Suprantu, sunku kitam atverti savo širdį. Kita vertus, jei žmonės dažniau vieni kitiems atvertų širdį, galbūt būtų lengviau suprasti vieniems kitus, būtų šviesesnis pasaulis.“
Iš vaikų galima pasimokyti fantazijos – pasaulyje būtų daugiau spalvų. Be to, vaikai turi nutrūktgalviškų idėjų ir neįtikėtinų klausimų.
Susitikimuose su mažaisiais skaitytojais rašytoją nustebino klausimas, ar ji turi vyrą. „Sakykite, ar man geriau būti rašytoju, ar bitininku?“ – teiravosi berniukas. Kitas skaitytojas pasitikslino, ką reikėtų turėti, kad būtų rašytojas. „Turėti storą sąsiuvinį kietu viršeliu ir gerą rašiklį“, – atsakė Urtė. Berniukas tą informaciją detaliai užsirašė.
„Žaviausia, kad vaikai turi labai daug entuziazmo. Jie vis dar tiki stebuklais, o suaugusieji... Tikriausiai žiūri per daug žinių ir kriminalinės rubrikos“, – svarsto rašytoja.
Svajonė – išmokti fechtuotis
Savo fantaziją U. Uliūnė lavina, kaip ir patį rašymą. Fantaziją treniruoja skaitydama knygas, žiūrėdama fantastinius ir siaubo filmus. „Po jų labai lengva naktį bijoti tamsos. Vadinasi, fantazija dar gerai veikia, jei baubus įsivaizduoju“, – šypteli. Puikiausia fantazijos treniruotė – įvairios meno rūšys.
Rašytoja įsitikinusi, jog knygų neišstums filmai, animacija ar kompiuteriai, o popierinė knyga niekuomet neišnyks, nes ji – fundamentalus dalykas. Nepiešia juodomis spalvomis ir to, jog vaikai neskaito. Mažiau, bet skaito. Iš kur bibliotekose nučiupinėti knygų viršeliai?
„Kūrybine prasme mano giliausias pėdsakas yra mano knygos. Kadangi esu dar jauna, tikiuosi pėdsakų palikti daugiau“, – žada U. Uliūnė.
Svarbiais pėdsakais ji vadina santykius su artimais žmonėmis: „Nepakenčiu vienatvės, negalėčiau būti vienišė rašytoja. Man komunikacija yra labai svarbi. Neįsivaizduoju savęs nei kaip rašytojos, nei kaip žmogaus be mylimų žmonių šalia. Jie mane įkvepia.“
Ji turi svajonę, iš kurios visi juokiasi – ateityje išmokti fechtuotis: „Man tai atrodo nuostabus, egzotiškas ir karališkas užsiėmimas.“
TRUMPAS DOSJĖ
Vardas ir pavardė: Urtė Vaserienė (Urtė Uliūnė)
Gimimo metai: 1989 07 13
Didžiausia aistra: knygos, muzika, kinas
Giliausias pėdsakas: parašytos knygos, santykiai su mylimais žmonėmis
Batų dydis: 38
Užsiėmimas: rašytoja, studentė, žmona
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
BATAI: „Neįsivaizduoju savęs nei kaip rašytojos, nei kaip žmogaus be mylimų žmonių šalia“, – sako rašytoja Urtė Uliūnė-Vaserienė. Santykius su artimaisiais ji vadina svarbiu gyvenime pėdsaku.
ŽAISMINGUMAS: Vaikų rašytoja Urtė Uliūnė sako, jog iš vaikų galima pasimokyti entuziazmo, nuoširdumo, fantazijos, pastabumo mažiems dalykams.
STEBUKLAI: Vaikų rašytoja Urtė Uliūnė tiki stebuklais, svarsto, ką išburtų stebuklinga lazdele, o vaikystėje svajojo pakliūti į Hogvartso magijos mokyklą.