Naujausios
Valstybei ir žmogui vien meilės neužtenka
Vasario 16-ąją minime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Apie žmogaus ir valstybės santykį, vertybes kalbamės su vasario 16-ąją gimusiais skirtingų kartų žmonėmis: Kazimieru Šaviniu, Šiaulių miesto garbės piliečiu, kuris Atgimimo metais buvo pirmasis Šiaulių meras, ir šiauliete studente Dovile Budriūte. Vasario 16-ąją K. Šavinis švęs 78-ąjį, Dovilė – 23-iąjį gimtadienį.
Rūta JANKUVIENĖ
„Nesijaučiame reikalingi“
Dovilė Budriūtė – šiaulietė, ketvirtakursė Vytauto Didžiojo universiteto viešųjų ryšių specialybės studentė. Šiaulių miesto savivaldybėje ką tik atliko praktiką. Vasario 16-ąją jai sukaks 23 metai.
– Ar smagu, kai per tavo gimtadienį iškelia trispalves?
– Ypatingai jaučiuosi, nes tai visai Lietuvai simbolinė diena. Bet pirmiausia švenčiu savo gimtadienį.
– Kiek jaunimui svarbi Vasario 16-oji?
– Mano bendraamžiai neturi tradicijos ją švęsti, daugiau orientuoti į vasario 14-ąją – šv. Valentino dieną. O Vasario 16-oji – daugumai tik išeiginė diena.
Nežinau, kodėl taip. Moksleiviai daugiau švenčia, rengia akcijas – nuo mokyklos labai priklauso ir tradicijų, ir patriotizmo skiepijimas.
Istorijos mokytoja mums, pavyzdžiui, nuolat kartojo, jog „Lietuvos istoriją turite gerai žinoti“. Ir tos pamokos patiko.
Baltijos kelio nuotraukas kai žiūri, matai, kokia tada buvo bendrystė.
To bendrumo jausmo, kurį kiekvienas savo viduje jaustume, dabar nėra.
– Užaugai nepriklausomybės metais. Ar gera jaunam žmogui Lietuvoje?
– Norisi gerų dalykų įžvelgti, bet realybė yra kitokia. Nesijauti esąs reikalingas. Bandai užsikabinti – ir vis atsimuši kaip į sieną.
Užsienyje teko dirbti, kai grįžti, tik sieną pervažiuoji, atrodo viskas čia taip sava, gera: ir pievos, ir laukai gražesni. Norėtum čia, Lietuvoje, ir mokslus baigti, ir gyvenimą kurti. Nė vienas, manau neturi siekio iš čia išvažiuoti, bet priverčia aplinkybės.
Mano šeima – vidutinė. Bet tėvelis dirba užsienyje. Kitaip kažin ar galėčiau studijuoti, nes už mokslą reikia mokėti.I eškojau pati sezoninio darbo Lietuvoje, per atostogas. Nepasisekė rasti nei auklės, nei pardavėjos darbo – netiko, kad dirbsiu laikinai. Išvažiavau į Norvegiją – priėmė aukle dirbti. Kitą vasarą išvažiavau į Airiją.
Dabar jau galvoju, ar verta čia už mažą atlyginimą dirbti, kai ten galiu gauti daug didesnį.
Siūlo atsigręžti į jaunimą
– Tai ką valstybė jaunam žmogui duoda?
– Mokslą duoda. Bet už studijas turi susimokėti. Diplomą nusiperki.
Kažkada mačiau karikatūrą: nupieštas aparatas, įmeti monetas ir tau išspausdina diplomą. Nemaniau, kad panašiai ir yra. Moku didelius pinigus už studijas, bet tiek, kiek investuoju, iš studijų negaunu.
Ir perspektyvos gauti darbo studijas baigus – labai neaiškios.
Nežinomybė kol kas yra mano gyvenimo palydovė. Apie šeimos kūrimą negali nė galvoti. Jeigu su draugu nerasime darbo Lietuvoje, teks išvažiuoti. Bent porą metų užsidirbti.
Man atrodo, stengiesi Lietuvai būti naudingas – baigi mokyklą, įstoji į universitetą įgyti specialybės. Juk dirbtum ne tik sau – ir Lietuvai.
Į Šiaulius kai grįžti, matai, kaip čia vis labiau darosi tuščia – užsidaro kavinės, parduotuvės. Vyresnių žmonių gatvėse daugiau nei jaunimo. Atsimenu, vaikystėje būriais išeidavome į kiemą žaisti – dabar tuščia, nėra vaikų.
– Tarp Vasario 16-osios signatarų buvo ne vienas trisdešimtmetis, Petras Klimas – tik 27 metų. Ar gali įsivaizduoti tokius žmones prie valstybės, savivaldybės vairo?
– Sunku. Savivaldybėje per praktiką teko dalyvauti miesto Tarybos posėdžiuose. Mačiau, kad jaunų Tarybos narių yra tik keli.
– Bet gal taip yra dėl to, kad jaunimas politika nesidomi?
– Yra, kas politika domisi ir joje dalyvauja, bet jų mažuma. Socialiniuose puslapiuose yra besidalijančių rinkimų aktualijomis.
Savivaldybių rinkimuose pirmą kartą galėsiu balsuoti. Gal ir eisiu, kad nereikėtų po to kitų kaltinti, jog ne tuos išrinko.
Bet kai matai gausybę iškabintų kandidatų plakatų, dalijamus lankstinukus, gražius tekstus su pažadais, įspūdis toks, kad tik dabar politikams žmonės tapo reikalingi.
Todėl abejoji, ar tavo balsas padės ką pakeisti?
– Ko linkėtum valstybės šventės proga?
– Atsigręžti į jaunimą. Kad čia būtų galimybės mokytis, dirbti, įsikurti. Savo vaikus Lietuvoje norėčiau auginti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
NUOMONĖ: Dovilė Budriūtė: „Jaunimas nesijaučia Lietuvai reikalingas. Jeigu jaustume tokį rūpestį, tai jaustume ir pareigą atiduoti jai savo duoklę.“
„Malonus sutapimas“
– Kaip jaučiatės švęsdamas gimtadienį, kuris sutampa su Valstybės atkūrimo švente?
– Labai malonus sutapimas. Aš net tikrinausi, ar tikrai esu gimęs vasario 16-ąją, nes anuomet būdavo, kad įregistruoja nebūtinai tikrąją gimimo datą. Bet esu gimęs tądien, kaip įrašyta pase.
Iš vaikystės likęs įspūdis, kai dar visai mažas būdamas per gimtadienį pamačiau iškeltą trispalvę. Vokiečių okupacijos metais.
Kai pradėjau eiti į mokyklą, vasario 16-oji nebuvo minima, bet visi žinojome, ką ji reiškia. Sovietmečiu yra tekę sulaukti milicijos apsilankymo per savo gimtadienį. Su draugais mėgdavome padainuoti, ir tos dainos budriems kaimynams užkliuvo, paskundė. „Ką čia švenčiate?“ Pareigūnams parodžiau savo pasą – atsiprašė.
– Ką jums reiškia Vasario 16-oji?
– Su branda ateina tos datos reikšmės valstybei suvokimas. Bet mano šeimoje ji visada buvo svarbi. Mano dėdė tarpukariu buvo Lietuvos saugumo pareigūnas, dirbo kontržvalgyboje. Užėjus sovietams pasitraukė į Vakarus, gyveno JAV. Apie jį šeimoje visada buvo gyvi atsiminimai.
Tėvų požiūris į Lietuvos nepriklausomybę buvo aiškiai fiksuotas. Pokariu mūsų sodyboje lankydavosi partizanai, jų vadas – Lietuvos kariuomenės karininkas. Tėvelis rinkdavo pinigines aukas jiems pagelbėti. Tėvų pažiūros mums, vaikams, natūraliai persidavė.
Ėjimas į politiką
– Vadinasi, Atgimimo laikais ėjimas į Sąjūdį ir į politiką nebuvo atsitiktinis?
– Į Sąjūdį – taip. Bet į miesto Tarybą, kai rinkome ją 1990 metais, nėjau. Siūlė, sakiau: ne, ant dviejų kėdžių nesėdėsiu. Dirbau inžinieriumi-kelininku, projektavau – darbas įdomus, kūrybiškas.
Vėliau pasiūlė dirbti meru. Maniau, jeigu jau nėra kam, tai reikia eiti.
– 1990–1991 metais buvote meras. Tada reikėjo atkurti nepriklausomos valstybės savivaldą. Ką patyrėte?
– Pirmoji miesto Taryba buvo pati padoriausia, deputatai nuoširdžiai tikėjo tuo, ką daro.
Bet pasiruošimo tokiam darbui nebuvo. Pirmasis meras buvau samdomas, kaip dabartinis Savivaldybės administracijos direktorius.
Reikalai užgriuvo iš karto – reikėjo kurti Savivaldybės struktūrą, tvirtinti padalinių vadovus. Ką daryti, kaip daryti?
Sąjūdis į merus iškėlė, galvojau, patars. Bet mane tik išsikviečia ir „kala“ po valandą pusantros. O „kala“ dėl paskyrų mašinoms, butų skirstymo, talonų visokiems daiktams – kodėl tam, o ne kitam? Tos paskyros buvo išlikusios kaip kokia nelaimė – perimtos iš buvusio miesto Vykdomojo komiteto.
Greitai mane ir nuvertė, nes netenkinau norų. O vertė kone kas savaitę.
Likau be darbo. Darbo biržoje registravausi. Naujas meras Arvydas Salda pasikvietė pavaduotoju, kadencija baigėsi – vėl einu į Darbo biržą.
– Vėliau buvote Seimo nariu, susisiekimo viceministru, į miesto Tarybą buvote renkamas. Ką manote apie politikų darbo reikšmę?
– Būti politiku kuo toliau, tuo sunkiau. Partijos devalvuotos ir laikomos blogiu. Bet tik per partijas galima valdyti šalį – kito kelio demokratinės valstybės nežino.
Vis kartojame: „Nusivylėme.“ O ką pats padarei, kad nenusiviltum?
Apie merų aktualiją
– Daug tikimės iš tiesioginių merų rinkimų. Ką apie tai manote?
– Nemanau, kad tiesiogiai išrinktas meras stebuklų padarys. Žinoma, nuo asmenybės daug kas priklausys. Bet jis turi turėti komandą.
– Ar neprogresyvu, kad tiek visuomenininkų nori įsijungti į politiką, kad tampa atsvara partijoms?
– Bet juk visi tik didžiuojasi ir pabrėžia, kad nepriklauso jokiai politinei partijai – nors buriasi į grupes ir siekia valdžios. Modelis tas pats – tik forma kitokia.
Reikėtų – ir gintume
– 25 metus gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Kuo galime pasidžiaugti?
– Bendra pažanga, nepaisant visko, yra – pragyvenimo lygis kyla.
Tik esu įsitikinęs, jog neturėtų būti pašalpų ir kompensacijų dalijimo. Išskyrus tiems, kas turi negalią, dėl ligos negali dirbti ar daug vaikų augina. Kiekvienas turi gauti tokį atlyginimą, pensiją, kad galėtų oriai gyventi. Sveiki žmonės, kai gauna pašalpas, tai ir nenori dirbti.
– Kaip manote, ar dabar būtų kam valstybę ginti?
– Būtų ir gintume – tokios abejonės tik piktina. Ne ginklais pasipriešintume, o pirmiausia dvasia. Tikiu, kad ji gyva. Per sovietmetį tiek buvome nugyventi, o kažkaip pakilome.
– Dėl Rusijos agresijos Ukrainoje kasdien kalbame ir apie grėsmes Lietuvai. Ar teisingas posakis: „Nori taikos – ruoškis karui?“
– Manau, kad taip. Tik man nepatinka kasdieninis viešas aiškinimas, kiek ir kokių ginklų pirksime.
Nepateisinama, kad krašto apsaugai niekaip negalime skirti 2 procentų BVP. Jeigu yra tokia geopolitinė situacija, tai valstybės gynybai reikia staigiai didinti finansavimą ir be jokių kalbų. NATO gins, bet prisidėkime, kiek mums priklauso.
Pensijos, kiek buvo nurėžę, grąžino – negrąžinkite. Man svarbiau yra saugiai gyventi. Teisėjai, valdininkai tokius pinigus atsiėmė – tai gal reikėjo pasakyti: palaukite, ponai! Valstybės gynybai pinigų reikia.
Pamenu, Seime, kai tik svarstydavo, iš kur lėšų paimti, tai vis nurėždavo nuo krašto apsaugos ar kelių fondo: „Kas čia mus puls.“ Ir tokia praktika nuo 2000 metų buvo įsigalėjusi.
– Kaip pensininkas Lietuvoje jaučiasi?
– Aš gerai jaučiuosi. Bet pensininkų visokių yra. Girdžiu per televiziją skundžasi: „Iš pensijos nepragyvenu, turiu 14 metų darbo stažą.“ Tai jeigu turi tik tokį stažą, atsiprašau, ko verki? Aš turiu 49 metų darbo stažą.
– Ko visiems palinkėtumėte?
– Sveikatos. Kuo mažiau savanaudiškumo, kuo daugiau atjautos kitam žmogui, atsakomybės. Sukčiavimą matai – netylėk. Didžiausia blogybė – gobšumas.
Ir nustokime kartoti, kad viskuo nusivylėme. Kiekvienas nuo savęs pradėkime kurti valstybę.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KLAUSIMAS: Kazimieras Šavinis klausia: „Kokią kartą užauginsime, kai gobšumas valdo, kai valdžios vis ateina pirmiausia sau geros vietos ieškoti.“
