Naujausios
Tobulų tėvų netobulame pasaulyje nėra
Edukologė, privačių darželių tinklo įkūrėja, socialinių mokslų daktarė, keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė seminare Šiauliuose pasakojo, kaip mokyti vaiką laikytis taisyklių. Jos teigimu, kad vaikas jaustųsi laimingas, jam pakanka skirti 15 minučių per dieną. „Supermamos“, kurių pasaulis sukasi tik apie vaiką, egzistuoja savo pačių skausmui.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Vaikams – vaikiški pedagogai
Socialinių mokslų daktarė A. Landsbergienė seminaro metu labiausiai norėjo pasakyti, kad augdamas su taisyklėmis vaikas jaučiasi saugesnis, jam aiškesnės ribos.
„Labai svarbu, kad taisyklės būtų grįstos pagarba, aiškios vaikui ir, žinoma, tėvams. Vaikams turi būti aišku, kokios bus pasekmės, jei jis tų taisyklių nesilaikys, – sakė specialistė. – Vaikas yra visavertis visuomenės narys, o kiekvienas demokratinės visuomenės narys turi ne tik teises, bet ir pareigas. Būtent apie tai, kaip išlaikyti tą pusiausvyrą, ir kalbėjome.“
– Esate įkūrusi privačių darželių tinklą. Tikriausiai teko girdėti argumentų, jog privatūs darželiai esą sukuria „šiltnamio sąlygas“, vaikai sunkiai prisitaikys įprastoje mokykloje, jaus diskomfortą. Ką apie tai manote?
– Per beveik penkerius metus vis dar dažnai tenka tai išgirsti. Kita vertus, Lietuvoje mes neturime šimtametės nevalstybinio švietimo tradicijos, kokią turi, pavyzdžiui, Anglija ar Šveicarija. Kai kurios mokyklos ir darželiai įsisteigė vos atgavus nepriklausomybę, tačiau 25-eri metai nėra daug, dar tik pradeda užaugti vaikai, kurie lankė nevalstybines švietimo įstaigas.
Labai tikiuosi, kad tradicija susiformuos, pamažu kis stereotipai. Pavyzdžiui, mes itin skatiname vaikų savarankiškumą, nes tai, mūsų giliu įsitikinimu, XXI amžiaus vertybė. Tuo tarpu dažnai matau, kaip kituose darželiuose vaikai yra aprengiami, maitinami, net darbeliai yra už juos padaromi!
Mes itin daug dėmesio skiriame emociniam intelektui ir lyderystei ugdyti. Kai kada žmonės nustemba: tokie mažiukai, kokia čia lyderystė! O ar jūs norėtumėte, kad užaugęs vaikas turėtų savo nuomonę? Gebėtų priimti sprendimus? Nebijotų prisiimti atsakomybės? Juk visa tai – lyderystė! Asmenybės ir charakterio ugdymas – itin svarbūs, ypač šiame informacijos pertekliaus ir nuolatinės kaitos laikmetyje.
Dėl prisitaikymo tradicinėje mokykloje turiu labai stiprų argumentą. Prieš keletą metų buvo paskelbti longtitudinio tyrimo rezultatai, kurių išvada – tai, ką žmogus patiria pirmais šešeriais gyvenimo metais, yra neproporcingai svarbu visam likusiam gyvenimui.
Galime drąsiai teigti, kad ikimokyklinio ugdymo įstaiga yra svarbiausia. Mokykla – jau pagal galimybes, bet kruopščiausiai turėtumėme rinktis ir didžiausius reikalavimus kelti ikimokyklinio ugdymo įstaigoms.
Auga raštingumas tėvystės klausimais
– Ko trūksta valstybiniams darželiams? Ką daryti tėvams, kurie vesti savo vaikų į privatų darželį neturi galimybių?
– Valstybiniams darželiams labiausiai trūksta jaunatviškų, polėkį turinčių pedagogų. Sąmoningai sakau „jaunatviškų“, nes ir pas mus yra atėję į pokalbį jaunų žmonių, kurių jaunystė nežinia kur dingo – net akys nebežiba. Žinoma, yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie dar lekia rogėmis su vaikais nuo kalno, o jų juokas aidi per visą rajoną!
Vaikams reikia vaikiškų pedagogų. Ne infantilių, o vaikiškų, kurie ne vaidins autoritetą, o tiesiog juo bus, mokydami vaikus per žaidimą.
Ir tos žibančios akys! Vakar teko kalbėti su pedagoge, kuri norėjo įsidarbinti. Aš jos paklausiau: „Esi jauna, liekna, daili. Vat jei kas nors ateitų ir pasiūlytų tau oro linijų stiuardese dirbti? Keliautum sau po pasaulį, uždirbtum 1000 eurų. Ar tada atsisakytum vaikų?“ Ji pagalvojo ir pasakė: „Ne.“ Būtent tokių pedagogų trūksta. Kurie tiki ir dega tuo, ką daro.
Su vaikais – 15 minučių
– Yra gausybė informacijos ir stereotipų, kokia turėtų būti gera mama ir tėtis. Kokius stereotipus jūs paneigtumėte ar patvirtintumėte?
– Vienas gajausių – buvimo su vaiku stereotipas. Susitinku tiek daug pavargusių mamų, kurios sako, kad neprisimena, kada paskutinį kartą skaitė knygą, ramiai gėrė arbatos puodelį ar ėjo į teatrą. Kai klausiu, kodėl, sako, kad turi mažą vaiką. Kai klausiu, kodėl jo nepalieka, sako: „Nes jis verkia.“
Tokia pavargusi, sau laiko nerandanti mama vaikui yra daug blogiau, nei pora valandų be mamos. Tad kaip elgtis? Išsikvieskite auklę, draugę, brolį, senelį, močiutę, pabučiuokite vaiką, paduokite jį auklei ir... keliaukite į teatrą!
Pirmas kartas bus sunkus, nes visą laiką galvosite apie vaiką. Po kelių dienų pamažu pradėsite džiaugtis, kad išėjote. Prisiminsite save pasipuošusią, ramiai geriančią kavą, diskutuojančią su antra puse apie spektaklį ir vėl norėsite pakartoti! Kitą kartą bus jau lengviau.
Vaikui nuo to tik geriau, nes jis supranta, kad mama turi ir savo gyvenimą, jūs grįšite pasiilgusi. Pagaliau galvosite ne tik apie su vaiku susijusius reikalus!
Lietuvoje nuaidėjo tyrimo, kuris teigė, kad lietuviai su vaikais praleidžia tik 7 minutes kokybiško laiko, atgarsiai. Ar žinote, kiek laiko reikia praleisti su vaiku, kad jis jau jaustųsi laimingas? Beveik kiekviename seminare žmonės kalba apie valandas, o iš tiesų – ne mažiau nei 15 minučių! Tiek kokybiško laiko tikrai visi galime skirti savo vaikams.
Dar vienas mitas – išėjimo į ugdymo įstaigą. Nėra tobulo meto išeiti į ugdymo įstaigą. Belgijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, kadangi motinystės atostogos trunka tik keletą mėnesių, jau keturių penkių mėnesių pypliai yra darželyje.
Jeigu tikėtumėme visomis teorijomis, tai tos visuomenės būtų traumuotos. Kadangi ketverius metus teko gyventi Belgijoje, galiu drąsiai sakyti: jų visuomenės branda yra didesnė nei mūsiškė. Aš nekalbu apie pavienius atvejus, bet apie visumą. Žinoma, mes dar esame jauna valstybė, bet akivaizdu, kad brandą lemia ne ilgas vaiko buvimas su mama ar tėčiu namuose.
Visada tėvams sakau – mes turime džiaugtis, kad Lietuvoje turime tokias ilgas, atsižvelgiančias į tėvus ir leidžiančias jiems rinktis, motinystės-tėvystės atostogas. Tai – prabanga, kurios sau neleidžia daug valstybių.
Antra, vaiko išėjimas tuo sklandesnis, kuo labiau pasiruošę tėvai. Reikia žiūrėti, ne kada vaikas yra pasiruošęs eiti į darželį, o kada tėvai pasiruošę jį paleisti. Jeigu tėvai tiki savo sprendimo teisumu, jeigu pasitiki ugdymo įstaiga ir jos pedagogais – tada ir vaikui tai bus pats geriausias laikas!
– Vis kalbama apie vadinamąsias „supermamas“, kurių pasaulis sukasi aplink vaiką, jos žino, kaip „teisingai“ jį auklėti. Ar tokios „supermamos“ iš tiesų egzistuoja?
– Jos egzistuoja, bet savo pačių skausmui. Nes jos stengiasi, o giliai viduje tai žino, kad ir tas, ir anas nepavyko. Tada pradeda pykti. Visų pirma ant savęs, po to ir ant tų, kurie yra jų aplinkoje. Jos taip užsifiksuoja siekti tobulybės, kad nesupranta, jog kiekviena akimirka ir yra tobula. Kam to reikia?
Visų mūsų psichologinė sveikata būtų daug geresnė, jei susitaikytumėme su mintimi, kad nesame tobuli ir niekada tokie nebūsime, išmoktumėme gyventi būdami netobuli netobulame pasaulyje ir tuo džiaugtis.
Negalite maitinti kūdikio pati? Juk ne pasaulio pabaiga! Svarbiausia, kad kūdikis valgo! Negaminate košių pati? Irgi ne pasaulio pabaiga! Daugybė vaikų užauga maitinami košėmis iš indelių. Tiesiog reikia išmokti džiaugtis gyvenimu, ir tiek.
Vietoje futbolo būrelio – futbolas namie
– Naujai iškepti tėvai dažnai viešina savo vaikų fotografijas ir gyvenimą socialiniuose tinkluose, tą nevengiate daryti ir jūs pati. Kaip manote, ar reikalinga socialiniuose tinkluose dalintis vaikų nuotraukomis?
– Jeigu jau dalinuosi, o aš dalinuosi, vadinasi, didelės grėsmės nematau. Suprantu, kad tai labai individualu, ir kiekvienas turi daryti taip, kaip jam atrodo teisinga. Pavyzdžiui, aš niekada neviešinau ir neviešinu nuogų vaikų nuotraukų. Teisybę pasakius, tokių net kompiuteryje neturiu, ar tokių, kurių viešinimas jiems gali būti nemalonus dabar ar ateityje.
– Nuolat kalbama, kad tėvai vaikams skiria labai mažai dėmesio. Ką patartumėte nuo ryto iki vakaro dirbantiems, užimtiems tėvams? Kaip jiems kokybiškai praleisti laiką su vaikais?
– Būkite sąmoningi. Kartais atrodo, kad viską darome dėl vaikų – vežiojame į mokyklą, būrelius, bet iš tiesų visai neskiriame jiems savo laiko ir dėmesio. O būtent tai yra svarbiausia.
Ikimokyklinukui ir pradinukui daug svarbiau yra su mama ar tėte žaisti futbolą, nei lankyti futbolo būrelį. Žaisdami su vaiku mes rūpinsimės jo motorika bei fizine raida, nors tuo pasirūpintų ir būrelis, bet kartu kalbėsime apie tai, kas jam rūpi, kas jam įdomu, kokia buvo jo diena. To neatstos joks būrelis. Jis jausis mylimas.
Ne nuo būrelių skaičiaus vaikas jaučiasi mylimas, o nuo to, ar gebate padėti telefoną, žiūrėti jam į akis ir iš tiesų klausyti.
Jau minėjau, užtenka labai nedaug – pradėkite nuo 15-20 minučių kasdien. Gal tik tiek ir turite, bet net tiek individualaus dėmesio gaudami vaikai jaučiasi mylimi ir laimingi.
„We Do Have Coffee fotografija“ nuotr.
DĖMESYS: „Ne nuo būrelių skaičiaus vaikas jaučiasi mylimas, o nuo to, ar gebate padėti telefoną, žiūrėti jam į akis ir iš tiesų klausyti“, – įsitikinusi edukologė Austėja Landsbergienė.