Naujausios
Po 600 metų: kodėl reikia krikšto?
Nuo ekstazės panirus į Jordano upę iki ant galvos iš ąsotėlio pilamo vandens Lietuvoje – dokumentiniame filme „Avinėlio vartai“ jo kūrėjai bandė atskleisti krikšto esmę. Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje buvo rodomas filmas, su šiauliečiais bendravo filmo idėjos autorius ir prodiuseris, brolis pranciškonas Gediminas Numgaudis.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Filmas – žmonių aukomis
Filmas apie Kriksto stebuklą, nematoma ir nepaaiskinama Dievo prisilietima – sena Pakutuvėnų kunigo, pranciškonų vienuolio G. Numgaudžio svajonė.
„Dabar arba niekada“ – pasakė jis sau, kuomet atėjo tinkama proga – 2013-aisiais minimas 600 metų Žemaitijos krikšto jubiliejus. Būrys žemaičių per krikšto jubiliejaus iškilmes vyko į Romą. Ten iškilmingų mišių metu aikštėje brolis bandė padaryti reportažą, ėmė klausinėti iš Lietuvos atvykusių šventės dalyvių – kas yra krikštas?
„Jie sakė, katalikais tapo, gimtoji nuodėmė buvo atleista. Ir viskas. Aš jau sufleruoju jiems: o Šventosios Dvasios negavote? „Ne, o kam mun jos rek?“ – atsako žemaitis. Taip supratau, kad žemaite, praėjus 600 metų, dar nesuprato, kas su anais atsitiko. Kyl dedels klausims, ar lietuviai iš vis yr supratę?“ – žemaitiškai ėmė kalbėti G. Numgaudis.
Supratęs, jog nepaisant to, kad dauguma esame krikštyti, retai susimąstome, dėl ko taip daroma, ką reiškia tas ant galvos pilamas vanduo, tepamas aliejus.
Pasikalbėjęs apie filmo idėją su kino režisieriumi, Nacionalines kulturos ir meno premijos laureatu, dokumentalistu Audriumi Stoniu, ėmėsi darbo. Filmas buvo kurtas apie trejus metus, filmuota Izraelyje, Jordanijoje, pamirštuose dykumų miestuose ieškojo pirmųjų krikščionų krikštyklų.
Filmas pastatytas vien už aukas, pats G. Numgaudis dvejus metus rinko lėšas. Jis specialiai nesikreipė su finansinės pagalbos prašymu į jokias valstybines organizacijas. Pasak jo, krikštas – tikinčiųjų reikalas.
Šokiravo avinėlio pjovimas
„Kodėl filme vaizduojama tokia drastiška scena – avinėlio pjovimas?“ – teiravosi moteris susitikime su G. Numgaudžiu. Jis patikina, kad taip nutiko netyčia – mergaitės krikštynų išvakarėse operatorius su režisieriumi nuvažiavo į jos namus pafilmuoti buities kadrų. Pamatė, kaip tėvas su draugais ruošėsi baliui – pjovė aviną. Beliko nufilmuoti.
Brolio teigimu, ši scena šokiruojanti, tačiau simboliška: „Krikšto malonė mums duodama per Kristaus kraują, dievo avinėlio kraują. Avinėlis filme vis pasirodo“.
Būti vienu iš filmo herojų – leisti nufilmuoti savo dukros Barboros krikštynas, mergaitės tėtis, žinomas menininkas, sutiko ne iš karto. Ilgai galvojo.
„Labai nenorėjo, kad filmas atsidurtų vaizdo įrašų kanale „Youtube“, bet paskui susitaikė, kad tai – tikėjimo liudijimas. Mes kartais norime išlikti anonimais, bet kaip tada su mūsų tikėjimo liudijimu?“ – svarstė vienuolis.
G. Numgaudžio nuomone, daugelis žmonių pasitenkina vien tikėjimu, kad Dievas yra. „Ateistai sako, kad jo nėra, o aš tikiu, kad Dievas yra ir to pakanka. Daugelis religingų žmonių, kurie tiki Dievo buvimu, yra didžiausios Dievo karikatūros“, – mano brolis.
Jis paaiškina: išgarsėjusios prancūzų karikatūros, kuriose pavaizduotas Mahometas, tyčiojasi ne iš Mahometo, nes niekas jo nėra matęs. Iš Jėzaus irgi negali pasityčioti, nes ir jo niekas nėra matęs.
„Mes patys esame prisikabinėję visokiausių Jėzaus karikatūrų – saldžių paveikslėlių, širdelių, kurie, ko gero, su juo nieko bendra neturi, – sakė G. Numgaudis. – Baisesnės karikatūros nenupaišysi, nei pats savo gyvenimu. Nes žmogus kurtas pagal Dievo paveikslą“.
Filmas – kaip kūdikis
– Filmą tikriausiai matėte ne kartą. Koks buvo pirmasis įspūdis jį pažiūrėjus, kokių naujų dalykų atrandate? – „Šiaulių kraštas“ paklausė G. Numgaudžio.
– Pirmą kartą žiūrėdamas jį Europos šalių kino forume „Scanorama“ buvau susirūpinęs dėl visokių pašalinių, techninių dalykų. Festivalyje iš gretimų salių sklido pašaliniai triukšmai, kas mane labai blaškė. Galima sakyti, pirmą kartą filmo nemačiau.
Žiūrint vėlesnius seansus, kiekvieną kartą kyla prisiminimai apie filmavimus, kuriuose dalyvavau. Man ypač stipriai įsiminė Izraelio vaizdai, jie pažadina ilgesį ir apmąstymus. Dabar tiesiog gėriuosi vaizdais, kameros darbu. Įdomu išgirsti, ką žmonės pamato. Kartais pasako tokių dalykų, kurių nepastebėjau. Patys nežinojome, ką padarėme...
– Minėjote, jog nedaug kišotės į kūrybinį procesą, neaiškinote režisieriui savo vizijų?
– Mes labai daug kalbėjome. Prasidėjus montažui aš pasitraukiau, tik paklausdavau, kaip sekasi, bet nesmalsavau, nežiūrėjau, ką jie jau sukūrė. Atidaviau šį reikalą į režisieriaus rankas, kad Dievas galėtų laisvai veikti per režisierių, be mano žmogiškojo kišimosi.
Kai pirmąkart pamačiau filmą, tokio nesitikėjau, lyg kažko kito laukiau... Bet jau buvau nusiteikęs priimti jį kaip kūdikį, koks jis gims, kaip Dievo dovaną.
– Šiame fime paaiškinimų, kalbėjimo beveik nebuvo. Ar jis galėtų sudominti netikinčius žmones?
– Negaliu už juos atsakyti. Mūsų kino kritikai nepamatė čia filmo, laiko jį nepavykusiu... Žinoma, į peržiūras daugiau ateina tikintys žmonės, kol kas sunku sulaukti atsakymų iš netikinčių. Tikiuosi, kad palaipsniui tai išsivystys. Jei mums pavyks filmą išvežti į kokį festivalį Europoje, bus proga išgirsti atsiliepimų iš kitataučių, kito tikėjimo žmonių. Kol kas dar laukiame.
– Kai kurios scenos filme atrodo gana intymios. Ar žmonės lengvai įsileido kameras į savo asmeninę erdvę?
– Jordanijoje prie upės į mus nekreipė dėmesio, nes tikintieji buvo pasinėrę savyje, o kamerų aplink – daugybė. Ypač kai japonų delegacija atvažiavo, viską pyškino iš eilės. Jie mums suteikė savotišką priedangą. Be to, po Jordano upę aš braidžiojau vilkėdamas abitą, tai irgi kūrė tam tikrą tikinčių žmonių santykį – jie į mane nekreipė dėmesio, atrodė, kad aš čia turiu būti.
Lietuvoje krikštas vyko susitarus su žmonėmis iš anksto, jie buvo nusiteikę. Mes buvome juos savotiškai prisijaukinę, susidraugavę su vaikais.
Pavyzdžiui, kartą atvažiuojam pas Barborą, o ji sako: trys dienos, dvi naktys ir mane krikštys. Kita prodiuserė klausia: „Barbora, o kam tau tas krikštas?“ „Taigi aš atgimsiu iš šventosios dvasios, kaip tu nesupranti!“ – atsakė Barbora.
A. Stonys po pirmos ekspedicijos į Izraelį sakė supratęs, kad reikia vaiko, per kurį galėtų papasakoti istoriją. Tas vaikas turėtų būti 4-5 metų, kol jis dar nėra išmokęs pozuoti, yra atviras, smalsus, natūralus prieš kameras.
– Festivalio "Scanorama" puslapyje publikuojamame filmo aprašyme sakoma: "Iki galo mes to niekada nesuprasime". Ar filmas turėtų padėti suprasti krikštą, ar suprasti visgi neįmanoma?
Žmonės iš kitų kraštų drebėdami eina į vandenį, pasineria, praktiškai miršta. Krikštas yra tam tikras mirties ženklas – jis nėra patogus, jame yra skausmo, virsmo, savęs išsižadėjimo momentas. Kiek mums pavyko tai pagauti, kiek žiūrovui pavyksta tai pamatyti... Kiekvienas filme mato skirtingus dalykus – vieną kartą vienus, kitą kartą – kitus. Buvo žmonių, kurie visą filmą verkė, negalėjo pasakyti, kas su jais darėsi.
Krikštas yra slėpinys kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai yra pradžia, kuri vėliau skleidžiasi per visą gyvenimą. Šis slėpinys veriasi po truputį ir galbūt žiedas skleisis visą amžinybę. Aš nuolat stebėsiuosi, gėrėsiuosi Dievo meile, iki galo, kažin ar savo protu suvoksiu, kas mūsų laukia amžinybėje. Amžinasis gyvenimas prasideda būtent krikšto metu.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
REIKŠMĖ: Kurti filmą apie krikštą brolį pranciškoną Gediminą Numgaudį paskatino supratimas, jog nepaisant to, kad dauguma žmonių yra krikštyti, retai susimąsto, dėl ko taip daroma.
MINTIS: "Baisesnės karikatūros nenupaišysi, nei pats savo gyvenimu. Nes žmogus kurtas pagal Dievo paveikslą", – sakė brolis pranciškonas Gediminas Numgaudis.