Medikės kelyje – donorystės misija

Me­di­kės ke­ly­je – do­no­rys­tės mi­si­ja

Gy­dy­to­ja Da­nu­tė Jakš­to­nie­nė prie me­di­ci­nos pri­si­lie­tė vos de­vy­ne­rių. Ka­ro me­tais sun­kiai su­žeis­tą, krau­ju plūs­tan­čią ma­mą rei­kė­jo gel­bė­ti. Tą kar­tą pa­ma­čiu­si daug krau­jo neiš­si­gan­do. Ta­po me­di­ke, krau­jo do­no­rys­tės idė­jų sklei­dė­ja.

Na­ta­li­ja KOND­RO­TIE­NĖ

natalija@skrastas.lt

Ener­gi­ja ir ge­ra nuo­tai­ka

Šiau­liuo­se gy­ve­nan­ti gy­dy­to­ja Da­nu­tė Jakš­to­nie­nė li­go­ni­nė­je ne­be­dir­ba, nuo 1999 me­tų bu­vu­si „Šiau­lių do­no­ro" va­do­vė at­si­sa­kė ir šio dar­bo. Lai­kas už­leis­ti vie­tą jau­ni­mui. Tik su­si­mąs­to, kas no­rės šiais lai­kais dirb­ti ge­ra va­lia – be už­mo­kes­čio?

„Praė­ju­sį bir­že­lį at­šven­čiau 80 me­tų ju­bi­lie­jų. Rei­kia ir dėl sa­vęs pa­gy­ven­ti. Tu­riu daug už­siė­mi­mų. Sė­du prie au­to­mo­bi­lio vai­ro ir le­kiu, ki­taip nie­kur ne­spė­čiau. Penk­ta­die­nį va­žiuo­siu į Vil­nių, ap­do­va­no­ji­mo pa­siim­ti. Tai to­kia ne­ti­kė­ta staig­me­na“, – be­si­juok­da­ma nu­mo­jo ran­ka po­nia Da­nu­tė.

Ji pa­kvies­ta į Lie­tu­vos na­cio­na­li­nę fil­har­mo­ni­ją Vil­niu­je, kur jai su­teik­tas nu­si­pel­niu­sio Lie­tu­vos svei­ka­tos ap­sau­gos dar­buo­to­jo var­das, įteik­tas gar­bės ženk­las.

Per še­šis de­šimt­me­čius me­di­ci­nos ke­lius iš­my­nu­si me­di­kė ki­to­kio pro­fe­si­nio ke­lio nė neį­si­vaiz­duo­ja. Sa­ko, kad dėl at­si­da­vi­mo dar­bui ne vi­suo­met pa­kan­ka­mai lai­ko sky­rė šei­mai, ta­čiau ži­nių ir pa­tir­ties ba­ga­žas nie­ka­da ne­spau­dė pe­čių.

„Ne iš kar­to ta­pau gy­dy­to­ja, bet taip tu­rė­jo bū­ti. Ži­no­jau, kad ja bū­siu, to sie­kiau ir pa­sie­kiau. Ne moks­lai bu­vo di­džiau­sia kliū­tis pa­tek­ti į me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą, o po­li­ti­nė si­tua­ci­ja, trė­mi­mai, par­ti­nė ne­prik­lau­so­my­bė“, – pa­sa­ko­jo D. Jakš­to­nie­nė.

Se­ne­lių gy­ve­ni­mai

D. Jakš­to­nie­nė gi­mė Pak­ruo­jo ra­jo­ne Ka­le­vų kai­me. Šei­mo­je bu­vo vy­riau­sia, vė­liau gi­mė dar du bro­liai. Tė­vų is­to­ri­ją mo­te­ris ži­no kuo pui­kiau­siai, nes šei­ma bu­vo drau­giš­ka, bend­rau­jan­ti, my­lin­ti sa­vo vai­kus.

Pas­kai­čiuo­ja: ma­ma ki­lu­si iš šei­mos, ku­rio­je užau­go 9 vai­kai, tė­vas – 8. Tė­vo ma­mai, po pa­sku­ti­nio­jo gim­dy­mo smar­kiai pa­blo­gė­jo svei­ka­ta: „Įsi­vaiz­duo­ja­te, ką reiš­kia per 16 me­tų pa­gim­dy­ti 8 vai­kus?“.

Gy­dy­to­ja Da­nu­tė įta­ria, jog jai ga­lė­jo bū­ti šir­dies su­tri­ki­mų, nes vė­liau pa­ste­bė­jo, jog gi­mi­nė­je pa­na­šūs su­tri­ki­mai bū­da­vo daž­ni. Ši iš lo­vos ne­be­si­kė­lė, tad vi­si na­mų ruo­šos ir 8 vai­kų prie­žiū­ros rū­pes­čiai gu­lė ant vy­riau­sio­sios še­šio­lik­me­tės duk­ters pe­čių.

Pa­me­na tė­vo pa­sa­ko­ji­mus, kaip uo­liai ji su­ko­si. Ma­ma iš lo­vos pa­ta­ri­nė­jo, kaip tvar­ky­tis, ga­min­ti, už­mai­šy­ti teš­lą duo­nai, pri­žiū­rė­ti nau­ja­gi­mį ir ki­tus vai­kus.

„Se­suo teš­lą duo­nai už­mai­šy­da­vo, tik duo­nos neiš­min­ky­da­vo. Ne­tu­rė­jo dar tiek jė­gų. Ta­da tė­vas im­da­vo­si šio dar­bo. Šei­my­na di­de­lė – duo­nos rei­kia“, – pa­sa­ko­jo D. Jakš­to­nie­nė.

Po­nios Da­nu­tės tė­vą, bai­gu­sį ke­tu­ris sky­rius, iš­siun­tė mo­ky­tis bat­siu­vys­tės ama­to pas meist­rą Pak­ruo­jy­je. Iš­mo­kęs bat­siu­vys­tės su­bti­ly­bių apa­vė ne tik sa­vo se­se­ris ir bro­lius, bet ir sa­vo vai­kus.

„Pa­me­nu, ma­ma nu­vel­da­vo mums vel­ti­nu­kus, tė­vas iš­dirb­da­vo kiau­lės skū­rą ir ja ap­siū­da­vo vel­ti­nius. Ži­no­te, kas bū­da­vo ne­ge­rai? Kai pe­rei­ni per ba­las ta skū­ra iš­si­ple­čia, kai pa­džiau­ni – su­si­trau­kia. Vos įki­ši ko­jas. Bet bu­vo­me apau­ti. Na­mie ne­šio­jo­me na­gi­nes – mū­sų kraš­to apa­vas. Ta­čiau tik na­mie“, – vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus dė­lio­jo gy­dy­to­ja.

Trem­ties na­gų ne­sud­ras­ky­ti

Į mo­kyk­lą iš­ruoš­ta še­šia­me­tė Da­nu­tė no­riai mo­kė­si. At­min­ty­je iš­li­ko vaiz­das, kai pa­va­sa­rį ir ru­de­nį ap­sem­da­vo pie­vas ir iki mo­kyk­los ke­li ki­lo­met­rai vai­kui tap­da­vo neį­vei­kia­ma kliū­ti­mi. Tė­vai su­gal­vo­jo išei­tį – į mo­kyk­lą jo­da­vo rai­ta.

„Kei­tė­si po­li­ti­nė si­tua­ci­ja. Mū­sų mo­ky­to­jas su­ra­ši­nė­da­vo tur­tą, kol jis su­ra­ši­nė­jo, jo šei­mą iš­trė­mė. Pa­rei­na na­mo, o jo šei­mos ne­bė­ra. Pa­sa­ko­jo, jog vė­liau jis iš­pro­tė­jo. Ma­ne per­kė­lė į Paš­vi­ti­nio mo­kyk­lą, ku­rio­je mo­ky­to­ja­vo ma­no te­ta – ma­mos se­suo“, – vai­kys­tės mo­zai­ką spal­vi­no po­nia Da­nu­tė.

Gy­ve­no su te­ta mo­kyk­lo­je, kol iš ten pa­rei­ka­lau­ta iš­si­kraus­ty­ti. 1941 me­tais te­ta bu­vo iš­trem­ta. Mer­gai­tė bu­vo per­kel­ta vėl į ki­tą mo­kyk­lą. Su ja kar­tu jau moks­lus krims­ti iš­leis­tas ir bro­lis.

Vi­du­ri­nę mo­kyk­lą pa­si­rin­ko Pak­ruo­jy­je. Di­de­li ne­ra­mu­mai krė­tė vi­są Lie­tu­vą, tė­vus vie­ną po ki­to ka­man­ti­nė­jo sau­gu­mie­čiai. Su­ži­no­ta, jog šei­ma at­si­dū­rė iš­ve­ža­mų­jų są­ra­šuo­se.

Po­nia Da­nu­tė ryš­kiai pa­me­na tą die­ną, kai į kla­sę atė­jęs mo­kyk­los di­rek­to­rius ją su kny­go­mis iš­si­kvie­tė į ko­ri­do­rių. Liep­ta sku­biai ei­ti na­mo, su nie­kuo pa­ke­liui ne­kal­bė­ti. Pa­ti­ki­no, jog tais lai­kais net vai­kai ne­tu­rė­jo ma­dos daug kal­bė­ti.

Ma­ma slap­čia su­ruo­šu­si ją ir bro­liu­ką, įso­di­no į trau­ki­nį, va­žiuo­jan­tį į Kau­ną. Iki Šiau­lių va­žia­vu­si kar­tu, to­liau pa­lai­mi­no ke­lio­nei pas sa­vo se­se­rį vie­nus, kur jie tu­rė­jo ras­ti užuo­vė­ją nuo jų kai­me siau­čian­čio trė­mi­mo.

„Kaž­kas pa­ta­rė, kad iš­si­re­gist­ra­vus iš gy­ve­na­mo­sios vie­tos, ga­li­ma iš­veng­ti trem­ties. Ma­ma pa­ban­dė tai pa­da­ry­ti. Iš­si­re­gist­ra­vo ir iš­va­žia­vo į Jo­niš­kį“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Ma­mos su­ža­lo­ji­mas iš­li­ko at­min­ty­je

Pir­mie­ji me­di­ci­nos pėd­sa­kai po­nios Da­nu­tės gy­ve­ni­me pa­li­ko itin ryš­kius vaiz­dus. Ka­ro me­tais – 1943-ai­siais šei­ma gy­ve­no ne­to­li ae­rod­ro­mo, ne­to­lie­se Mū­šos upės. Pa­ki­li­mo ta­kai – už 3 ki­lo­met­rų.

Bu­vo kal­ba­ma, kad gau­tos nau­jos pa­tran­kos, ku­rias ke­ti­na­ma iš­ban­dy­ti. Šau­do­ma į miš­ką – ky­lant. Ne kar­tą šaud­me­nys per­skrie­da­vo per miš­ką. Vai­kai bu­vo iš­mo­ky­ti, jog ėmus kil­ti lėk­tu­vams, bėg­tų slėp­tis.

„Kar­tą vi­si kie­me per­rin­ki­nė­jo­me nu­kas­tas bul­ves. Pa­ki­lo lėk­tu­vai. Čiu­po­me ma­žą­jį bro­liu­ką už ran­kų ir – slėp­tis. Jis ne­pa­bė­ga, griū­va, mes tem­pia­me. Nug­riu­vo, mes ša­lia jo su vy­res­niuo­ju bro­liu kri­to­me. Ma­žo­jo ko­jų ga­le – spro­gi­mas“, – įtemp­tą iš­gy­ve­ni­mą ne­pa­mirš­ta mo­te­ris. Tą kar­tą su­ža­lo­ji­mų iš­veng­ta.

Nu­ri­mus lėk­tu­vų gaus­mui, ma­ma prie šu­li­nio plo­vė­si ko­jas, kai ne­ti­kė­tai į šu­li­nį at­skrie­jo sprog­muo, ske­veld­ros pa­ži­ro į vi­sas pu­ses. Da­nu­tė iš­gir­do ma­mos riks­mą, pa­ma­tė ją pa­sru­vu­sią krau­ju. Ske­veld­ra jai per­pjo­vė kirkš­nies ar­te­ri­ją. Kū­nas bu­vo su­var­py­tas smul­kio­mis ske­veld­rė­lė­mis.

„Ma­ma lie­pė kuo grei­čiau iš ko­mo­dos at­neš­ti il­giau­sią rankš­luos­tį. At­ne­šu, ji ko­ją ties kirkš­ni­mi per­si­ri­ša, tem­pia vie­ną rankš­luos­čio ga­lą, aš ki­tą. Už­ver­žė­me. Bro­lis iš­lė­kė tė­vą šauk­ti iš lau­kų, kin­ky­ti ark­lius“, – su­vir­pa po­nios Da­nu­tės bal­sas.

Pri­si­lie­ti­mas prie me­di­ci­nos

Tė­vas ne­tru­ko. Pa­kin­kė ark­lius, su­kro­vė pa­ta­lus į ve­ži­mą, pa­gul­dė ma­mą ir iš­vež­ė ją į La­bo­rų kai­mą, kur bu­vo įsi­kū­ru­si ka­ro li­go­ni­nė. Tuo me­tu ten dir­bo šir­dies, plau­čių krau­ja­gys­lių chi­rur­gai iš Mask­vos.

„Mū­šiai vy­ko ne­to­li Ža­ga­rės, į šią li­go­ni­nę bu­vo ve­ža­mi ka­riai iš fron­to. Ma­mai už­siū­ta krau­ja­gys­lė – iš­gel­bė­ta gy­vy­bė. Ir tik dėl to, kad tuo me­tu šio­je li­go­ni­nė­je bu­vo pa­ty­rę krau­ja­gys­lių chi­rur­gai“, – pa­sa­ko­jo D. Jakš­to­nie­nė.

Vė­liau ma­mos lan­ky­ti, ste­bė­ti jos bū­se­nos gy­dy­to­jai ar slau­gy­to­jai at­va­žiuo­da­vo kas­dien. At­rin­ko na­muo­se esan­čias pa­klo­des, pa­ro­dė, tuo­met de­vyn­me­tei Da­nu­tei, kaip pa­ga­min­ti tvars­čius. Kaip juos su šar­mu iš­vi­rin­ti, ly­gin­ti. Ma­ma pa­svei­ko.

Min­čių apie me­di­ci­nos moks­lus po­nios Da­nu­tės gal­vo­je bu­vo, ta­čiau jos kon­ku­ra­vo su che­mi­jos stu­di­jo­mis. Po­pie­riaus fab­ri­ke Klai­pė­do­je pa­ma­tė che­mi­ko dar­bą, ap­lin­ko­je vy­ra­vo bjau­rus sie­ros rūgš­ties kva­pas, tech­no­lo­gė, ku­ri ve­džio­jo bu­vo itin ne­pat­rauk­lios iš­vaiz­dos, dūs­tan­ti. Pla­nų apie che­mi­ko atei­tį at­si­sa­kė.

Įs­to­ti ban­dė į Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą, ta­čiau jos do­ku­men­tų net ne­priė­mė – ne­bu­vo kom­jau­nuo­lė, jos pa­var­dė bu­vo trem­ti­nių są­ra­šuo­se, cha­rak­te­ris­ti­ko­je bu­vo įra­šy­ta, jog nė­ra at­si­kra­čiu­si re­li­gi­nių prie­ta­rų.

Tiks­las – tap­ti gy­dy­to­ja

Su­lau­kė pa­ta­ri­mo mo­ky­tis la­bo­ran­to dar­bo. Moks­lai tru­ko dve­jus me­tus, mo­ky­tis bu­vo įdo­mu. Ga­vu­si pa­sky­ri­mą į Vil­ki­jos li­go­ni­nę dirb­ti la­bo­ran­te ten už­tru­ko tre­jus me­tus. Sva­jo­nės sto­ti į Me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą mo­te­ris ne­bu­vo at­si­sa­kiu­si.

„Nie­kam nie­ko ne­sa­kiau, ne­si­ruo­šu­si pa­pil­do­mai nu­va­žia­vau sto­ti. Iš­lai­kiau eg­za­mi­nus ir įsto­jau. Stu­di­juo­da­ma dar dir­bau li­go­ni­nė­je. Pa­si­rin­kau vi­daus li­gas“, – pa­sa­ko­jo gy­dy­to­ja.

Į Šiau­lius at­vy­ku­siai dirb­ti gy­dy­to­jai D. Jakš­to­nie­nei bu­vo pa­siū­ly­ta tap­ti krau­jo per­py­li­mo sky­riaus ve­dė­ja. Ne­no­rė­jo su­tik­ti su to­kio­mis at­sa­kin­go­mis pa­rei­go­mis. Pa­reiš­kė, jog no­rė­tų dirb­ti la­bo­ra­to­ri­jo­je.

„Vie­ną mė­ne­sį gau­nu di­des­nį at­ly­gi­ni­mą. Gal­vo­ju, kad per­si­kė­li­mo iš­lai­dos pri­dė­tos? Ant­rą mė­ne­sį gau­nu di­des­nį at­ly­gi­ni­mą. Iš­si­gan­dau, kad pa­skui iš­skai­čiuos. Ei­nu aiš­kin­tis. Pa­si­ro­do, pa­skir­ta esu sky­riaus ve­dė­ja. Ei­nu aiš­kin­tis, man sa­ko, kad nė­ra pa­grin­do at­leis­ti – ge­rai dir­bu“, – šyp­so­jo­si po­nia Da­nu­tė.

Gy­dy­to­jos dar­bas ta­po ar­ti­mai su­sie­tas su krau­ju. Dir­bu­si sky­riu­je iki 55 me­tų, pa­ža­dė­jo, jog į pen­si­ją išeis pa­čią pir­mą­ją die­ną. Ne­be­dirbs, skirs lai­ką sau ir šei­mai.

Pla­nai ne­pa­sit­vir­ti­no – me­di­ci­na per­ne­lyg stip­riai lai­kė, ne tik dir­bo, bet ir de­šimt­me­tį me­di­ci­nos mo­kyk­lo­je ruo­šė stu­den­tus. Išė­ju­si iš li­go­ni­nės sa­vo lai­ką ir ener­gi­ją sky­rė krau­jo do­no­rys­tei.

As­me­ni­nės nuo­tr.

PRI­SI­MI­NI­MAI: Dau­giau nei 15 me­tų sky­ru­si do­no­rys­tės veik­lai gy­dy­to­ja Da­nu­tė Jakš­to­nie­nė sau­go vi­sus dip­lo­mus, nuo­trau­kas bei do­va­nas, ku­rios bu­vo įteik­tos jos dar­bo me­tu.

UŽ­SIS­PY­RI­MAS: Da­nu­tė Jakš­to­nie­nė jau­nys­tė­je tvir­tai ži­no­jo, kad bus gy­dy­to­ja. Ne­pa­vy­kus įsto­ti pir­mą kar­tą, ban­dė ant­rą.

GIM­TI­NĖ: „Ki­lau iš Pak­ruo­jo kraš­to, vi­są gy­ve­ni­mą gy­ve­nau Šiau­liuo­se, tad iš šio kraš­to nie­kur to­li ne­pa­bė­gau“, – šyp­so­jo­si gy­dy­to­ja Da­nu­tė Jakš­to­nie­nė.