Naujausios
Amerikos reportažai ( 5)
Kaip aplošti likimą?
Petras DARGIS
žurnalistas
Darius įjungia lošimo aparatą, įkiša penkis dolerius, o tada mums visiems užsako kokteilių. Tokia kazino tvarka: kas lošia, tam nemokami gėrimai. Barmenas Povilas klausia švaria lietuvių kalba:
– Gal ko prie kokteilių?
Ne, ne, jokių „prie kokteilio“! Tie „prie kokteilio“ bus už savus. Darius turi mokėti iš ko, jis mus visus galėtų nugirdyti iki žemės graibymo ir peršerti skanumynais, bet čia juk principo reikalas. Mes juk atėjom aplošti Las Vego lošimo namų.
– Gal į kokteilį alkoholio? – klausia Povilas. – Juk nemokamai...
Ne, ne, mes lošim blaiviomis galvomis. Gėrimai tikriausiai todėl ir už dyką, kad žmonėms greičiau susisuktų protelis, apimtų kvailas azartas, ir jie pradėtų statyti daugiau.
Darius nepakenčia kazino, jis čia tik todėl, kad parodytų man tą didelę beprotybę, tokią didžiulę, kad užėjęs nematai kito galo.
Automatai ir automatai. Ir lošimo stalai. Ir tas kvailas automatų pypsėjimas. Jis praneša, kad prakišai. Arba dėl azarto duoda išlošti kelis dolerius. Štai ir dabar į Dariaus sąskaitą įkrito pirmieji du doleriai. Vadinasi, mes pasėdėsim ilgiau. Galime dar užsakyti kokteilių.
– Irgi be alkoholio? – klausia Povilas. – Gal kokio kitokio?
Povilas – Dariaus brolis, jis puikiai supranta, kas tai per žaidimas. Iš tiesų Darius durniuoja, jis čia niekada nelošia, tik imituoja lošimą. Visi tie kazino, kur žmonės ateina sunešti uždarbio, jam atrodo absurdų absurdas. Tiek daug ir taip sunkiai dirbti, kad viską paliktum lošimo verslui? Ir tos visos loterijos – tokia pat beprotybė. Ne ne, niekada!..
Bet pažiūri į Dariaus gyvenimą – ar jis ne lošėjas? Ar ne didesnis lošėjas už tas suvytusias senutes, kurios kiša į automatą pensijų likučius, ar ne labiau azartiškas už tuos akiniuotus vyrukus prie kortų stalo?
Savo pirmąją kortą jis ištraukė labai anksti, dar gyvendamas Kaune ir vos perlipęs dvidešimt. Tai buvo žalia korta. Leidimas gyventi ir dirbti Amerikoj. Amerika – tai juk stebuklas. Tas pats stebuklas, kurio laukia visi lošėjai.
Kiek jis pastatė ant savo žaliosios kortos? Tūkstantį dolerių. Tiek jis turėjo kišenėj, išlipęs Niujorko oro uoste. Beveik visus sumokėjo už seną mašiną.
Be mašinos Amerikoj – kaip ir be rankų. Kur tu nueisi pėsčias? Bet mašina kitą dieną užgeso. Amen. Sukčius jį paprasčiausiai apgavo. Jis puikiai blefavo, ir Darius užkibo. Tai buvo metalo laužas, labai panašus į mašiną.
Po nesėkmės kišenėje liko 40 dolerių. Bet ne tragedija. Niujorkas – bene vienintelis miestas Jungtinėse Valstijose, kur gali išgyventi ir be mašinos. Čia neblogai sutvarkytas viešasis transportas. Yra ir metro, ir autobusai. Mėnesinis metro bilietas Dariui kainavo 17 dolerių. Maistui liko 23.
– Nuėjau su draugu į tokią užeigą, ten pakvipo picomis, – prisimena Darius. – Buvau labai alkanas, burnoje paplūdo seilės, vos sulaikiau. Draugas paklausė: gal pasiimam picos?
Darius turėjo jėgų susilaikyti. Ne, jis nenori picos. Jam ir koldūnų maišelis už 2,8 dolerio buvo per daug. Štai 8 medinės dešrelės už dolerį –-pats tas. Tokios nepaprastai kietos, tarsi iš medžio, bet juk vis tiek maistas. Pasišildai statyboj ant laužo, numarini kirminą. Ir miegi čia pat rūsyje ant maišų. Už ką nuomotumeisi kambarį?
Pirmasis Dariaus darbas buvo teplioti ant sienų gruntą. Būtų gavęs dažyti, bet pasakė rangovui, kad dažyti nemoka.
– Nemoki, tai ir nemokėsi, – numojo ranka rangovas. – Gruntuok!
Darius dar nežinojo žaidimo taisyklių. Čia visada reikia sakyti, kad moki. Nemoki – išmoksi. Nerizikuosi – taip ir gruntuosi sienas visą gyvenimą.
Darius tepa ir tepa sienas, gal dešimt sykių jau nutepė, bet gruntas išdžiūsta, jokio tepimo vis nematyti. Jis dar nežinojo, kad gruntas toks ir yra, jis pasidaro nematomas. Gruntas – tai ne dažai.
Dariaus bičiulis šiauliškis Algis pradėjo sakyti:
– Mes dirbam per daug! Kiek moka, tiek ir tedirbkim.
Mokėjo jiems tiek, kad nemirtų iš bado. Kai dabar pagalvoji, tai jie buvo tokie kaip ir vergai. Atvažiavo, susirado lietuvį rangovą ir pateko į spąstus.
Ne vienam taip atsitiko. Atvažiuoji į svetimą vietą ir ieškai kažko artimesnio. Žmonių, su kuriais galėtumei susišnekėti. Jiedu su Algiu užtaikė ant Evaldo – tokio gudručio rangovo.
Evaldas buvo atvykęs keleriais metais anksčiau ir jau šiek tiek įsikibęs. Jis turėjo verslo gyslelę ir žinojo, kaip pakinkyti kitus. Lengviausia prispausti tuos, kurie dar neapšilę kojų. Jie ieško savų ir labiausiai pažeidžiami. „Savi“ gali būti ir rusai, ir armėnai, ir Rusijos žydai – visi tie, su kuriais moki susikalbėti. Čia daug kam rusų kalba bendra.
Ar tik lietuviai taip engia brolį lietuvį? Darius traukia pečiais. Jis girdėjo, kad Rusijos žydai, armėnai yra vieningesni. Tačiau gali būti legenda. Visi juk lošia iš pinigų, tai gali pažaisti kitų likimais.
Lošimas su likimu – dar ir laimės dalykas. Štai jie su Algiu atsidūrė pas lietuvį juvelyrą Aleksandrą Šepkų, ir tai buvo laimingas posūkis.
Darbdavys Evaldas pasiuntė juos pas juvelyrą Šepkų pjauti malkų. O Šepkus, nors ir lietuvis, pasirodė esąs visai padorus žmogus.
– Jisai sužinojo, kad dirbam už maistą ir neatgaunam visos algos, tai pats atsiskaitė už darbdavį, – prisimena Darius. – Jis sakė: neimkit į galvą, aš tam sukčiui skolingas šiek tiek, tai sumokėsiu jums, ir bus atsiskaityta. Šitaip negali būti, kad žmonės dirbtų be pinigo!
Paskui jis prirodė vyrams Vitalijų Sirusą. Vitalijus – dipukų kartos palikuonis, jau visai amerikonas, labai turtingas žmogus. Jiedu su Šepkumi buvo pažįstami.
– Eikit jam pjauti miško, – pasiūlė Šepkus. – Kam jums kažkoks darbdavys, kodėl negalite dirbti patys vieni?
Vitalijus Sirusas turi didelį mišką ir vilą tame miške. Jiedu su Algiu nakvojo toje viloje, o dieną eidavo kirsti medžių.
Už menką algą jie jau buvo įpratę ne dirbti, bet slampinėti be darbo. Svarbu, kad šeimininkas neužkluptų besėdint ir belošiant kortomis. O pas naująjį šeimininką jiems nepaprastai sekėsi. Vos tik paima į rankas pjūklus, tuoj prisistato tas. Atvažiuoja ir ima aiškinti, kad jie dirba per daug. Girdi, per daug dirbti nesveika, pailsėkit, vaikeliai, pataupykit jėgas. Kur tu rasi kitą tokį keistuolį?
– Sykį jis atvažiuoja gerai nusiteikęs, sako: meskite pjūklus, važiuojame lošti golfo! Mes išsproginom akis. Niekada nebuvome lošę golfo. Bet senis nerimsta: išmoksit! Ir nebijokit – lošimas bus užskaitytas už darbo valandas!
Taip jie lošė golfą iš to geradario sąskaitos. Senis būtų mokėjęs už nieką, kad tik turėtų su kuo pakalbėti lietuviškai. Kalbėjo jis sunkiai, bet stengėsi, o kartais jo pastangos keldavo juoką. Ką reikštų toks jo pasakymas „stirnos skausmas į užpakalį“? Pasirodo, prie vilos jis turi įtaisęs tokią nepaprastai gudrią kliūtį mašinoms. Jeigu pro vilos vartus lėksi per greitai, iš po žemių išlįs tokios akėčios ir trenks į mašinos apačią.
– Tai ir bus stirnos skausmas į užpakalį, – juokiasi Darius, bet iš visko matyti, kad jis liko dėkingas už pamokas.
Gerasis jų šeimininkas lietuvis gimė Amerikoj ir neturėjo kur išmokti geros lietuvių kalbos. Amerikonų posakius jis pažodžiui vertė į lietuvių kalbą, o tai beveik visada – anekdotas. Štai kodėl jam buvo taip reikalingi du emigrantai iš Lietuvos.
Darių ir Algį jis samdė visai ne dėl to, kad išspaustų prakaitą. Jam buvo labiau reikalinga gyva, šviežia lietuvių kalba, kurią taip norėjo išmokti. Mainais už tai jis mokė du naujokus gyventi Amerikoj. Atvažiuoja ir sako:
– Jūsų pjūklai vis ūžia ir ūžia! Buvau netoli ir girdėjau. Nereikia dirbti tiek daug. Reikia dirbti mažai!
Dariui ir Algiui jau darosi gėda, kad pertraukėlių daro per daug, kad sėdi daugiau, nei dirba. Ir dar tas gudrus lapinas sustoja prie miško, paslapčia pasiklauso, ar ūžia pjūklai, ar ne. Atvažiuoja ir sako:
– Vyrai, pataupykit sveikatą!
Kažkokia nesąmonė! Patiems darbininkams atrodo, kad dirba mažai, bet šeimininkas sako, kad pluša per daug. Tai kaip čia yra?
Jie buvo žali ir nesuprato. Paskui viską pamatė. Amerikonai dirba mažiau, daug mažiau nei mes Lietuvoj. Tai lietuviai ir kiti emigrantai atvykę Amerikon bėga paknopstomis. Amerikonai – koja už kojos.
– Petrai, tu jau važiavai vilkiku per Ameriką, tikriausiai matei, kaip dirba lietuviai vairuotojai ir kaip – amerikonai? – klausia Darius.
Taip, aš tai iš tiesų mačiau. Lietuviai sėdi prie vairo po 12 valandų ir dar ilgiau, amerikonai vakarais vilkikų stotyse drybso prie televizoriaus ir tuština alaus skardines. Jiems nereikia bijoti alaus, nes pailsės. Lietuviai kelsis anksti – alumi žaisti jiems rizikinga.
Bet štai Darius gyvena Amerikoj jau 17 metų. Ar negalėjo priprasti? Nuo pirmųjų dienų gavo šitokias pamokas, bet ir toliau bėga kaip bėgęs. Kodėl? Kodėl bėga kaip bėgęs po 12 valandų, kodėl netapo lėtaeigiu, kaip tie nutukę amerikonai, kurie vos paneša užpakalius?
Pasirodo, yra toks dalykas... Azartas! Nėra azarto – kraujas neverda. Malkų pjovimas ar miško kirtimas azarto nekėlė. Dabar už darbą jie gavo daugiau, bet tai – atsitiktiniai uždarbiai. Šnekant lošėjų kalba, tai buvo žaidimas labai mažomis sumomis. Bet štai Darius išmoko vairuoti vilkiką ir pavairavo dvi pirmas savaites...
– Už dvi savaites gavau 600 dolerių, – prisimena Darius. – Nuo tokios sumos man apsvaigo galva. Niekada tiek nebuvau uždirbęs. Tiek pinigų net nebuvau matęs. Man juk nebuvo nė 25...
Azartas veikia kaip alkoholis. Jis duoda į smegenis. Jeigu lošimo aparatai niekada neduotų išlošti, lošėjai išsilakstytų, ir Las Vego kazino bankrutuotų per kelias savaites.
Dabar man jau nesunku suprasti, kodėl Lietuvoj žmonės nebenori dirbti už minimumą. Ar dirbsi, ar ne – niekas nuo to nesikeis. Dariaus žmona Laura viename Biržų prekybos centre dirbo kasdien po 12 valandų ir už mėnesį gaudavo 700 litų. Bene keista, kad pabėgo svetur? O kai Darius su Algiu Amerikoj dirbo už maistą, tai juk daugiau drybsojo tarsi bejėgiai. Ir štai Dariaus delne – 600. Ne litų, bet dolerių!
Ir lošimo automatai kartais išmeta tokias sumas. Nebus tokio stebuklo – lošėjai neužsives.
Darius plepėdamas ką tik laimėjo du dolerius, dabar pralošė tris.
– Dar galim pralošti penkis, – sako jis man. – Svarbu neužkibti.
O su tais 600 jis užkibo? Taip užkibo, kad nesustojo lig šiol?
Darius šypsosi. Jis rodo pirštu į savo brolį barmeną Povilą:
– Viskas per juos. Tu dar ne viską žinai. Kai tik kišenė išsipūtė nuo pinigų, žalią kortą Kaune laimėjo ir mano mama. Vadinasi, ji atvažiuoja irgi. Be pinigų, žinoma. Ir atsiveža tris jaunesniuosius brolius. Visi keturi – ant mano vieno galvos. Viskas per juos, o ypač – per jį. Jis dar tebuvo trečiokas.
– Aš mažiausias, tai ir kalčiausias, – šypsosi Povilas. – Jums vėl be alkoholio?
Taip, žinoma, be. Jeigu lošiame, tai tik blaiviomis galvomis. Kol kas Darius prakišo du dolerius, o kokteilių dykai išgėrėme už penkis. Tai jo išbandytas triukas laimėti prieš kazino. Bet lošimas su likimu gali būti sunkesnis.
– Nori žinoti, kas buvo toliau? – klausia Darius ir paspaudžia automato mygtuką. Suskamba monetos. Garsas, aišku, dirbtinis, bet vis tiek malonus. Atrodo, šį sykį rimtesnė suma. Ne 600, bet vis...
Noriu, noriu, kaip nenorėsi daugiau! Antroji žaidimo dalis gali būti dar įdomesnė.
Autoriaus nuotr.
Las Vegas dar vadinamas naktiniu lošimų miestu. Yra sakoma, kad čia sunku išvengti azarto. Gal ir taip. Tai miestas, kuris provokuoja lošti.
GYVENIMAS: Darius Kryženauskas – buvęs kaunietis, dabar – Las Vego gyventojas, JAV pilietis. Kažkada jis laimėjo žalią kortą – leidimą gyventi ir dirbti Amerikoje. Prasidėjo naujas gyvenimas – žingsnis į nežinią ir tikras lošimas su likimu.
ĮSPŪDIS: Kas tai – Las Vegas ar Venecija? Ir taip, ir taip. Las Vego Venecija. Iš tiesų tas vaizdas su tikrais kanalais – vieno didžiulio namo antrame aukšte. Kartais sunku suvokti, kas čia realu, o kas – tik piešinys.