Naujausios
Odininkei patinka daryti sudėtingus darbus
Odininkė Renė Banaitienė be darbo su odos gaminiais savęs neįsivaizduoja. Moteris mėgsta mesti iššūkius sau pačiai – kurti sudėtingus ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai įveikiamus darbus. Pozityvumą spinduliuojančios menininkės gyvenimo moto – kūryba.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Odininkų mokytoja
„Mokau neįgaliuosius susirasti meškerę“, – sako odininkė R. Banaitienė, šiuo metu Šiaulių darbo rinkos mokymo centre dirbanti profesijos mokytoja.
Anksčiau parskubėjusi iš darbo vaišina žolelių arbata. Arbatos puodeliai padėti ant ištapytų odinių padėkliukų, kuriuos padovanojo jos mokinė – prieš maždaug 15 metų mokyta menininkė Jūratė Merkienė. Kaskart atvažiuodama aplankyti, odininkės kelią pasirinkusi mokinė atveža dovanų. R. Banaitienė – daugelio Lietuvos odininkų mokytoja.
Ji pati mokėsi Kauno taikomosios dailės mokykloje, tuometiniame Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Džiaugiasi, jog turėjo nuostabius dėstytojus, kurie degė aistra odininkystei ir tuo uždegė studentus, skatino dirbti, dalyvauti parodose.
R. Banaitienė glosto oda aptrauktų, ištapytų fotografijų albumų viršelius. „Tai – saulės motyvas“, – patikslina. Anksčiau mokytoja sakė, kad reikia didelės meistrystės išgauti tam tikrą mėlynumo atspalvį ant odos. Po beveik 50 metų odininkei tai pavyko padaryti. Norėtųsi tuo pasigirti mokytojai, tačiau jau nebėra kam.
Moteris svarsto, jog potraukį odai tikriausiai paveldėjo iš XIX amžiuje gyvenusių senelių. Iš tėvo pusės senelis buvo batsiuvys, dvaro ponaitėms siūdavo batus. Atnešdavo suknelės medžiagą, kad pagal ją batelius pasiūtų. Tėvui liko visi kurpaliai. Kartais dar vaikams batus patvarkydavo. Įrankiai, kvapai buvo žinomi nuo vaikystės, nebaidė.
„Kalti, gręžti, traukti, spausti, drožti – taip turėjo būt“, – svarsto R. Banaitienė. Atvažiavo į Šiaulius pagal paskyrimą dirbti suvenyrų įmonėje. Kadangi reikalavo liaudiškų motyvų suvenyrų, eidavo per muziejus, domėjosi liaudišku menu. Bet jai reikėjo kažko kito – gryno lietuvių liaudies meno nekūrė, ieškojo neįprastų spalvinių derinių.
Į gyvenimą žiūri baltai
„Kai moki, su oda dirbti nesunku. Man tai malonus žaidimas! Smagu!“ – sako R. Banaitienė. Vyro pagalbos niekada neprašė, nes pačiai padaryti lengviau. Vyras palaiko morališkai. Kartais praveria dirbtuvių duris ir pasiteirauja, gal žmona norėtų kavos.
Moteris turi visą laiką ką nors veikti. Svarsto, jog tikriausiai viduje kažkokia aparatūra įstatyta, kuri visą gyvenimą varo į priekį. Duotybė. Pozityvi – taip pirmiausia apibūdinama R. Banaitienė ją pažįstančių žmonių. Moteris sutinka – taip ir yra.
„Galima į viską žiūrėti juodai arba baltai. Kam man varginti save ir žiūrėti juodai, į save kimšti kažką negera, mintis ar vaizdus?“ – retoriškai klausia. Ji neslepia, sunkių akimirkų gyvenime būta, bet jos praeina. Nelengva buvo, kai dar maži vaikai sirgo, reikėjo du darbus dirbti, nes alga maža buvo. Tačiau ir tada nenustojo kurti. Daugiabutyje dirbtuvėlės kompaktiškai tilpdavo atverčiamoje komodoje.
Užaugę vaikai taip pat susiję su kūryba – dukra dirba dailės mokytoja, o sūnus ateityje svajoja mokytis juvelyrikos. Vyrą, vaikus ir tris anūkus ji vadina didžiausiu gyvenime turtu.
„Dabar toks gyvenimo tarpsnis – pats smagiausias gyvenime“, – įsitikinusi R. Banaitienė. Kiek jai metų, moteriškai neišduoda. Užuomina, kad 2018 metais švęs jubiliejų, kurį būtų šventęs velionis maestro Stasys Povilaitis.
Nors televizijos ji daug metų specialiai nežiūri, bet šįkart padarė išimtį – su vyru žiūrėjo atlikėjo koncertą. Visą dieną sukasi mintys apie gyvenimą ir būtį, nuveiktus darbus.
Ji apgailestauja, jog vyresnis amžius kai kuriems yra kliūtis. Prieš mėnesį atsirado parodas organizuojanti moteris, kuri siūlė odininkės darbus eksponuoti įvairiose galerijose. R. Banaitienei pasakius savo amžių, ji pažadėjo netrukus paskambinti, tačiau dingo.
„Visiems reikia jaunų. Dabar jaunystės kultas, nieko nepadarysi. Vyresni, atrodo, nebematomi“, – šypteli.
Kūrinys iš vėžliuko odos
Odininkės kūriniai iškeliavę po pasaulio šalis. Juos žmonės perka dovanų draugams, giminėms. Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo galerija, kuri užsakydavo šiaulietės darbų.
R. Banaitienė turi nuolatinių gerbėjų, klientų, kurie nuolat sugrįžta, teiraujasi, ką ji naujo sukūrė. Pavyzdžiui, šiauliečiai medikai vis užsako albumus odiniais viršeliais. Pernai tokį albumą kaip reprezentacinę dovaną užsakė Prezidentūra.
„Mane atranda patys žmonės. Iš kokios peklos, nežinau...“ – juokiasi odininkė. Gražūs žodžiai – taip pat didelis atpildas.
Neseniai ji gamino rankines, diržą su odinių gėlių puokšte vestuvinei suknelei, kraičio skrynią jaunavedžiams. Verslininkai iš Vilniaus buvo užsakę odinį pano ant sienos.
„Dabar jaunimas viską vertina žodžiu „neapsimoka“. Man taip pat neapsimoka, kiek turiu dirbti... Kažkada menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis per parodos atidarymą sakė: ar kas nors žino, kiek tai kainuoja?“ – prisimena odinininkė. Rankines gamina tam, kad užsidirbtų brangiai kūrybinei medžiagai – odai.
„Sakau, visuose kampuose pinigai mėtosi“, – juokiasi odininkė. Dažniausiai darbus gamina iš veršių, arklio, avies odos, tačiau yra tekę kurti albumus ir iš krokodilo, gyvatės ar iš Indijos atvežto vėžliuko odos. Būna, kad neįprastą odą jai atveža dovanų.
Ant sienos – neparašyti laiškai
Anksčiau R. Banaitienė dalyvaudavo Šiaulių dailininkų parodose, tačiau trejus metus padarė pertrauką. Kūrinius siųsdavo pagal paskelbtą temą į galeriją Amerikoje.
Odininkės dirbtuvėse galerija veikia visada: ant žemės stovi originalios oda aptrauktos dekoratyvios dėžės, ant lentynėlių – dėželių rinkiniai, ant sienų – paveikslai. Visi darbai funkcionalūs – vien estetiškų, tačiau nepraktiškų moteris negamina.
„Būna didelių darbų, kai galvoju – arba aš juos nugalėsiu, arba jie mane. Reikia ir technologiškai išspręsti, ir kūrybiškai. Man reikia uždavinių, kad būtų sunku“, – sako R. Banaitienė.
Ant dirbtuvių sienos kabo nebaigti rašyti laiškai. Penki ištapyti odiniai vokai, iš kurių tik ant vieno parašytas Justino Marcinkevičiaus eilėraštis.
Menininkė svarsto, jog tokius vokus galima panaudoti praktiškai – susidėti dokumentus, tačiau visą laiką būsi priverstas paskaityti eilėraštį. Dabar sunkiausias uždavinys – išrinkti pačius geriausius eilėraščius ant likusių laiškų.
Odininkei tapyba labai patinka, todėl spalvas ji perteikia ant odos, ieško spalvų derinių, ornamentų. Jai reikia spalvos, šviesos ir ryškumo. Net jei laiptai juodi, jie puošti spalvotais akmenimis. Odą dažo anilinu.
Neturi kur dėti minčių
„Vakare turiu save kontroliuoti – ką veikiau per dieną? Būna, kad dieną blaškausi. Tada vakare reikia atidirbti. Sėdu ir dirbu iki 24 ar 1 valandos nakties“, – pasakoja. Žiemą po darbų atsigulusi į lovą skaito romaną. Ypač įdomūs kūriniai apie mažiau žinomus Rytų kraštus: Afganistaną, Iraną.
Žmonių, vertinančių rankų darbą, yra visada.
„Niekada nedarysiu antro tokio. Neturiu kur dėti minčių, todėl turiu vis kitokį darbą padaryti. Aš taip save linksminu. Įdomu padaryti ką nors neįmanomo“, – sako R. Banaitienė ir rodo į pernai padarytas dėželes-obuolius. Pati save kankino, kol mintyse pagimdytą kūrinį realizavo.
Ant stalo krašto pūpso dėžutės-vyšnaitės, kurių panašios „seserys“ iškeliavo į Ameriką. Kartais įdomų darbą sukurti užtrunka ir pusę metų.
„Dėl savęs esu šiek tiek tinginė. Niekad nefotografuoju savo darbų, nežinau, kiek jų išėjo. Mano anūkas, jei ko nors daug, sako: „Močiut, milijonas.“ Tai tų darbų gal ne milijonas, bet labai daug“, – šypsosi. Kitų galbūt nė neatpažintų. Sako, juos, kaip vaikus, užauginusi išleidžia.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DARBAS: Daugiau nei 50 metų odininke dirbanti, daugelio odininkų mokytoja Renė Banaitienė mėgsta sau kelti sudėtingus uždavinius ir juos įveikti.
POŽIŪRIS: Pozityvumu visą gyvenimą aplinkinius žavinti Renė Banaitienė svarsto, jog į viską galima į viską žiūrėti juodai arba baltai – ji pasirenka savęs tamsiomis spalvomis nevarginti.
LAIŠKAI: Ant dirbtuvių sienos kabo nebaigti rašyti laiškai – ištapyti odiniai vokai, iš kurių tik ant vieno parašytas Justino Marcinkevičiaus eilėraštis.
KŪRYBA: Odininkės Renės Banaitienės kūriniai – neįprastų formų, originalūs ir spalvingi.