
Naujausios
Iškilmingame renginyje Kirnaičiuose, kur įsikūrusi seniūnijos administracija, Joniškio dekanas Remigijus Jurevičius pašventino žinomos Lietuvos dailininkės, tekstilininkės Reginos Každailienės rankomis siuvinėtą vėliavą. Sveikinimo žodį tarė svečiai, bendruomenių atstovai, Joniškio garbės piliečio Juozo Galkaus vaizdo sveikinimą atsiuntė jį įrašęs iš Kepalių seniūnijos kilęs žurnalistas Edvardas Kubilius. Padėkos žodis skambėjo iš seniūnės Lauros Veikalienės lūpų.
Iškilmingą renginio, kurį Kepalių seniūnija organizavo su Joniškio istorijos ir kultūros muziejumi, nuotaiką sukūrė Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos orkestras ir Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos auklėtiniai. Taip pat dainavo Kirnaičių folkloro kolektyvas „Klėčia“. Kirnaičių kaimo bendruomenė su vietos kepėja Neringa Vasiliauskiene dovanojo tortą, papuoštą naujosios vėliavos ir herbo atvaizdu.
Kepalių seniūnija buvo viena iš trijų dar neturinčių savo herbo ir vėliavos seniūnijų Joniškio rajone. Likę be šių simbolių yra Saugėlaukis ir Gataučiai.
„Mes taip pat nusipelnę turėti vėliavą, bet simbolika brangiai kainuoja, – sakė Kepalių seniūnė Laura Veikalienė. – Vistik atėjo laikas. Praėjusiais metais dalyvavome respublikiniame konkurse „Valstybę kuriame mes“, kur patekome tarp geriausių šalyje ir gavome piniginį prizą – 8000 eurų.“
Kepalių seniūnija minėtame konkurse pristatė kaimuose viešose erdvėse kuriamus ir prižiūrimus parkus, alpinariumus, Gasčiūnų amatų centrą, kur vyksta lipdymo iš molio, bandelių kepimo edukacijos, šventės, teatrų festivaliai, parodė akivaizdų bendradarbiavimą su ūkininkais, tvarkant kelią Mikšiūnai–Skariai. Seniūnijoje yra veikę net keturi teatrai.
Gavus apdovanojimą nuspręsta įsigyti vėliavą ir herbą. Kraštietis dailininkas, daugelio herbų Lietuvoje autorius Juozas Galkus pasiūlė bent aštuonis variantus nuo dirbančios moters iki duonos kepalo, taip tinkančio žemės ūkio kraštui. Bendruomenei patiko ir lauko darbų užbaigtuvių puokštė–kepurė, ir šiaudinis sodas. Valstybinė heraldikos komisija nusprendė, kad būtent iš šiaudų veriamas sodas yra tinkamiausias, nes jis atspindi įvairiapusę seniūnijos istoriją ir dabartį: juk šiaudas yra žemdirbystės produktas, o suvertas kruopščių ir talentingų rankų jis tampa papuošalu, liaudies menu, tad savyje talpina ir kultūrinį šio krašto svorį.
