Naujausios
Moteris nori sužinoti, kas ji?
Kelmės rajone, Mikaliniškės kaime, gyvenanti Julijona Navickienė jau keliolika metų stengiasi įminti savo gimimo ir vaikystės paslaptį. Ji augo su mama tarp penkių seserų ir brolių. Tačiau ne kartą iš aplinkinių žmonių girdėjo keistų užuominų, jog ji – ne tos motinos dukra. Moterį visą gyvenimą slegia deginimo žymes primenantys keisti randai ant kūno. Persekioja vaikystėje sapnuoti košmarai.
„Kas aš? Iš kur atsiradau?“ – klausia šešiasdešimtmetė, savo praeities ir šaknų ieškojusi archyvuose, prašiusi politikų pagalbos, bet taip ir neįminusi savo atsiradimo šiame pasaulyje paslapties.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Vaikystės košmarai
Julijonos Navickienės vaikystės prisiminimai siejasi su baime. Mergaitė nuolat sapnuodavo košmarus. Dažniausia kartodavosi sapnas, kuriame kažkoks vyras ją žudo, o kampe sėdi moteris, apvilkta tramdomaisiais marškiniais.
Kai mergaitė papasakodavo savo sapnus namiškiams, niekas ja netikėdavo, vadindavo melage. Tik močiutė vakarais ant rankos užrišdavo raudoną siūlą. Esą jis atbaidys baisius sapnus ir slogias mintis.
Julijona augo su motina Telšių rajone, Nevarėnų apylinkėse. Kaip rodo jos turimas gimimo liudijimo dublikatas, ji yra gimusi 1954 metais, gegužės šeštąją. Buvo penktoji Julijonos Nikienės dukra. Tėvas sėdėjo kalėjime už spekuliaciją.
Jos teigimu, visi motinos vaikai buvo nuo skirtingų vyrų. Tikroji Nikos dukra buvusi tik sesuo Valė. Bet ir Julijona, ir jos brolis Stepas kažkodėl taip pat turėję Vinco tėvavardį.
Vyriausiojo jos motinos sūnaus Juozo tėvas buvęs karo belaisvis, slėpęsis jos tėvų namuose. Kas kitų vaikų tėvai nei Julijona, nei kiti jos broliai ir seserys taip ir nesužinojo.
Motina dažnai keisdavo savo gyvenamąją vietą. Ji buvo gimusi Anglijoje. Jos broliai ir seserys mokėjo anglų kalbą.
Julijonai atrodydavo, jog jos mama Julijona Nikienė labiau myli kitus savo vaikus. Nors antra vertus, kur nors eidama vis vesdavosi ją, o ne kitas savo atžalas. Tik mažajai Julijai keistai atrodydavo, kad mama ją dažniausiai aprengdavo berniuku.
Taip aprengtą kartais vesdavosi ir į mišką. Motina miške eidavo į kažkokį namą ant pastolių. Kartais ją pasodindavo ant kelmo. Miške kažkas sušvilpdavo ir ji dingdavo miško tankmėje. Netikėtai sutiktiems žmonėms ji sakydavo, kad miške paklydusi. Klausdavo kelio, nors puikiai žinodavo, kokiu keliu išeiti iš miško.
Tik jau užaugusi Julijona suprato, kad mama, veikiausiai, eidavo susitikti su savo broliu partizanu, o gal ir kitais partizanais.
Apie tai, kad jos motinos Julijonos Petrikaitės – Nikienės ketveriais metais jaunesnis brolis Pranas buvo partizanas byloja ir dokumentai, gauti iš Lietuvos ypatingojo archyvo.
Viename jų teigiama, kad Pranas Petrikas buvo „nužudytas remiantis Žemaičių apygardos štabo karo lauko teismo sprendimu“, kitame – jog ginčo metu jį nušovė kitas partizanas. Jo žmona Emilija Petrikienė teikdavo partizanams pagalbą maistu ir padėjo palaikyti ryšį su pasauliu.
Dokumentų, patvirtinančių, kad J. Navickienės motina Julijona buvo partizanų ryšininkė, nepavyko gauti.
Tetos užuominos
Tačiau Julijonos teta, partizano Prano ir jos motinos sesuo Kazimiera Viršilienė tvirtindavo, kad Pranas yra gyvas. Šiaudų vežime paslėptas jis buvęs išvežtas į Latviją ir ten gyveno Kazimiero Pociaus pavarde.
Toji pati teta užminė mįslę ir jau paaugusiai Julijonai. „Tu negali būti Nikienės dukra. Ką tik buvo miręs jos vaikas ir staiga atsiradai tu.“
Julijona prisimena, kad vaikystėje girdėdavo ir daugiau keistų užuominų. Esą ji visiškai nepanaši į motiną.
Įtarimų jai kelia ir tai, jog neturi gimimo liudijimo originalo, tik jo dublikatą.
Ta pati teta Julijonai patarė niekuomet blogai nešnekėti apie valdžią. Nesvarbu, ką galvoja. Bet valdžią visuomet reikia tik girti.
Prieš keliolika metų moteris kreipėsi į Telšių apskrities laikraštį, papasakojo savo istoriją.
Tuomet jai paskambino sesele Nevarėnų ligoninėje nuo 1952 metų dirbusi moteris. Ji tvirtino atsimenanti, kaip buvo liepta pro langą paduoti suvystytą kūdikį Julijonai Petrikaitei – Nikienei. Daugiau nieko ši garbaus amžiaus moteris tikino negalinti prisiminti.
O gal tiesiog nenorėjo atskleisti paslapties? Gal ji kokios kitos moters dukra? Gal jos tėvai buvo nužudyti?
Poniai Julijonai kyla labai daug klaustukų. Iš kur ant jos kūno atsirado deginimo žymės? Gal ir ją norėjo nužudyti? Gal Nikienė ją gelbėjo nuo mirties, duodama net savo vardą? O gal pro langą paduota maža mergaitė turėjo atstoti mirusį Nikienės kūdikį? Bet kodėl tuomet, kai mergaitė paaugo, su ja elgdavosi taip tarsi ji trukdytų?
Kodėl į ją su pasišlykštėjimu žiūrėjo iš kalėjimo grįžęs jos tariamas tėvas Vincas Nika, kai motina juodu supažindino? Pasak ponios Julijonos, jis rakindavęs savo maistą nuo jos ir kitų vaikų. Sesuo atplėšdavusi spintelės kartotinę nugarą ir pavogdavusi iš tėvo duonos.
Netrukus tėvas mirė. Motina po karo kažkodėl turėjo pasikeisti pavardę į savo mergautinę Petrikaitės. Visi jos vaikai tapo Petrikais. Tik sesuo Valė paliko Nikaitė.
Tačiau besilaukdama septintojo vaiko mirė ir motina. Vaikai buvo išvežti į internatus. Iš pradžių Julijona mokėsi Telšių internatinėje mokykloje, paskui išvežta į Obelius.
Kruvina pagalvė
Julijona prisimena, kad internate ir mokykloje vaikai iš jos nuolat tyčiodavosi, ją mušdavo. Ją užstodavo tik vienintelis brolis Stepas.
Kai kurie vaikai kažkodėl kartodavo: „ryšiai, slaptažodis“. Moteris įtaria, kad kažką žinodavo ir auklėtojos. Viena internato darbuotoja patarė niekam nerodyti savo randų.
Kartą, kai internato vaikus vedė į kiną, Julijoną užkalbino nepažįstamas žilas žmogus. Tai pamačiusios auklėtojos Julijonos daugiau nesivesdavo į kino teatrą.
Kartais jos bendraklasės pakviesdavo Julijoną į savo namus pasisvečiuoti. Ir jos, ir tėvai mergaitės klausinėdavo visokiausių dalykų apie šeimą. Tačiau ji tik purtydavusi galvą, nes nedaug ką ir galėdavusi pasakyti. Be to, atsiverti bijodavusi.
„Kartą, internate pabudusi rytą, pamačiau, jog kruvina mano pagalvė. Ant kaktos buvo kažkoks gumbas, tarsi kas į mane įsiūta, – tikina moteris, rodydama iki šiol išlikusį keistą iškilimą kaktoje.“
„Visi visur mane tik kaltino. Tarsi aš meluočiau, tarsi apsimesčiau. Nors kiti vaikai mušdavo mane, man mokytojai parašydavo tik trejetą už elgesį, – iki šiol tebesistebi Julijona. – Kai mokiausi septintoje klasėje, mane norėjo įsidukrinti šeima iš Raseinių rajono. Jau buvau ir apsigyvenusi pas juos. Bet įsidukrinti valdžia taip ir neleido.
Kartą visai nepažįstamas žmogus pasakė: „Tu turi randus. Privalai juos slėpti.“
Julijonai keistas ir dar vienas dalykas. Kai pradėjo mokytis Šiaulių politechnikume, ją išrinko komjaunimo sekretore, nors turėjo tik patenkinamą elgesio pažymį.
Šešiasdešimtmetį perkopusi moteris, norėdama sužinoti savo kilmę, kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą, bet iš ten jokių žinių apie savo biologinius tėvus negavo. Kreipėsi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką Julių Sabatauską. Tačiau niekas neužsiėmė jos gyvenimo mįslių narpliojimu. Atsakė, jog tai būtų neperspektyvi byla.
„Galbūt, perskaitęs „Šiaulių kraštą“, atsiras koks žmogus, žinantis tikrąją mano atsiradimo istoriją ar bent detalių, galinčių padėti ją sudėlioti?“ – viliasi Julijona Navickienė.
Autorės nuotr.
VILTIS: Julijona Navickienė viliasi, jog tarp skaitytojų atsiras garbaus amžiaus žmogus, kuris galbūt padės įminti jos atsiradimo mįslę.
Asmeninės nuotr.
ABEJONĖS: Julijona Navickienė iki šiol nėra tikra, ar ši moteris nuotraukoje Julijona Petrikaitė – Nikienė tikrai yra jos biologinė motina. Čia ji nusifotografavo su dukra Julijona, ant kelių laiko metais jaunesnę dukrą Reginą.
MOKINĖ: Julijona Petrikaitė – Navickienė (ketvirtoje eilėje pirmoji iš kairės) tarp mokyklos draugų ne visuomet gerai jautėsi.