Naujausios
Kino režisierius pasigenda „išimtų žarnų“
Iš Šiaulių kilęs pirmojo lietuviško siaubo filmo režisierius Ričardas Matačius pasigenda asmenybių, kurios dėl atvirumo norėtų „išsiimti žarnas“. Kurdamas muzikinį vaizdo klipą jis visą savaitę non-stop klausosi dainos, vėliau ją apipina vizualine filosofija. Geras filmas kino režisieriui – turintis daug sluoksnių.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Kinas gimsta tris kartus
„Namo grįžtu gana retai“, – prisipažįsta iš Šiaulių kilęs kino režisierius R. Matačius. Festivalį „Filmuoja Šiauliai 2015“ organizuojanti Šiaurės Lietuvos kolegija, Šiaulių kino meno klubas pakvietė į jo paskaitą apie vaizdo montavimo paslaptis. Prieš tai režisierius pabendravo su „Šiaulių kraštu“.
– Nuo ko prasidėjo jūsų susidomėjimas kinu?
– Mane tėvai nutempė į „Juventos“, tuometinę Šiaulių 12-ąją vidurinę, mokyklą, kur buvo sustiprinta muzika. Grojau grupėje, vėliau susidomėjau fotografija. Kai galvojau, kur stoti, mama pasakė: stok į režisūrą, nes nieko kito nemoki.
Baigus 12 klasių buvo renkamas televizijos ir kino režisūros kursas. Stojau į vienintelę specialybę, rizikavau: arba darysiu meną, arba būsiu kareivis. Pasisekė.
Nuo antro kurso labai susidomėjau montažu. Jau mokykloje buvau imlus technikai, nors tiksliųjų mokslų nemėgau. Montažas iki dabar yra mano prioritetas, o režisūra – reklamoms, muzikiniams klipams, įvairiems projektams. Kine dažniau esu montažo režisierius.
– Reklamos – mini filmas?
– Tai darbas, už kurį moka pinigus, bet kartu leidžia palaikyti formą. Reklamą kuriant labai didelę įtaką daro agentūra, klientas. Reklama turi parduoti, kinas – ne. Kinas parduoda emocinį ryšį, kurį išėjęs pasilieki. Jei filmas geras, jis pasilieka ilgam. Reklamą pasižiūrėjai ir pamiršai. Nebent tai „Kanų liūtu“ apdovanotos reklamos.
Siaubo filmas – avantiūra
– Esate kūręs muzikinius vaizdo klipus atlikėjams SKAMP, Mantui, Jurgai, Leon Somov ir kitiems. Kaip vyksta šis kūrybinis procesas?
– Paskutinį vaizdo klipą kūriau grupei „Biplan“, dainai „Kino filmai“. Su Jurga Šeduikyte esame sukūrę tik du klipus, bet jie gana garsiai nuskambėjo. Plačiai aptarinėtas „5th Season“, o paskutis klipas „So Blue“, įkvėptas režisieriaus Larso Von Triero filmo „Melancholija“, laimėjo M.A.M.A. apdovanojimus. Su J. Šeduikyte man patinka dirbti, nes su ja paprasta kalbėtis, einame į vieną pusę. Jai niekada nebijau pasakyti, ką galvoju.
Man patinka kurti muzikinius klipus, nes tai – tarpinis variantas tarp kino. Lietuvoje muzikinių vaizdo klipų biudžetai nėra dideli, vadinasi, jei neturi pinigų – darau, ką noriu. Tenka galvoti, kaip padaryti, kad būtų gražu, bet neatrodytų pigiai.
Muzikinį vaizdo klipą labai veikia muzika. Man svarbu, koks yra kūrinys. Kokiam Šiškauskui, neduok Dieve, nekurčiau...
Kai kuriu vaizdo klipą, maždaug savaitę klausausi kūrinio non-stop. Klausausi tam, kad pradėtų eiti vaizdiniai. Po to esu susitaikęs, kad tą kūrinį girdėsiu dar šimtą kartų, nes jį montuosiu. Ir pats save pasitikrinu – jei geras kūrinys, jis neatsibos.
Vaizdiniai man kyla spontaniškai, nesistengiu specialiai sugalvoti kažkokios istorijos. Labai nemėgstu tiesioginių istorijų, kaip „ėjo du draugai gatve, sutiko merginą, pradėjo kalbėtis“.
– Kaip gimė siaubo filmas „Rūsys“?
– Prodiuseris Almantas Dulkys pasiūlė padaryti siaubo filmą. Buvo sudėtinga, nes turėjome ribotą biudžetą, viskas iš privačių lėšų, niekada nebuvome bandę kurti kažko panašaus.
Svarstėme labai daug aktorių pagrindiniam vaidmeniui, kol kilo idėja pakviesti J. Šeduikytę, kadangi esu su ja dirbęs. Pradžioje bijojau, ji pati nebuvo vaidinusi, bet pradėję daryti bandymus, supratome – tai tas žmogus.
Žinojome, kad trijų su puse milijono lietuvių kritikų strėlės kris į mus. Visi pasidarė galintys kritikuoti ir šnekėti. Pažiūrėkite, kiek yra „blogerių“, rašančių apie kiną. Anksčiau žinodavome 4-–5 kino kritikus, dabar kai kuriuos girdžiu pirmą kartą.
Strėlių gavome daug. Konstruktyvią kritiką aš vertinu. Pavyzdžiui, kai apie filmą rašė kino kritikė Živilė Pipinytė, skaičiau ir net neėmė pyktis, neturėjau kam paprieštarauti. Žinojau, kas yra blogai, o ji tą įvardijo. Tuo skiriasi profesionalus kritikas nuo atsitiktinio.
Komercinis kinas Lietuvos rinkai
– Kodėl lietuviškas kinas sunkiai eina toliau už Lietuvos ribų?
– Nueina tie, kurie verti dėmesio. Atsakymas paprastas: ar nori užsidirbti pinigų, ar padaryti filmą? Vienoje srityje užsidirba pinigus, po to kuria filmą. Normalu, jei investuoja, daro iš to verslą. Tuomet žiūrima į Lietuvos rinką, kuri labai greitai atsiperka.
Kiekio prasme turime daug, bet išlenda vienetai, kurie kuria pirmiausia ne Lietuvos rinkai. Pastarųjų kūrėjai iškart žino, kad filmas neatsipirks.
Žmonės sako: va, Kultūros ministerija finansuoja kažkokius nesąmoningus filmus. Bet kaip jūs žiūrėtumėte į tai, jei ateitų dainininkė Oksana Pikul į ministeriją ir prašytų paremti jos naują albumą? Pastatykite šalia albumą norintį išleisti pianistą Petrą Geniušą. Kurį finansuoti?
Geram kinui reikia pinigų! Fenomenalus pavyzdys yra „Redirected“. Tai didžiulis filmas, jis kainavo nesvietiškai daug, bet veikia. Matematika paprasta – kiek investuosi, tiek sugrįš.
– Ar kritiškai žiūrite kitų kūrėjų filmus?
– Vengiu būti skeptiku: „Nu nu, ką čia parodysi.“ Būna, net komercinės komedijos kartais nustebina. Man geras filmas tuomet, kai pamirštu, kaip jis padarytas: nebežiūriu į montažą, struktūrą, vaidybą. Gyvenu filmu. Norėdamas analizuoti žiūriu antrą ar trečią kartą.
Mėgstu daugiasluoksnį, gilų kiną, toks mane sukrečia. Pavyzdžiui, Leos Caraxo „Šventieji motorai“ ("Holly Motors") man buvo dešimties metų atradimas. Kaip tik praėjusią savaitę žiūrėjau kino teatruose dabar rodomą filmą „Naujausias Testamentas“. Tai absurdo komedija, ji labai teisinga, gera. Tokius filmus galima labai ilgai analizuoti, suprasti, ką režisierius papasakojo. Kalba netiesmuka.
Pataikauti žiūrovui negalima
– Eiliniai žiūrovai dažniausiai mėgsta paprastesnius filmus, su aiškia mintimi čia ir dabar?
– Kyla klausimas – kas ką turi edukuoti? Negalime sakyti, kad žiūrovai nesupranta. Jie tam ir eina į kiną, kad stengtųsi suprasti. Supratę pradeda galvoti. Manau, negalima žiūrovui pataikauti. Įtikti žiūrovui – pats blogiausias dalykas.
– Ko Lietuvos kine pasigendate?
– Lietuvos kinas labai įvairus. Dėl to pati valstybė nežino, kaip reikia pozicionuoti save kitų šalių kontekste, koks lietuvių kino identitetas. Niekas nebežino, koks turi būti Lietuvos kinas: komercinis, meninis, istorinis? Kas ketverius metus ateina naujas ministras ir nutaria daryti priešingai. Nėra pastovumo.
Kažkada buvau nuvažiavęs į tarptautinę bienalę ir nepažįstamas prancūzas paklausė, iš kur aš. Kai pasakiau, kad iš Lietuvos, ėmė vardinti: „Ooo, žinau, Stonys, Matelis, Bartas...“ Nežinau, ką dabar išvardintų iš jaunosios kartos režisierių, nebėra išskirtinumo.
Labiausiai pasigendu drąsos. Dauguma labai atsargūs. Lietuviai žiūri aplink ir galvoja, ką kaimynai pasakys. Kine laisvės taip pat trūksta. Jaučiasi atsargumas, nors režisierius galėtų „išsiimti žarnas“, parodyti savo vidų.
TRUMPAS DOSJĖ
1982 m. gimė Šiauliuose;
1998 m. baigė Šiaulių muzikos mokyklos fortepijono ir mušamųjų specialybę;
2001 m. baigė Šiaulių 12 ("Juventos") vidurinę mokyklą;
2001–2004 m.Lietuvos teatro ir muzikos akademijos TV ir kino režisūros bakalauras.
2010–2011 m. Lietuvos teatro ir muzikos akademijos TV ir kino režisūros magistras.
Sukūrė siaubo filmą „Rūsys"; Montavo filmus „Miegančiųjų drugelių tvirtovė“, „Edeno sodas“, „Mes už... Lietuvą“, „Duburys“ ir kt;
Kūrė vaizdo klipus SKAMP, Mantui, Jurgai, Leon Somov ir kt.
Jo režisuotos reklamos yra laimėjusios Lietuvos ir pasaulinių apdovanojimų, tarp jų ir „Kanų liūtas“, „Golden drum“, „Golden hammer“.
Šiaulių kino meno klubo inf.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PATAIKAVIMAS: „Negalima pataikauti žiūrovams. Jie eina į kiną, kad stengtųsi suprasti, po to imtų galvoti“, – įsitikinęs kino režisierius Ričardas Matačius.
MUZIKA: Kino režisierius Ričardas Matačius mėgsta muzikinius vaizdo klipus, nes tai tarpinis variantas tarp kino, juose turi daug kūrybinės laisvės.
FILMAS: Pirmojo lietuviško siaubo filmo „Rūsys“ režisierius Ričardas Matačius sako, jog kūrybinis procesas buvo sudėtingas dėl riboto biudžeto ir nepatyrimo kuriant siaubo filmus.